 Parengė Aistis Girnius
Ankstyva žinomo žmogaus mirtis visada būna įtartina, tačiau Merilinos Monro mirtis pretenduoja tapti amžina paslaptimi be senaties termino.
Kai mirė garsiausia šviesiaplaukė kino istorijoje, jai tebuvo 36-eri, jokių akivaizdžių priežasčių žudytis ji neturėjo. Tokios tragiškos istorijos prašyte prašosi paverčiamos sąmokslo teorijomis.
Merilinos Monro atveju tos teorijos tebekuriamos ir dabar, praėjus penkiems dešimtmečiams. Skambančios labai įtaigiai, nors turinčios vieną nedidelį trūkumą: visos jos paremtos greičiau spėlionėmis nei faktais.
Pavyzdžiui, viena tokių „hipotezių“ teigia, kad Meriliną Monro nužudė mafija Roberto Kenedžio užsakymu. Ją sukūrę keturi aiškiaregiai tvirtina, jog rėmėsi tiesioginiais pačios Merilinos ir abiejų Kenedžių – Roberto ir jo brolio Džono – parodymais iš ano pasaulio... Bet tiesa tokia: niekas tiksliai nežino, kas nutiko aktorės namuose 1962-ųjų naktį į rugpjūčio 5-ąją.
Ties nervų krizės riba
Amerikiečiai žurnalistai, kurių duona straipsniai apie nusikaltimus ir nelaimes, kiaurą parą klausosi policijos, ugniagesių ir greitosios naudojamų radijo dažnių. Tad apie M. Monro mirtį jie sužinojo tą pačią akimirką, kai apie tai buvo pranešta Los Andželo priemiesčio Brentvudo policijos nuovados budėtojui Džekui Klemonsui. Bet ne ką iš to pešė: jiems, kaip ir visai visuomenei, pasakė oficialią Holivudo mirties priežastį – ji perdozavo savo pačios migdomųjų vaistų.
Kad kompensuotų informacijos stygių, žurnalistai pasistengė sužinoti viską apie paskutines M. Monro gyvenimo dienas bei valandas. Ir tai, ką jie sužinojo, sukėlė dar daugiau įtarimų.
Taigi 1962-ųjų gegužę M. Monro pradėjo filmuotis naujoje komedijoje „Kai ką teks paaukoti“, bet dėl aktorės negalavimų darbas vėlavo. Buvo praėję pusantrų metų nuo paskutinio jos filmo ir 15 mėnesių nuo skyrybų su trečiuoju vyru dramaturgu Arturu Mileriu. Visą tą laiką Merilina gydėsi nuo priklausomybės barbitūratams ir alkoholizmo – madingas Holivudo psichoanalitikas Ralfas Grinsonas susitikdavo su ja penkiskart per savaitę pusantros valandos terapijos seansams atlikti. Įtampos ir taip pakako, o dar gegužės 19-ąją Merilina privalėjo dalyvauti koncerte Niujorke, skirtame prezidento Džono F. Kenedžio 45-ajam gimtadieniui.
Kvietimas buvo suderintas prieš du mėnesius. Tačiau likus porai dienų studijos bosai persigalvojo. Jie apskaičiavo, kad jeigu M. Monro dvi dienas nesifilmuos, nuo grafiko bus atsiliekama jau šešiomis dienomis ir iškils grėsmė, kad komedijos kūrimą iš viso teks nutraukti. Nors visi suprato, jog tai paties prezidento gimimo diena, Merilina vis tiek buvo įspėta: jeigu vyks į Niujorką, gali netekti vaidmens. Ji, aišku, išvyko.
Praėjus valandai po to, kai M. Monro įsėdo į lėktuvą, kino studijos teisininkai atgaline data surašė įspėjamąjį laišką dėl kontrakto sąlygų pažeidimo. Sprendimas nutraukti juostos filmavimą ir sutartį su žvaigžde dar priimtas nebuvo – studija tiesiog apsidraudė ieškinio atveju. Bet kai kitą rytą kurjeris Niujorke perdavė žinią dainelę „Su gimimo diena“ Dž. F. Kenedžiui repetuojančiai Merilinai, ji pasijuto išduota.
Keturi susitikimai
Apie intymų M. Monro ir 35-ojo JAV prezidento ryšį pripasakota tiek, kad abejoti lyg ir nebėra kuo. Tačiau tikrovėje jokių svarių to romano įrodymų nėra.
