 PARENGĖ SERGEJUS STONKUS
Praėjusį savaitgalį Elviui Presliui būtų sukakę 75-eri. Iki savo jubiliejaus sausio 8 dieną rokenrolo karalius neišgyveno trisdešimt trejų metų. Bet ar tikrai tik tiek?
Yra toks angliškas žodis ghosting, kilęs iš kito žodžio – ghost, reiškiantį vaiduoklis. Pramogų versle jis reiškia žmogų, dirbantį už viešai pripažintą žvaigždę, pats likdamas šešėlyje.
Šis terminas, kaip ir pats reiškinys, yra anaiptol ne mūsų dienų pramanas – tuo įtarinėjo dar Šekspyrą. Esą jis tebuvo nieko vertas neraštingas aktoriūkštis, kažkieno pjeses pristatinėjęs kaip savo. Vis dėlto garsiausia visų laikų žvaigžde, įtariama goustingu, yra Elvis Preslis.
Tiesa, jo atvejis, kaip teigia konspiracijos teorijų mėgėjai, buvęs nestandartinis.
Esmė ta, kad Elvis Aronas Preslis iš tiesų pats savo talentu pelnė šlovę ir rokenrolo karaliaus titulą. Jo gyvenimas klostėsi puikiai, karjera žadėjo dar didesnes aukštumas. Bet tik iki 1958-ųjų. Tais metais dainininko likimas pasuko keista ir neva visai nelogiška linkme. Dar keisčiau buvo tai, kad to kažkodėl niekas nepastebėjo.
Taigi 1958 metais netikėtai pasikeitė Elvio Preslio nosies forma – ji tapo šiek tiek siauresnė ir tiesesnė. Smulkmena? Žinoma. Bet, kita vertus, kokia prasmė ir taip nepriekaištingos išvaizdos pripažintam gražuoliui dėl tos smulkmenos darytis plastinę operaciją?
Suprantama, galėjo būti ir operacija, tačiau tokio fakto neužfiksavo nė vienas biografas, skrupulingai fiksavęs kiekvieną dainininko gyvenimo akimirką. Apie plastikos chirurgų įsikišimą prabilta gerokai vėliau – jau po mirties. Arba tariamos mirties.
Šeštajame dešimtmetyje Elvis, teigiama, išties naudojosi plastikos chirurgų paslaugomis: jam buvo pašalintas dvigubas pagurklis, patempti akių vokai. Tai visiškai suprantama. Pirmiausia dėl to, kad tuo metu Preslis vargiai bebuvo panašus į save – didžiulis antsvoris ir sveikatos problemos sudarkė jo išvaizdą. Be to, plastinė chirurgija Amerikoje tapo taip pat prieinama kaip ir stomatologo paslaugos. Tačiau 1958 metais, kai 23-ejų Elvis labiau buvo panašus į modelį nei į vaikinuką iš provincijos, o medicina anaiptol dar nebuvo tokia tobula, kokia prasmė buvo tarnybos kariuomenėje metu gultis ant operacinio stalo?
Dainininko vadybininkas Tomas Parkeris jau 1957-ųjų pabaigoje įtikino Elvį neišsisukinėti nuo armijos. Tai kodėl paskui staiga leido darytis labai brangią ir mažai efektyvią operaciją? Taip, Preslis visą gyvenimą turėjo bėdų dėl sinusų, bet kad šykštumu garsėjęs Parkeris būtų pritaręs tokioms išlaidoms... Į jį tai visai nepanašu.
Gyvenimas po mirties
Taigi 1958-ųjų kovą Elvis Preslis pradėjo tarnauti armijoje. Tačiau, nepaisydamas to, ir toliau filmavosi filmuose, įrašinėjo plokšteles – Amerika ir nepajuto, kad jo nėra. Užtat pajuto, kad iš armijos dainininkas grįžo smarkiai pasikeitęs: religingas baptistas, pametęs galvą dėl karatė, jogos ir laikantis save ateivio iš Oriono žvaigždyno žemiškuoju pavidalu. Bėgant metams keistenybių tik daugėjo.
