 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Neseniai iš Ispanijos grįžęs tango šokėjas Chuanas Eduardas Gimenezas prisipažino, kad, nors Lietuvoje ir šalta, bet pabėgti kur šilčiau dar nesiruošia.
Panevėžiečiai vasario 14 dieną bandė perprasti argentinietiško tango subtilybes. Jų gidu po paslaptingą tango šokio pasaulį buvo Vilniaus tango akademijos įkūrėjas, šarmingasis Chuanas Eduardas Gimenezas. Keturiolika metų Lietuvoje gyvenęs tango šokėjas ir dainų atlikėjas neabejoja: aistra argentinietiškam tango užsikrečiama, o tą vakarą šokdintas panevėžietes E. Gimenezas vadino moterimis su charakteriu.
Tango toliau šoks Lietuvoje
Pirmasis sakinys, kurį E. Gimenezas pasakė „Panevėžio balso“ korespondentei, buvo apie nepakeliamą šaltį: esą nors Lietuvoje gyvena jau daugiau kaip dešimtmetį, priprasti prie šaltų lietuviškų žiemų niekaip negali. „Ką tik grįžau iš Ispanijos, – guodėsi, – todėl į šaltį reaguoju dar smarkiau.“
Tačiau bėgti iš Lietuvos dėl šaltų žiemų Eduardas patikino tikrai neketinantis: „Ispanijoje prabuvau ilgokai. Nors daugelis manė, kad emigruosiu, to daryti nesiruošiu. Man čia gerai.“
Pietietiško kraujo turintis vyras sako, jog tango – gyvenimo būdas.
„Tai ir šokis, ir daina, ir poezija... Tango yra kultūra, kalba, kuri turi savo mokslą. Tango – tai būdas išreikšti save.“
„Tango šokyje labai stiprios vidinės emocijos. Visada sakau savo mokiniams, kad šokant tango reikia surasti emocijas viduje ir jas pajutus perteikti šokyje. Tai ne išorinių emocijų demonstravimas – tango šokiui išorinės emocijos nereikšmingos. Išorėje nieko nėra – visas procesas vyksta žmogaus viduje“, – pridėjęs ranką prie širdies aiškino E. Gimenezas ir tęsė: „Kai tą pajunti, tada reikia klausytis muzikos ir emocijas paleisti. Išlaisvinti save reikia taip, kad išgirstum visas skambančias muzikos pauzes. Reikia šokti kartu su muzika. Tai tas pats, kaip dainuoti girdint muziką. Tango šokis ir muzika – bendra kalba. Fantastika, kai žmogus sugeba tai suvokti ir pajusti. O tada ir atsiranda tango.“
Šokį pajuto gimtinėje
Patį E. Gimenezą tango pagavo jo gimtinėje, kur, kaip sako jis, gimė ir pats šokis.
„Gimiau Urugvajuje, gyvenau Argentinoje, – pradėjo pasakojimą Eduardas. – Tai tos šalys, kur gyvenama tango ritmu, ten jo ir išmokau.“
Pasak atlikėjo, Lotynų Amerikos miestų gatvėse tango – įprastas reiškinys: tango muzika skamba autobusuose, kavinėse, gatvėse...
„Žmonės ten visada niūniuoja tango ritmą. Jų burnose – tango melodija. Tai taip stipriai surišta su tų kraštų kultūra, su gatvės kultūra. Todėl beveik kiekvieno žmogaus viduje gimsta tango. Gimė jis ir manyje“, – mena tango mokytojas.
Šiek tiek pamąstęs E. Gimenezas sako, jog ne veltui UNESCO tango šokį įtraukė į Žmonijos nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Tai ne šiaip labai gražus, bet ir unikalus reiškinys. Tango šokamas ir kai verki, kai myli, kai neapkenti. „Visais tais atvejais tinka šokti tango“, – šypsosi jis.
„Neslėpsiu: tango man – ir, manau, kitiems – vaistas nuo daugelio ligų, liūdesio ar depresijos, – atvirauja Eduardas. – Juk labai retai būna, kad mokytis šokti tango ateina visiškai savimi patenkinti žmonės. Dažniau ateina tie, kuriuos kamuoja nemiga, meilė, liūdesys ar dar kas nors. Tuomet tango jiems tampa tarsi reabilitacija, tarsi gydymasis susirgus. Žmonės ateina bandyti save ištirti, kiti – įgauti pasitikėjimo, treti – ieškoti meilės, dėmesio. Ir dar (tikrai nepameluosiu!) ateina tie, kurie ieško ritmo ne tik kojose, bet ir gyvenime.“
Pasak mokytojo, net medikai ir psichologai rekomenduoja šokti tango.