Kad Dž. F. Kenedis mylėjo moteris, ne paslaptis. Nors ne visi žino, kokio masto mergišius buvo: jo nesulaikydavo nei padorumo normos, nei amžiaus skirtumas, nei nusižiūrėtos gražuolės norai. Bet didžiausią silpnybę, kaip ir jo tėvas Džozefas Kenedis, politikas jautė Holivudo žvaigždėms – ir ypač blondinėms... Vis dėlto M. Monro atveju tvirtai žinoma tiek: ji su Dž. F. Kenedžiu tikrai matėsi keturis kartus.
Pirmasis kartas buvo 1961-ųjų spalį Santa Monikoje, politiko sesers Patricijos ir jos vyro aktoriaus Piterio Lofordo namuose. Kviestiniuose pietuose Dž. F. Kenedžio garbei, be Merilinos, dalyvavo dar kelios žinomiausios to meto kino blondinės, kurioms jis buvo neabejingas.
Kita proga pasitaikė 1962 metų vasarį – vėl pietuose valstybės vadovo garbei, tik šįkart Niujorke. Bet Dž. F. Kenedis ir M. Monro ir tąsyk nė akimirkos negalėjo pabūti vieni.
Trečiasis susitikimas įvyko kovo 24 dieną, kai abu viešėjo populiaraus dainininko ir aktoriaus Bingo Krosbio namuose. Pirmąkart pasitaikiusia galimybe likti vieniems jie pasinaudojo. Tai žinoma, nes iš namo šeimininko jai skirto miegamojo Merilina skambino savo masažuotojui pasitarti dėl raumenų skausmų. Patarimo reikėjo ne jai, o Dž. F. Kenedžiui, kuris, kaip visiems žinoma, po stuburo operacijos visą likusį gyvenimą kentė nugaros skausmus. Galiausiai prezidentas pats paėmė telefono ragelį ir padėkojo gydytojui už konsultaciją.
Ketvirtasis, kartu ir paskutinis, susitikimas įvyko 1962-ųjų gegužę prezidento jubiliejaus šventėje. Dž. F. Kenedžio garbei surengtame koncerte dalyvavo būrys garsiausių žvaigždžių, įskaitant ir Mariją Kalas, bei daugiau nei 15 000 svečių. Specialiai koncertui Merilina užsisakė suknelę pas tą patį modeliuotoją, kuris siuvo kostiumus Marlenai Ditrich. Už beveik perregimą apdarą aktorė sumokėjo pasakiškus aniems laikams pinigus – 12 tūkst. dolerių – vien tam, kad juo apsitaisiusi sudainuotų „Su gimimo diena, ponas prezidente“ taip, kad visa puritoniškoji Amerika pašiurpo.
Pagal trukmę tas M. Monro ir Dž. F. Kenedžio pasimatymas buvo pats trumpiausias – visą vakarą juos supo žmonės. Nors kai kurie šaltiniai tvirtina, kad tą naktį Merilina praleido „Carlyle“ viešbučio apartamentuose, kuriuos Kenedžiai nuomojo kaip nuolatinį butą Niujorke.
Daugiau prezidentas ir aktorė nebesusitiko. Bent jau nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Dž. F. Kenedžio brolis teisingumo ministras Robertas Kenedis įspėjo, kad mafija gali jį sekti, taigi politikas nusprendė nutraukti kompromituojamą ryšį. Anot prezidento svainio P. Lofordo, „Merilina suprato, kad romanas baigtas, bet nenorėjo su tuo taikstytis.“ Moteris užvertė Dž. F. Kenedį aistringais laiškais ir nesiliovė jam skambinėti. „Ji grasino kreiptis į spaudą, – pasakojo P. Lofordas. – Galų gale jis (Dž. F. Kenedis) pasiuntė į Kaliforniją Bobį (Robertą Kenedį), kad ją sutramdytų.“
Kiti keturi susitikimai
Robertas Kenedis su Merilina susipažino keliomis savaitėmis anksčiau už brolį – 1961 metų spalį, ir taip pat savo sesers namuose.
Kitas sykis buvo jau kitų metų vasarį, kai R. Kenedis lankėsi Kalifornijoje darbo reikalais. Trečias – pagarsėjusioje jo brolio jubiliejaus šventėje Niujorke 1962 metų gegužę.