Jau 8-ajame dešimtmetyje žmonės pradėjo matyti Preslį skirtingose vietose tuo pačiu metu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad kaip tik tuo metu dainininkas, prisidengęs Džono Berouso pseudonimu, keliaudavo po šalį. Nebūtų nieko stebėtino, jeigu žmogaus Berouso pavarde ir Elvio Preslio išvaizda liudininkai nebūtų matę po dainininko mirties 1977-ųjų rugpjūtį praėjus geriems dvejiems metams. Esą tai įvyko Memfio oro uoste. Paslaptingasis ponas Berousas lipo į lėktuvą – atrodė, kad jis labai skuba.
Paskui jau visą 9-ąjį dešimtmetį plūdo pranešimai apie tai, kad Elvis yra gyvas ir rodosi žmonėms. Pasirodymai buvo stebėtinai reguliarūs. Garsiausias mirusios garsenybės apsireiškimo atvejis 1984-aisiais net buvo įamžintas fotojuostoje. Sensacingas atvaizdas padarytas visiškai atsitiktinai – fotografuojant kitą garsenybę, bokso legendą Mohamedą Ali. Fone, gerbėjų minioje, šmėkštelėjo Elvio veidas. Ir žmogus, kuriam jis priklausė, visomis išgalėmis stengėsi pasislėpti už priešais stovinčiųjų nugarų. Tačiau nesėkmingai.
Nuotrauka sukėlė audringą Preslio gerbėjų susidomėjimą visame pasaulyje. Kai ją parodė pačiam Mohamedui Ali ir paklausė, kas, jo nuomone, matyti nuotraukoje, sportininkas sutriko: „Taip, tai mano draugas Elvis...“
Kas tai buvo – kažkieno pokštas? Labai panašu į tai. Jei tik ne nuoširdus siaubas tariamojo Elvio akyse, kokį galima išvysti tik netikėtai užklupto žmogaus veide.
Paskui tokių „regėjimų“ dar buvo šimtai, jei tik ne tūkstančiai. Teigta, kad Elvį matė prie jo paties kapo. Taip pamažu susiformavo gerbėjų kruopščiai puoselėjama legenda, kad Preslis suvaidino savo paties mirtį. Bet kaip?! Juk tūkstančiai tų pačių gerbėjų matė jo kūną karste!
Preslių šeimos „paslaptis“
Nors kai kurie itin fanatiškai nusiteikę Elvio gerbėjai po mirties paskelbė jį šventuoju ir, tikėdami jį prisikėlus, net įkūrė jo bažnyčią, yra tikimybė, kad ši istorija tebuvo banalus goustingo atvejis. Taigi versija: 1977-aisiais mirė ne Elvis Preslis, o žmogus, pavadavęs jį paskutinius dešimt penkiolika jo gyvenimo metų – jo brolis dvynys.
Kaip visiems žinoma, Preslio dvynys mirė vos gimęs arba dar motinos įsčiose – šaltiniai dėl to nesutaria. Tačiau jį kažkokiu būdu spėjo pakrikštyti Džesiu Geronu ir palaidoti su deramomis krikščioniškomis apeigomis. O kas, jeigu Džesis mirė vaikystėje? Yra ir tokių duomenų. Kaip ir yra duomenų, kad berniukas gimė hermafroditu, bet išgyveno, nepaisant vystymosi sutrikimų.
Trumpai tariant, informacija apie Elvio Preslio brolį dvynį labai prieštaringa. Bet jeigu berniukas tikrai liko gyvas, laikyti jo egzistavimą paslaptyje veikiausiai liepė Elvio vadybininkas Tomas Parkeris, kai 1955 metų rudenį perpirkinėjo talentingą vaikinuką iš jo pirmojo globėjo Semo Filipso. Tuo metu Amerikoje niekas nežinojo, kas toks tas Elvis Preslis, taigi jo šeimos paslaptį pavyko saugiai nuslėpti, kad niekas nepakenktų būsimos žvaigždės įvaizdžiui.
