 Eglė ŠLEŽAITĖ
Aktorė Inga Talušytė jau vaikystėje suprato, kad nori vaidinti, tad nors vingiuodama įvairiais gyvenimo posūkiais trumpam buvo palikusi sceną, netrukus vėl į ją sugrįžo.
Pirmuosius vaidmenis Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Inga Talušytė pradėjo kurti dar būdama maža, kai drauge su kitais vaikais statydavo spektaklius kieme.
Pradėjusi mokytis Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, dalyvaudavo skaitovų konkursuose. Iš pradžių pasiruošti padėdavo mokytojai, vėliau pastebėjo, kad geriau sekasi dirbti savarankiškai.
Vėliau teatro mokytoja įtraukė mergaitę į teatro trupę, kuri buvo visų gimnazijos kultūrinių renginių branduolys. Kaip tik ten Teatro dienai skirtame spektaklyje, kuriame Inga atliko pagrindinį vaidmenį, ją ir pastebėjo režisierius Julius Dautartas, papasakojo, kad kuria Panevėžyje naują teatrą bei pasiūlė tapti jo trupės nare. Būsimai profesionaliai aktorei tada tebuvo trylika. Bet ryžto siekti savo tikslų netrūko.
Teatrą lipdė patys
Inga prisimena, kad besiburiančiai naujai trupei nebuvo viskas padėta ant lėkštutės. Tačiau visi turėjo daugybę idėjų ir noro kurti teatrą. Kiekvienas stengėsi įdėti kuo didesnį indėlį, siekiant bendrų tikslų.
„Mums teko ir grindis dažyti, ir kėdes rinkti – tai nebuvo teatras, kuriame jau viskas paruošta, o aktoriams tereikia vaidinti, – sako. – Bet nebijojome tvarkytis. Visi pasidavėme Juliaus Dautarto užsidegimui ir tikėjome tuo, ką darome.“
Režisierius, anot I. Talušytės, teatrą formavo kaip studiją, kurioje buvo mokoma vokalo, judesio subtilybių. „Vėliau studija po truputį keitėsi, atsirado naujų aktorių. Jie mokėjo groti gitaromis, taip pradėjome mokytis dainavimo. Iš pradžių nedrąsiai dainuodavome tik savame draugų būry, vėliau dainas įtraukdavome ir į spektaklius“, – prisiminimais dalijosi aktorė.
Mokslų troškulys
Aktyvi veikla teatre atėmė daug laiko. Dėl nuolatinių repeticijų, gastrolių nukentėjo mokslai. Nors kai kurie mokytojai palaikė ir toleravo Ingos atsidavimą teatrui, vis dėlto dėl nuolatinio pamokų praleidinėjimo ir neatsiskaitymų mokyklą gabiai paauglei teko mesti.
Tada, sako I. Talušytė, jai iš tiesų rūpėjo tik teatras – tik daug vėliau ji supratusi, jog ir mokslai gyvenime taip pat labai reikalingi.
Suvokusi, kad nori mokytis, puikiais pažymiais baigė Suaugusiųjų mokymo centrą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Tačiau to imliai ir smalsiai buvo maža: Inga troško įgyti akademinį išsilavinimą. Tuo metu neturėjusi galimybės studijuoti Vilniuje, aktorystės studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teko atsisakyti. Kita alternatyva – Kaunas, kur Vytauto Didžiojo universitete studijavo teologiją.
Nors iš pradžių Inga norėjo gilintis į menotyrą, bet, paklausiusi draugės patarimo, kad tokiems mokslams esanti per daug aktyvi, pakeitė nuomonę ir pasirinko... teologiją.
„Religija susidomėjau būdama dvylikos metų, – prisipažįsta I. Talušytė, – kai ruošiausi Pirmajai komunijai ir susipažinau su Karsakiškio klebonu. Jis man padarė labai gilų įspūdį. Tada patikėjau, kad Dievas tikrai yra. Tai, kas gimė tada, mane palaiko visą gyvenimą.“
Tiesa, studijų metais Ingai teko atitrūkti nuo teatro: per penkerius metus ji sako sukūrusi vos du vaidmenis. Nors tokį netradicinį aktorei pasirinkimą daug kas kritikavo, I. Talušytė nesigaili – sako, studijos leido suprasti daug svarbių dalykų.
Teatras – paslaptis
Pabaigusi teologijos studijas, I. Talušytė vėl panoro grįžti į sceną.
„Susisiekiau su tuometiniu Juozo Miltinio dramos teatro vadovu ir pasakiau, kad noriu vaidinti. Jau vaikystėje, kai pati žiūrėdavau „Pifo nuotykius“, svajojau vaidinti dramos teatre. Nelabai tikėjau, kad ta svajonė išsipildys, bet man pavyko“, – vis dar negali atsikvošėti tokia sėkme Inga.