Ketvirtasis susitikimas birželį buvo pats neformaliausias. Kenedžių sesuo su vyru užsuko pas Meriliną pasiimti jos kartu papietauti, automobilyje su jais sėdėjo Robertas, ir aktorė visus tris pasikvietė apžiūrėti jos naujojo namo. Tai nebuvo atsitiktinumas – būtent tądien prezidento brolis turėjo rimtai pasikalbėti su jo meiluže. M. Monro niršo, nes Dž. F. Kenedis pakeitė savo tiesioginio telefono numerį ir ji nebegalėdavo jam prisiskambinti. Baltųjų rūmų operatoriai nesujungdavo jos su prezidentu, nors puikiai žinojo, kas tokia skambina. Robertas pabandė paaiškinti Merilinai, kad prezidentas – nepaprastai užsiėmęs žmogus, ir nors „Džekas“ labai ja rūpinasi, vis dėlto yra vedęs vyras, negalintis štai taip imti ir išsiskirti.
Nuo tos dienos, P. Lofordo teigimu, užsimezgė jau Merilinos ir R. Kenedžio ryšys. Prezidento brolis to neplanavo, tačiau taip jau išėjo, kad romanas įsiplieskė iškart audringas: jiedu dažnai susitikinėjo arba, kaip teigė aktorės ekonomė ir kompanionė Junisė Miurėj, skirdavo valandų valandas intymiems pokalbiams telefonu.
Kai atvykdavo į Kaliforniją, R. Kenedis visada apsistodavo pas seserį, kur kaimynai neva matydavo jį ir M. Monro ilgai vaikštinėjančius paplūdimiu. Tačiau dokumentais (įrašais oficialiuose kalendoriuose, saugomuose JAV nacionaliniame archyve ir Dž. F. Kenedžio prezidentinėje bibliotekoje) galima patvirtinti tik keturis M. Monro ir R. Kenedžio susitikimus – tiek pat, kiek ir su jo broliu.
Mėlynės po akimis
Grįžusi iš prezidento gimtadienio šventės Niujorke Merilina jau kitą dieną, pirmadienį, pasirodė filmavimo aikštelėje. Buvo sutikta šaltai, tačiau vis tiek atidirbo aštuonias valandas.
Penktadienį, birželio 1-ąją, M. Monro sukako 36-eri. Tačiau filmavimo grupei buvo uždrausta švęsti, kol nebaigs darbo. Taigi vakare visi suvalgė po gabalėlį torto, išgėrė šampano ir išsiskirstė – kiekvienas turėjo savų planų savaitgaliui. Kiekvienas, išskyrus sukaktuvininkę.
Gimtadienio vakarą ir kitą rytą Merilina praleido visiškai viena. Jos psichoterapeutas R. Grinsonas keliavo po Europą, tad kai Merilina norėjo jam pasiguosti, rado tik gydytojo vaikus. Tiesa, šis dukrai ir sūnui buvo prigrasęs: kol jo nebus, tenkinti visus M. Monro prašymus. Taigi jie tučtuojau nulėkė į aktorės namus ir rado ją užsidariusią miegamajame, ištiktą baisios depresijos. Merilina buvo sutrikusi, prastai orientavosi erdvėje ir skundėsi galvos svaiguliu – trumpai tariant, jai reiškėsi klasikiniai perdozavimo požymiai.
Jaunimas skubiai iškvietė gydytoją.
Atrodo, jog tai buvo Merilinos reakcija į nutrūkusius santykius su Dž. F. Kenedžiu: grįžo nemiga, ėmė reikštis anoreksija, aktorė vėl pradėjo praleidinėti filmavimo dienas. Ši krizė tęsėsi, kol prie M. Monro durų pasirodė R. Kenedis.
Bandymai „nusižudyti“, manoma, Merilinai buvo būdas atkreipti į save dėmesį. Draugai pasakojo ją buvus tikra farmakologijos žinove – M. Monro labai tiksliai žinojo saugią kiekvieno vaisto dozę, todėl kartais leisdavo sau lengvai perdozuoti. Kaip sakydavo jos sekretorius Rupertas Alenas, „Merilinai patikdavo, kai ją gelbėdavo“. Nepaisant to, R. Grinsonas, grįžęs iš kelionės birželio 6-ąją, tiesiai iš oro uosto atvažiavo į M. Monro namus. Nuo tos dienos įvykiai pasisuko labai keista linkme.
Daug kam atrodė, kad R. Grinsonui Merilina buvo tarsi investicija: psichoterapeutui ji davė realią finansinę naudą, todėl jam buvo paranku versti pacientę jaustis nesveika, priklausoma ir bejėge.