„Tango ritmas padeda atkurti sutrikusį širdies ritmą, – įtikinamai aiškina E. Gimenezas. – Patikėkite, sakau tiesą! Taip jau būna. Sutrikus organizmo veiklai, reikia šokti tango. Tai kaip terapija ir pats geriausias vaistas nuo visų ligų. Tik reikia pabandyti. Po kelių sušoktų šokių, esant nekokiai būsenai, viskas stoja į vietas – nuotaika iškart pagerėja, norisi gyventi... Esu ir pats išbandęs, todėl drąsiai galiu teigti: ir susirgusiesiems depresija, liūdesiu reikia siūlyti sušokti tango.“
Liūdna pasaka ant parketo
Kaip įrodymą, kad kiekvieno argentiniečio lūpose gyvena tango muzika, E. Gimenezas paniūniavo liūdną, skausmingą bei persmelktą neišsipildžiusios meilės tango melodiją ir dar kartą priminė: tango nėra linksmas šokis.
„Tai šokama ir dainuojama liūdna pasaka“, – linguoja galvą tango mokytojas, bet skuba pabrėžti, jog reikia mokėti džiaugtis ir liūdesiu, ir surasti jame prasmę – rasti išeitį, ką daryti su tuo liūdesiu.
„Šokiu ir daina galima papasakoti apie tą liūdesį, – kaip išeitį siūlo Eduardas. – Išsiliejus tango sūkuryje galima toliau gyventi. Tai tarsi žmogaus, šokančio tango, gyvenimo istorija: nuo gimimo iki mirties, nuo susipažinimo su žmogumi iki išsiskyrimo su juo, nuo meilės iki neapykantos...“
Anot E. Gimenezo, nėra tokio dalyko, kaip linksmas tango. „Tik yra kitas variantas, – aiškina. – Tarsi tango šokio atmaina, arba sesuo – milonga. Šis žodis išvertus iš ispanų kalbos reiškia žmogų, kuris ne tik šoka tango, bet ir suvokia jo esmę bei filosofiją. Terminas „milonga“ apima ne tik patį tango šokį, bet ir vietą, kurioje jis atliekamas skambant šokiui pritariančiai muzikai.“
Eduardo pasakojimu, ir Panevėžyje po jo dainų ir šokio programos bei fotografijos parodos atidarymo įvyko milonga – tango šokių vakaras.
„Visame pasaulyje taip įprasta vadinti ne tik greitąjį tango, bet ir vietą, arba vyksmą, kai žmonės susirenka pašokti tango, pabendrauti ar tiesiog ramiai pasėdėti, pasineriant į svaiginančias tango melodijas. Tačiau tikras tango – liūdnas. Jame galima pajusti pasakojimą apie paliktą meilę, apie draugo netektį, apie viską. Tango – tai mūsų gyvenimas, o jis juk nėra jau toks linksmas. Tik buvai linksmas ir mylimas, o čia, žiūrėk, esi paliktas ir užmirštas. Tango visuomet skamba viduje“, – filosofiškai apibūdino žmogaus būseną tango mokytojas ir pridūrė: „Tango – gyvenimas čia ir dabar. Visos tango dainos kalba apie tokį gyvenimą. Kalba apie tą laiką, kai žmonės buvo kartu ir jau nebebus.“
Nė vieno neišvarė
Tango mokytojas negaili komplimentų mūsų krašto žmonėms, bandantiems šokti tango, ir ypač – dailiosios lyties atstovėms. Tačiau tuojau pat pripažįsta, kad mokytis šokti tango ateina įvairių žmonių.
„Būna ir geri šokėjai, ir vidutiniai, ir visai prasti. Kartais lietuvaičiai per daug flegmatiškai šoka, kartais šoka pernelyg santūriai. Tuomet man norisi juos išjudinti ir pakeisti šokančiųjų tango mąstyseną“, – sako Eduardas pabrėždamas, jog tango jokiu būdu negalima paversti aristokratišku šokiu.
„Tai ne valsas. Tango yra šventė, todėl šokant jį reikia atsipalaiduoti. Reikia sugebėti sutelkti emocijas į vieną vietą ir paskui jas paleisti – perteikti vidinę būseną tango ritmu. Tango šokti vienodai negalima. Kiekvienas šokėjas turi savo vidinės būsenos padiktuotą tango ir šokdamas perteikia savo charakterį“, – išraiškingai gestikuliuodamas rankomis kalbėjo E. Gimenezas apie aistros šokį ir teigė, kad jis toks tango mokytojas, kuris nė vienam norinčiajam išmokti šokti – nesvarbu, koks šokėjas buvo, – į duris dar neparodė. Ir tvirtino niekada nepagalvojęs, kad galėtų ką nors išvyti iš tango pamokos.
„Tango – ne rungtynės ir ne konkursas, kuriame reikia pasirodyti, kaip tu šoki. Tango – kelias, kurį kiekvienas įveikia savaip. Vieni eina greičiau, kiti lėčiau. Vieni, per metus išmokę padaryti vieną tango figūrą, gal yra dešimt kartų laimingesni nei tie, kurie išmoko keliasdešimt jų. Tai labai reliatyvu. Juk šokis – jausmas, vidinė būsena, o ne galimybė tik pakartoti matytą figūrą“, – bandė žodžiais nupasakoti Eduardas, kas kiekvienam šokėjui gali būti tango ir kaip skirtingai tą šokį galima šokti. |