Parkeris buvo veiklus žmogus kokių reta, – ne veltui visi jį vadino Pulkininku. Ir iš pirmojo vadybininko Preslį jis išpirko darydamas spaudimą ne jam, ne pačiam dainininkui, o jo tėvui Vernonui Presliui. Ne paslaptis, kad Elvis nenorėjo skirtis su Semu Filipsu, kurio studijoje 1953-iaisiais, dar būdamas paprastas sunkvežimio vairuotojas, įrašė savo pirmąsias mėgėjiškas plokšteles. Dainininkui tai atrodė išdavystė, tačiau apsukrusis Parkeris rado bendrą kalbą su vaikinuko tėvais – ypač tėvu. Pelnė jo pasitikėjimą ir per jį įtikino motiną ir sūnų, kad tik jis, Pulkininkas, gali išgarsinti Elvio Preslio vardą ir talentą visoje šalyje.
Taigi Tomas Parkeris buvo labai artimas Preslių šeimai – pakankamai artimas, kad žinotų ir kai kurias jos paslaptis. Tarkime, apie ne visiškai išsivysčiusį Elvio brolį. Ir galbūt net sukurpti planą, kaip iš to pasipelnyti.
Parkeris puikiausiai žinojo, kad Elviui sulaukus 21-erių jį pakvies tarnauti armijoje, o Džesio – tikrai ne. Taigi planas buvo paprastas: Elvis užsivelka uniformą, o civiliame gyvenime jį pakeičia Džesis. Dainuoja pagal fonogramą jo dainas ir filmuojasi Holivude.
Bet gali būti, kad šaukimas tarnauti armijoje Preslio vadybininkui buvo nemalonus netikėtumas, iš kurio jis minėtu būdu sėkmingai išsisuko: pateikė visuomenei savo klientą kaip pavyzdingą pilietį ir neprarado sutarčių su įrašų ir kino studijomis. Nes iš tiesų keista, kad kai jo klientas yra populiarumo viršūnėje, kiekvieną centą skaičiavęs Tomas Parkeris staiga nusprendžia paleisti jį dvejiems metams. O kas, jeigu per tą laiką rokenrolo mada praeis ir niekas nebeprisimins Elvio Preslio? Nors iš principo taip ir atsitiko: 1960 metais rokenrolo revoliucija aprimo, į madą atėjo tvistas ir bitas. Kažin, ar toks toliaregis ir pinigų ištroškęs žmogus kaip Parkeris būtų sąmoningai atsisakęs milijonų dolerių, kuriuos būtų gavęs per tuos dvejus metus už rokenrolo karaliaus plokšteles. Sunku įsivaizduoti tokį dalyką. Vadinasi, Pulkininkas turėjo atsarginį planą – Džesį Preslį.
Elvis Nr. 2
Nors ir menkutė, bet yra galimybė, kad Džesis pats bandė dainuoti, gal net gana sėkmingai pamėgdžiojo brolį. Nes kol Elvis tarnavo Vokietijoje, 1959-ųjų sausį Amerikoje buvo išleistos dvi naujos jo dainos – „I Got Stung“ ir „One Night“. O tų pačių metų balandį – ir visas albumas „For LP Fans Only“. Paskui, gegužę, pasirodo eilinis naujas hitas „A Fool Such As I“, na, o rugpjūtį rokenrolas „A Big Hunk O‘Love“ tampa populiariausia daina šalyje.