Kitą dieną po grįžimo iš Europos R. Grinsonas atvežė M. Monro pas plastikos chirurgą Maiklą Gardiną. Šis vėliau prisimins, kad moteris atrodė susitaršiusi, po abiem akimis buvo mėlynės, prastai užmaskuotos kosmetika. Psichoterapeuto paaiškinimu, ji pargriuvo paslydusi duše. Pati Merilina – aiškiai apkvaitusi nuo vaistų – kalbėjo labai mažai. Ji tik rūpinosi, ar nesusilaužė nosies, nes reikėjo filmuotis.
Merilinos nosis, kaip paaiškėjo, buvo sveika. Tačiau mėlynės privertė plastikos chirurgą sunerimti: atrodė, kad jos galėjo atsirasti nuo smūgio per veidą. Ir pagrindinis įtariamasis buvo R. Grinsonas, laikęs aktorę visiškoje izoliacijoje jos pačios namuose tol, kol kraujosruvos išnyko.
Tuo metu kino studijos bosų kantrybė galutinai išseko. Birželio 7-ąją, tą pačią dieną, kai psichoterapeutas ir jo pacientė lankėsi pas plastikos chirurgą, jie nutraukė kontraktą su M. Monro ir iškėlė pusės milijono dolerių ieškinį (vėliau suma buvo padidinta iki 750 tūkst. dolerių).
Bet Merilinai staiga viskas tapo nebesvarbu, nes gyvenime vyko svarbesnių permainų: ji vėl suartėjo su buvusiu vyru Džo Dimadžijumi ir nusprendė dar kartą už jo ištekėti. Ceremonija buvo numatyta rugpjūčio 8 dieną.
Tačiau tai dar buvo ne viskas. Kino studijoje „20th Century Fox“ irgi vyko rimtos permainos. Jai vadovauti buvo paskirtas legendinis prodiuseris Derilas Zanukas – ne itin aistringas M. Monro gerbėjas, bet žmogus, žinantis, kaip uždirbti pinigus. Taigi peržiūrėjęs tos nelemtos komedijos projektą, D. Zanukas nusprendė pakeisti režisierių ir pasirašyti su Merilina naują kontraktą – ketvirčio milijono dolerių, arba už du su puse karto didesnę sumą nei ankstesnioji.
Mirtis
Rugpjūčio 4-ąją R. Grinsonas beveik visą dieną praleido pas Meriliną. Iš pradžių jie užsidarė miegamajame kasdieniniam pusantros valandos terapijos seansui. Paskui M. Monro išvažiavo pas savo draugus Lofordus, bet apie ketvirtą popiet grįžo. Psichoterapeutas visą tą laiką laukė jos namuose, kad galėtų pratęsti seansą. Gydytojas vėliau pasakos, jog iš aktorės namų išvyko apie septintą ar ketvirčiu valandos vėliau, palikęs pacientę su jos ekonome J. Miurėj.
Išvykus R. Grinsonui, Merilinai paskambino jos buvusio ir būsimo vyro sūnus – Džo Dimadžijus jaunesnysis. Jiedu paplepėjo apie dešimt minučių. Vyro tvirtinimu, M. Monro balse nebuvo nė užuominos į depresiją – priešingai, ji buvo labai laiminga.
Po to, gal keturiasdešimt ar keturiasdešimt penkios minutės po septintos, Merilinai paskambino P. Lofordas. Jam moters balsas jau nuskambėjo neaiškiai, su pertrūkiais. Puikiai žinojęs apie aktorės aistrą barbitūratams, Dž. F. Kenedžio svainis mirtinai išsigando. P. Lofordas bandė išvesti Meriliną iš tokios būsenos šaukdamas į ragelį jos vardą, klausdamas, kas nutiko. Bet ji čia jo negirdėdavo, čia pati kažkur pradingdavo. Galiausiai ištarė: „Perduok sudiev Pet (P. Lofordo žmonai Patricijai), perduok sudiev prezidentui, perduok sudiev sau pačiam, nes tu geras berniukas...“ P. Lofordui širdis nusirito į kulnus. Kadangi ragelyje nebebuvo girdėti nieko, tik tyla, jis vėl ėmė karštligiškai rinkti M. Monro numerį, bet linija buvo užimta. Kai P. Lofordas galiausiai paskambino į telefonų kompaniją ir paprašė operatoriaus nutraukti Merilinos pokalbį, jam buvo pasakyta, kad abonentas telefono ryšiu nesinaudoja: arba sugedęs aparatas, arba blogai padėtas ragelis.
