 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Skulptoriui Juozui Lebednykui geriau rodyti, ką sukūręs, nei kalbėti, juolab kad vien menininko namuose esančių skulptūrų bei keramikos dirbinių užtektų kelioms parodoms.
Panevėžiečiai gali didžiuotis, kad mieste gyvena skulptorius, sukūręs daug meno kūrinių, puošiančių pastatus, skverus. Įvairiose Panevėžio erdvėse stovi skulptūros „Paukščiai“, „Burės“, „Sraigė“, pasižyminčios formos ir linijos grožiu, meile gamtai, o visa tai perteikta subtiliai ir lakoniškai.
Už kūrėją kalba kūriniai
Juozas Lebednykas viešų renginių, reprezentacijų nemėgsta, kad ir kaip dažnai į jas yra kviečiamas. Skulptoriaus pasaulis – dirbtuvės, kur gimsta menai, tveriasi naujos formos, kur kantriai ir lėtai auginamas skulptūrų sodas. Ten, kur vyksta improvizacinis pasaulio perkūrimo procesas.
Svetingai atvėręs savo namų duris menininkas pirmiausia pasiūlo apžiūrėti tai, kas buvo subrandinta mintyse, o vėliau virto realybe. Lebednykų namai perpildyti skulptūrų, keramikos darbų, kuriuos galima įvairiai pergrupuoti ir sukurti vis kitokias erdves. Čia gali ranka paglostyti iš marmuro tarsi išlietus paukščius, paliesti grindimis ropinėjančius vėžlius, pasigrožėti ant sienos sukabintomis pastelėmis ir iš vario kaltais reljefais. Stebina ir džiugina J. Lebednyko harmoningas santykis su gamta, kurios natūralių linijų nuolat ieškantis menininkas įkelia jų į akmenį, išlydo bronzoje, išdega keramikoje.
Rodydamas į savo rankomis sukurtus šedevrus, kurie tarsi prisitaikė prie būsto aplinkos, J. Lebednykas sako, jog po raudonplyčio namo stogu sukaupti meno kūriniai sukurti per dešimtmetį. „Tai mano sodai, mano gyvenimas, – ramiai tarsteli. – Čia aš, čia mano gyvenimas ir žaidimų laukas, kur galiu eksperimentuoti. Kartais taip užsižaidžiu, kad užbaigtas kūrinys nuo pirminio sumanymo skiriasi labai smarkiai.
Tačiau nenusižengiu pagrindinei taisyklei: kūrinio kompozicija išlieka darni, o medžiagų deriniai – estetiški. Kartais prie kuriamos skulptūros praleidžiu labai daug laiko, kol ji įgauna tokią formą, kokios reikia.“
Formų įvairovė užburia
Žvelgiant į J. Lebednyko skulptūras, keramiką, aišku viena: skulptūrinė plastika niekada nebuvo sukurta iš vienos medžiagos ar formos – nuo monumentalių viešosiose erdvėse stovinčių kompozicijų iki kamerinės plastikos, nuo metalo ir akmens keramikos, nuo bronzos iki atviromis spalvomis raibuliuojančių piešinių. Šiuose kūriniuose regi, kaip dėliojasi autoriaus siekis maksimaliai išraiškingai perkurti mus supančią materiją ir taip perteikti savo grožio supratimą. Todėl visiškai nekeista, kad skulptorius naudoja įvairias medžiagas, nori išbandyti visas įmanomas formas. O tos formos – organiškos: suformuoti hibridiški gyviai, toteminiai reliktai, pažymėti įvairia simbolika.
J. Lebednykas prisipažįsta, kad idėjų kūriniams, įkvėpimo ieško kelionėse po Indiją, kurią pastaraisiais metais apkeliavo nuo šiaurės iki pietų. Būnant šalia jo skulptūrų jaučiamas tas kraštas, net galima užuosti nenusakomą jo kvapą, išgirsti garsus.
Kūrėjas Indijoje lankėsi tris kartus, o sudėjus visų kelionių trukmę išeitų, kad toje magiškoje šalyje išbuvo tris mėnesius.