Elvis Preslis leidžia naujus įrašus iki pat 1960-ųjų. Iš kur Tomas Parkeris juos traukė? Kada Preslis spėjo juos įrašinėti? Per pirmąsias dvi laisvas dienas, kurias gavo birželį? Per pirmuosius dvejus savo karjeros metus dar iki armijos? Tačiau beveik viskas, ką Elvis įrašinėjo 1956–1957 metais, buvo operatyviai leidžiama į rinką.
Tai kaip tuomet tai buvo įmanoma, jei Elvis nuo 1958-ųjų kovo sėdėjo kareivinėse Teksase, o spalio 1-ąją išskrido į Vokietiją? Ir kodėl tais metais staiga pasikeitė dainininko nosies forma? Kam armijoje reikalinga gražesnė nosis? Belieka daryti prielaidą, kad slaptas Parkerio planas veikė – ir veikė labai efektingai. Amerika Preslio nepamiršo, o jis pats – kiekvienos žvaigždės vadybininko svajonė! – dirbo du darbus vienu metu: demonstravo patriotizmą ir įrašinėjo naujas plokšteles, vieną populiaresnę už kitą.
Tiesa, Elviui – labai atviram ir nuoširdžiam jaunuoliui – goustingo planas, apsukęs galvą milijonams gerbėjų, nepatiko. Galbūt dėl to Parkeris, prieš išsiųsdamas eilinį Preslį į Vokietiją, spaudos konferencijoje mokė savo globotinį: „Mažiau plepėk. Atsakyk tik „taip“ arba „ne“.
Apie ką turėjo mažiau plepėti Preslis? Šito nesužinosime niekada.
Faktas tai, kad 6-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose nuo plokštelės įrašymo studijoje iki jos atsiradimo parduotuvių lentynose praeidavo du trys mėnesiai ilgai grojančiai plokštelei ir ne mažiau kaip mėnuo singlui. Taigi visos naujos Elvio Preslio dainos, pasiekusios klausytojus 1959 metais nuo sausio iki rugpjūčio, turėjo būti įrašytos 1958-ųjų spalį–lapkritį ir iki kitų metų rudens. Iš anksto suderinti įrašų sesijas, sudaryti verslo planui reikėjo dar dviejų trijų mėnesių, taigi tai turėjo įvykti 1958 metų rugpjūtį ar bent jau rugsėjį. Tačiau tuo metu Preslis buvo armijoje.
Beje, tą rugpjūtį kai kas įvyko. 14 dieną Elvio dievinama motina Gledis, keliomis dienomis anksčiau patekusi į ligoninę su hepatito priepuoliu, mirė. Kas sukėlė tokį staigų moters sveikatos pablogėjimą? Ar tik ne žinia, kad Parkeris ir jos pačios vyras ketina iškelti viešumon jos kitą sūnų – Džesį?
Gledis Presli buvo, švelniai pasakius, nusiteikusi prieš Tomą Parkerį. Dar 1955-aisiais Preslių šeima pasidalijo į dvi priešiškas stovyklas: Elvis su motina buvo prieš Parkerį, o Vernonas Preslis – už. Turėjo būti svari priežastis, dėl kurios vadybininkas jiems buvo toks atgrasus. Tai gal toji priežastis kaip tik ir buvo avantiūriškas Pulkininko planas? Kaip ten bebūtų, tėvas skubino Elvį pereiti pas Parkerį ir net pasirašė su juo kontraktą sūnaus vardu. Pirmasis dainininko vadybininkas ilgai nesipriešino. Iš Parkerio jis gavo tiems laikams milžinišką kompensaciją – 35 tūkstančius dolerių, metė muzikinių įrašų verslą ir už tuos pinigus atidarė viešbučių tinklą.