Vieta pagrindinėje miesto scenoje jaunajai aktorei atsirado ne iš karto, – svajonės svajonėmis, bet realiame gyvenime teko palūkėti, kol atsiras etatas. Bet I. Talušytė ir laukimo nesigaili – per tą laiką Klaipėdos universitete spėjo įgyti režisūros magistrės laipsnį.
Galiausiai prieš trejus metus sulaukusi teatro vadovo skambučio, Inga iki šiol ten kuria charizmatiškus vaidmenis.
Kalbėdama apie sceninio meno svarbą, aktorė visada pabrėžia, jog teatras nėra vien tik tai, kas matoma plika akimi. „Teatras yra paslaptis, energija, kurią sunku paaiškinti. Tai yra dalykai, apie kuriuos neįmanoma mūsų kalba susikalbėti“, – įsitikinusi I. Talušytė.
Paklausta, ar turi, kaip kiti aktoriai, vidinę nuojautą dėl nesėkmės, Inga prisipažįsta dažnai į viską žiūrinti pesimistiškai ir tikisi ne geriausios, o blogiausios baigties.
„Labai bijojau dėl spektaklio „Meilės eliksyras“, – atvirauja. – Buvau beveik tikra, kad spektaklis pasmerktas nesėkmei... Bet žinojau, kad mano vaidmuo yra pagrindinis, ir dariau viską, ką galėjau. Prieš spektaklį pasakiau sau, kad esu kareivis, ir nesvarbu, laimėsiu ar pralaimėsiu, turiu kovoti iki galo.“
„Iš tikrųjų mano bloga nuojauta nepasitvirtino, nes sulaukėme žiūrovų ir jis buvo priimtas palankiai“, – džiaugiasi klydusi aktorė.
Mokėsi iš vyro
I. Talušytė neslepia labai daug išmokusi iš savo vyro režisieriaus Rolando Augustino Atkočiūno. Dažnai vien tik stebėdama, kaip jam gimsta idėjos, kaip jis renka medžiagą naujiems pastatymams.
„Buvau netiesioginė jo mokinė, – šypsosi Inga. – Nei jis man dėstė, nei aiškino, aš tiesiog buvau šalia ir stebėjau jo darbą. Ir dabar kartais pagalvoju, kad viena ar kita idėja jam patiktų.“
„Tiesiog atsirado nuojauta jo kūrybai, – aiškina aktorė. – Nors vaidinau tik trijuose jo spektakliuose, buvau stebėtoja, kuri vaikšto į repeticijas, ir džiaugiuosi, kad jis leido būti akiai iš šalies, nes tai man davė daug patirties.“
Nuoširdumas svarbiausia
Išgirdusi klausimą, kokius vaidmenis – komiškus ar dramatiškus – sunkiau atlikti, I. Talušytė susimąsto. „Sunkus klausimas, – sako. – Vaidmenys komedijose irgi labai sudėtingi, nes turi būti be galo nuoširdus. Jei tik techniškai bandai daryti kažkokius triukus, salėje žiūrovai iš karto tai supranta. Žmonės paprasčiausiai nereaguoja: tu gali verstis per galvą, bet nesulauksi jokio dėmesio. Komedija yra naivumas, nuoširdus tikėjimas esama veikėjo situacija.“
„Būna dienų, kad tave spektaklis tiesiog pagauna, puikiai vaidini, viskas tiesiog organiškai dera, o kartais jauti, kad nepadarai taip, kaip norėtum, – dalijasi patirtimi Inga. – Kodėl taip yra – sunku paaiškinti. Vis dėlto draminiai vaidmenys man yra įdomesni.“
Aktorei ne gėda pasisakyti, kad prieš spektaklius ji vis dar jaučianti įtampą. Sako, kad ją nugalėti padeda įtaiga: „Įtikinu save, kad salėje nėra žiūrovų. Einu į sceną dėl savęs ir kitų aktorių. Aš žinau, kad ne vaidinu, o tiesiog gyvenu tomis aplinkybėmis. Tiesiog atsitveriu nuo žiūrovų. Į juos žiūriu, bet jų nematau.“
„Tai yra mano vaistas nuo baimės. Jokiu būdu jai negalima pasiduoti, nes tai yra neprofesionalu“, – aktorystės paslaptimis dalijosi I. Talušytė, taip pat prisipažinusi, jog atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą labai sunku. Dažnai namo parnešamos teatro problemos, dėl spektaklių atidedami kiti darbai.
„Gimęs personažas pradeda gyventi manyje. Nejučia pradedu taip pat vaikščioti, mąstyti, ką jis rengtųsi, valgytų. Įsijausti į vaidmenis padeda muzika, kūno kalba. Iš tokių mažų detalių kuriu vaidmenis. Pajutusi mažą smulkmenėlę, už jos užsikabinu ir nebepaleidžiu. Kai pradedu jausti, kad nebesu Inga, tai reiškia, kad man pavyko.“
Projektas „Kultūros balsas“ finansuojamas iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Projektui gauta parama – 12 tūkstančių litų. |