Kitas kelias valandas aktorius gėrė ir siuto, nežinodamas ko griebtis. Apie pirmą nakties pradėjo ieškoti draugų, kurie sutiktų kartu nuvažiuoti pas Meriliną. Tačiau nebeprireikė: netrukus jį pasiekė psichoterapeuto R. Grinsono iš M. Monro namų paskleista žinia, kad ji mirė.
Visi ir nė vienas?
Pirmasis į įvykio vietą atvykęs policijos seržantas Džekas Klemonsas atliko ir pirmąją liudininkų apklausą. Į jo klausimą, kodėl taip vėlai buvo paskambinta policijai, R. Grinsonas atsakė, kad pirmiau jam reikėjo gauti kino studijos leidimą paviešinti M. Monro mirties faktą. Paaiškinimas nuskambėjo absurdiškai. Tačiau visos kalbos apie tai, jog per tas valandas Merilinos namuose buvo laužiamasi į kažkokius seifus, ieškoma Amerikos prezidentą ir jo brolį kompromituojančių dokumentų, o paskui jie deginti židinyje, taip ir liko nepatvirtintos. Pareigūnai, ieškoję atsisveikinimo raštelio, todėl kruopščiai apžiūrėję visą namą, tokios veiklos pėdsakų nerado. Visi liudininkai tai irgi kategoriškai neigė. Kaimynai patikino jokio triukšmo M. Monro name negirdėję. O ant velionės kūno nebuvo rasta jokių smurto pėdsakų. Tiesiog vidury nakties ekonomė J. Miurėj staiga nubudo ir pamatė už uždarytų šeimininkės miegamojo durų šviesą. Pabandė įeiti, bet durys neatsidarė. Ekonomė paskambino gydytojui R. Grinsonui. Tas liepė tarnaitei paimti žarsteklį ir iš lauko pusės per orlaidę įkišti į Merilinos kambarį ir taip praskleisti užuolaidas. Kai moteris taip ir padarė, pamatė aktorę gulinčią lovoje – nuogą, veidu žemyn. To pakako, kad R. Grinsonas atskubėtų pats ir tuo pačiu žarstekliu įsilaužtų į kambarį.
Apie pusę ketvirtos ryto psichoterapeutas paskambino M. Monro asmeniniam gydytojui Heimanui Engelbergui, kad šis oficialiai konstatuotų jos mirtį. Pusę penkių abu medikai sutarė, jog metas skambinti į policiją.
Tačiau dauguma tos nakties įvykių kelia abejonių ar net įtarimų. Štai kad ir toks faktas.
Prieš pat Merilinos mirtį jos miegamajame buvo išklotas kilimas – toks storas, jog kambario durys nebeužsidarė. Kilimą teko prispausti prie grindų specialiu slenksteliu. Po to, tvirtina M. Monro namuose dažnai lankydavęsi liudininkai, durys vėl užsidarydavo, tačiau tikrai neliko jokio tarpelio, pro kurį būtų galėjusi skverbtis šviesa. Juo labiau kad, pasak tų pačių liudytojų, Merilina durų niekada ir neuždarinėdavo.
Taip pat teigiama, kad aktorės ekonomė negalėjo žarstekliu praskleisti užuolaidos, nes toji buvusi didžiulis vientisas audinys...
Į Los Andželo morgą M. Monro kūnas buvo atvežtas apie aštuntą ryto. Pusę vienuoliktos apygardos koronerio pavaduotojas daktaras Tomas Nogučis baigė skrodimą, kuriame dalyvavo ir Džonas Maineris – ekspertas, specializavęsis savižudybių tyrime ir turėjęs retą gebėjimą atskirti tikra nuo tariamo.
Išvados dėl M. Monro mirties priežasčių buvo triskart redaguojamos. Kai rugpjūčio 10 dieną apygardos koroneris Teodoras Karfis pasirašė preliminarų dokumentą, jame perdozavimas barbitūratais buvo įvardijamas kaip „galima“ mirties priežastis. Kitose to paties dokumento redakcijose žodis „galima“ išnyko.
Išvada apie perdozavimą prieita remiantis toksikologine ekspertize. Jos rezultatai parodė, kad M. Monro kepenyse buvo didelė nembutalio koncentracija. O ir policininkai tarp kitų vaistų ant aktorės naktinio stalelio rado tuščią šio preparato buteliuką. Receptas nembutaliui buvo išrašytas rugpjūčio 3-iąją, dvi dienos iki mirties, buteliuke turėjo būti iš viso 25 kapsulės. Ant kito buteliuko, tik jau 50 kapsulių, buvo užrašyta liepos 25-osios data. Ir dar vienas receptas tokiam pat nembutalio kiekiui išrašytas liepos 31 dieną. Tik šiame buteliuke iš visų trijų dar buvo likę 10 kapsulių.