Jei versiją apie Elvio brolį dvynį laikytume tikėtina, tai 1958-aisiais „Parkerio blokas“ pasipildė dar vienu nariu – Džesiu, galbūt irgi svajojusiu apie sceną. Visi kartu jie dar kartą palaužė Gledis nusiteikimą, tik šįkart viskas baigėsi tragiškai. Šeimos „paslapčiai“ įžengus į dienos šviesą, motinos širdis neišlaikė. Elvis į Memfį atskrido tik trumpam – į motinos laidotuves. Mirus artimiausiam žmogui pasaulyje, jis buvo visiškai sugniuždytas. Vargu ar tokios būklės Preslis galėjo įrašyti naują albumą ir dar tris singlus – be to, net jei būtų norėjęs, nebūtų spėjęs. Draugai, tas kelias dienas po laidotuvių nesitraukę nuo Elvio nė per žingsnį, galėjo paliudyti, kad jis ir kojos nebuvo įkėlęs į įrašų studiją. Paskui jis grįžo į Teksasą, kur buvo dislokuotas jo dalinys, o pirmąją spalio dieną jau atsidūrė Vokietijoje. Taigi Elvis niekaip neįsipaišo į 1959-aisiais išleistų plokštelių grafiką.
„Tonzilių byla“
Šios hipotezės šalininkai spėlioja ir apie tai, kas galėjo nutikti, kai 1960 metų kovą Elvis Preslis grįžo iš armijos. Gal porą metų už brolį dainavęs Džesis nepanoro nužengti nuo scenos? O gal negalėjo? Per tarnybos armijoje metus Elvis galėjo prarasti balsą, o Džesis priešingai – jį išlavinti. Tuomet turbūt ir prasidėjo tikras goustingas: tikrasis Elvis tik išeidavo į sceną, o dainuodavo už jį Džesis; o gal Elviui uždraudė dainuoti ir apskritai būti Elviu, nes juo jau buvo tapęs jo brolis?
Spėlioti galima amžinai, bet štai koks dalykas: 1960 metų birželį buvusiam karinių oro pajėgų seržantui Elviui Presliui buvo išoperuotos tonzilės. Jo biografų šis faktas itin nesudomino – pamanykite, jam buvo atlikta kažkokia vaikiška procedūra (nors nežinoma, kam jos taip staiga prireikė), – tačiau bet kuriam dainininkui tai labai svarbus momentas. Vokalistai žino, kaip tonzilių pašalinimas gali paveikti balsą – jis gali apskritai pranykti. Anot specialistų, net jeigu tai neįvyksta iš karto po operacijos, ilgai balsas neišsilaiko. Bet Elvis po to dainavo dar 16 metų!
Gali būti, kad Preslis armijoje iš tiesų susigadino balsą, o tonzilių pašalinimas buvo paskutinis bandymas sugrąžinti Karaliui vokalą. Ir ar galėjo jis iš karto po jos, tą pačią vasarą, atlikti genialiojo Karuzo „O sole mio“ anglišką versiją, savo garsųjį hitą „It‘s Now Or Never“? Abejotina.
Be to, jeigu kovo-balandžio mėnesiais Elvis dar retkarčiais pasirodydavo viešai, tai po tonzilių operacijos ir paskui, sprendžiant iš vos pastebimai pasikeitusios dainininko išvaizdos, jį vis labiau į šešėlį stūmė brolis Džesis. Iš pradžių dėl balso, bet labai greitai ir dėl kitų priežasčių: oficialusis Elvis Preslis (kad ir kas juo buvo iš tikrųjų) ėmė stambėti. Taigi Tomas Parkeris ir Vernonas Preslis, baimindamiesi demaskavimo, nusprendė matomu palikti tik vieną iš Elvių – Džesį.
Deja, Džesis negalėjo būti nei visaverčiu vyru, nei visaverčiu rokenrolo karaliumi – bent jau neilgai. Medicinos komisija pripažino Elvį Preslį pakankamai sveiku tarnybai armijoje, tačiau grįžus iš jos jo fizinė būklė labai greitai tapo nepatenkinama. Tarsi stipruolį lovelasą būtų pakeitę kitu žmogumi.