Daktaras R. Grinsonas noriai paliudijo teismo medicinos ekspertams, kad velionė turėjo psichikos sutrikimų ir jis negalįs pagalvoti apie jokį kitą jos mirties paaiškinimą kaip tik savižudybė. Tačiau nei T. Nogučis, nei Dž. Maineris, nei dar mažiausiai trys autoritetingi patologoanatomai su šia versija niekaip nenorėjo sutikti.
Vaistas į aktorės organizmą galėjo patekti tik trimis būdais: per burną, injekciją ir klizmą. Kad tiek barbitūrato susikauptų kepenyse, jis turėjo į organizmą patekti anksčiau nei mirties naktį. Jeigu vaistas buvo suleistas, jo koncentracija turėjo būti didelė ir kraujyje, bet nebuvo. Kaip ir adatos dūrio pėdsako ant kūno. Užtat buvo fizinių įrodymų, kad mirtina preparato dozė į organizmą galėjo patekti per klizmą (M. Monro, kaip ir dauguma tos epochos aktorių, dažnai ją naudojo higienos ir dietos sumetimais).
Koks tiksliai tai buvo preparatas, kas tai padarė ir kada? Paskutinis klausimas bene lengviausias: aplinkybės verčia manyti, jog tai įvyko tarp dviejų paskutinių M. Monro skambučių telefonu, t. y. tarp septintos valandos dvidešimt penkių minučių ir maždaug be ketvirčio aštuntos.
Kieno rankų darbas tai buvo? Na, R. Grinsonas bandė atpratinti savo pacientę nuo priklausomybės vaistams. Todėl uždraudė M. Monro asmeniniam gydytojui skirti jai nembutalį be jo žinios ir pakeitė barbitūratą migdomuoju chlorohidratu. Tačiau rugpjūčio 3-iąją Merilina įkalbėjo gydytoją išrašyti jai receptą pamelavusi, kad R. Grinsonas leido vartoti nembutalį nedidelėmis dozėmis.
Kitą dieną psichoterapeutas rado savo pacientę aiškiai apsvaigusią – ir pernelyg gerai ją pažinojo, kad nesuprastų, nuo kokių vaistų. Kokių priemonių R. Grinsonas nusprendė imtis, aiškiai matyti iš toksikologinės ataskaitos: M. Monro kraujyje (bet ne kepenyse!) rastas dvigubai didesnis nei nembutalio chlorohidrato kiekis. Taigi gali būti, jog psichoanalitikas, nė nenutuokdamas, kokią barbitūrato dozę yra suvartojusi aktorė, tiesiog prifarširavo ją kitų vaistų neatsižvelgdamas į jų tarpusavio sąveiką.
Kaip tą R. Grinsonas padarė, belieka spėlioti. Psichoanalitikas niekada pats nedarydavo injekcijų, taigi patogiausias būdas nuraminti pacientę chlorohidratu buvo klizma. Tačiau klizmų R. Grinsonas irgi niekada nedarydavo. Vadinasi, vienintelis žmogus, galėjęs tai padaryti jo paliepimu, buvo M. Monro ekonomė J. Miurėj. Ji dievino R. Grinsoną, jautėsi iki grabo lentos skolinga gydytojui už pelningą darbą Holivudo žvaigždei ir buvo ištikima jo „ambasadorė“ M. Monro namuose – nevengė pašnipinėti savo šeimininkę. Vadinasi, R. Grinsonas galėjo niekur ir neišvažiuoti iš pacientės namų. Pats jis aiškino vakarieniavęs su draugais, tačiau niekada nepaminėjo nė vieno vardo žmogaus, galinčio tai paliudyti.
Yra ir dar viena keista smulkmena.
Kai policijos seržantas Dž. Klemonsas atvyko pagal iškvietimą – o buvo nakties vidurys, – M. Monro ekonomė skalbė patalynę. Ar galėjo J. Miurėj naikinti klizmos darymo pėdsakus? Yra ir tokia versija. Bet nėra įrodymų. Taigi ir galimybės ką nors apkaltinti dėl Merilinos mirties.
Kas nužudė garsiausią Holivudo blondinę? Visi. Ir kartu niekas. | 