Ponas Berousas
O kaipgi jaunoji Elvio Preslio žmona Priscila, kurią jis parsivežė iš Vokietijos? Teigiama, jog ji irgi „perėjo“ Džesiui, kaip ir visa kita. Pats Elvis su ja susitikinėdavo slapta. Bet tai greitai įgriso, tad Preslis pareikalavo skyrybų, kurios iš esmės buvo Džesio ir Priscilos skyrybomis. Labai tikėtina, jog tuo metu skyrybos jau visiems atrodė vieninteliu išsigelbėjimu, nes mylinčio sutuoktinio vaidmuo Džesiui visai nesisekė. Dar prasčiau sekėsi būti tėvu mažajai dukterėčiai Lizai Mari.
Galiausiai Džesis Preslis – gal jausdamas kaltę dėl visko, kas nutiko, – ėmė ieškoti paguodos arba galimybės pasitraukti iš gyvenimo vaistuose ir alkoholyje. Jo išvaizda tada jau nebeturėjo nieko bendra su tikruoju Elviu. 1977-ųjų rugpjūčio 16 dieną jam pasisekė išsivaduoti iš viso šio košmaro.
Žmonių, galinčių paliudyti, kad pastaraisiais metais Preslis jau nebenorėjo gyventi, apstu dar ir dabar. Kartą, kai pavyko jį atgaivinti po perdozavimo, dainininko palyda buvo priversta sugalvoti planą, kaip pargabenti jo kūną namo, į Greislendą, jeigu Elvis – t. y. Džesis – mirs gastrolių metu. Bet plano neprireikė: dainininkas mirė savo paties vonioje. Jį dar nuvežė į ligoninę, bet jau buvo per vėlu.
Tikrajam Presliui tada teko skubiai sėsti į lėktuvą ir pradingti. Tam jis pasinaudojo savo pseudonimu – Džonas Berausas, – su kuriuo buvo spėjęs susilieti taip pat kaip Džesis – su Elvio vardu. Naujas vardas jam buvo būtinas, nes kol rokenrolo karaliaus antrininkas sėdėjo savo soste, Elvis negalėjo laisvai naudotis tikrąja savo pavarde. 1977-ųjų vasarą jis liko vienas, bet teisę į vardą prarado – jis jau visiems laikams priklausė mirusiam broliui. Taigi Preslis pabėgo iš Memfio, kad nesunaikintų dar vieno mito, kurių to meto Amerika buvo susikūrusi daugiau nei užtektinai: ir apie prezidento Kenedžio nužudymą, ir apie astronautų išsilaipinimą mėnulyje, Merilinos Monro savižudybę... Aišku, išlikti visiškai nematomu jam nepasisekė. Tad ir sklinda kalbos apie retkarčiais viešumoje pasirodantį senstelėjusį Karalių, retkarčiais net pakliūvantį į kokio nors fotografo objektyvą.
O kartą, pasakojama, į vieną Memfio įrašų studiją atėjo moteris ir atnešė kasetę su neva nauja Elvio Preslio daina. Sakė, kad įrašą jai perdavė vyriškis, stebėtinai panašus į mirusį dainininką, tik barzdotas, ir paprašė nunešti į studiją. Pastarosios darbuotojai palaikė poniutę su kasete kvaištelėjusia Preslio gerbėja, bet išklausę įrašą turėjo pripažinti, kad balsas tikrai toks pat kaip Karaliaus.
Kuo baigėsi ši istorija, neaišku. Gal jos nebuvo ir visai. Bet keista, kad garsųjį velionį žmonės reguliariai mato tik Memfyje, Tenesio valstijoje, nors fanatiškų Elvio Preslio gerbėjų pilna visa Amerika.
Žinoma, Elvio ir Džesio Preslių goustingas tėra tik hipotezė – ir ne iš stipriųjų. Tačiau kartais hipotezėse būna mažiau baltų dėmių nei tikroje istorijoje. |