„Pirmą kartą vykau kartu su žmona Jolanta (Jolanta Lebednykienė vadovauja Panevėžio miesto dailės galerijai – autorės pastaba), – pasakoja J. Lebednykas. – Tada gyvenome garsiojo Sai Babos ašrame. Kitus du kartus važiavau su sūnumi Luku. Patys sudarydavome maršrutus ir keliaudavome dviese.“
Kaskart maršrutas, anot skulptoriaus, būdavo sudarytas taip, kad būtų galima aplankyti kuo daugiau unikalių Indijos miestų, kuriuose apstu senosios architektūros, šventyklų. „Todėl mano kūriniuose ir galima įskaityti Indijos šventyklų didybę, vingrią ornamentiką. Vaikštai, žiūri ir fiksuoji – kokia nors nauja forma įstringa... O paskui, grįžus į namus, viskas, ką matei, sugrįžta. Tos šalies poveikis labai stiprus.“
Mintys ateina dirbant
Menininko skulptūrinė plastika niekada nebuvo iš vienos medžiagos, o pats skulptorius siekia maksimaliai, bet išraiškingai perkurti supančio pasaulio materiją. Todėl nieko keisto, kad J. Lebednyko kūriniai atrodo lyg būtų išgulėję tūkstantmečius po žeme ar stūksoję ilgus metus vandenyno dugne. Įdėmiai žiūrėdamas juose gali atrasti pagoniškų, indoeuropietiškų, induistinių ar islamiškų motyvų elementų. Kamerinės skulptūros srityje menininkas mėgaujasi minkštais siužetais. Jo skulptūros tarsi ištirpsta erdvėje, o formos lakoniškumas užburia.
Išgirdęs žodžius, kad kokią medžiagą benaudotų savo kūriniams – marmurą, bronzą, granitą, akmens masę, jie pulsuoja gaivališka gyvybe, veržlumu, tobula meistryste ir fantazijos žaismu, skulptorius šypteli.
„Esu darbininkas – na, kaip duonos kepėjas. Kai dirbi, tai ir mintys ateina, jos išsilieja į akmenį, šamotą. Arba imu teptuką į rankas, ir tai, kas susikaupė galvoje, išsilieja piešiniuose. Juk kas dirba, niekada minčių nepritrūksta. Jeigu sėdėčiau ir nieko neveikčiau, galvoje būtų tuščia. Sėdėti ir nieko neveikti – ne man. Nemokėčiau nieko nedaryti“, – sako J. Lebednykas ir pradžiugina žinia, kad pačius naujausius jo sukurtus dirbinius bus galima pamatyti kitąmet parodoje Dailės galerijoje.
Gimtojo krašto neužmiršta
J. Lebednyko paroda šiais metais birželio mėnesį veikė Lietuvos dailininkų sąjungos Pamėnkalnio galerijoje. Joje buvo eksponuota trys dešimtys bronzos, akmens, keramikos skulptūrų.
Skulptorius prisipažįsta, kad per parodų gausą nepamiršta ir gimtinės. Jis dažnai užsuka į Onuškio miestelį Trakų rajone. Ten jau stovi net trys jo sukurtos skulptūros. Pačią pirmąją – šv. Roką – Onuškiui J. Lebednykas dovanojo 2004 metais.
Pasiteiravus, ar daug panevėžiečių yra įsigiję jo darbų, J. Lebednykas purto galvą: „Savo mieste pranašu nebūsi. Daugiausia darbų parduodu Vilniuje, Kaune. Panevėžiečiai pirkėjai, turintys profesionalų skonį, ateina į dirbtuves ir išsirenka patinkantį darbą. Meno šiais laikais retas pasigenda. Be to, Panevėžyje nėra tiek turtuolių, o tie, kurie ir yra, nelabai linkę menais praturtinti gyvenimą. O kad tikro meno mažai kam reikia, užtenka užsukti į didžiuosius prekybos centrus ir pamatyti tų centrų interjerą bei eksterjerą.“
Miestas turi kuo didžiuotis
J. Lebednykas džiaugiasi, kad Panevėžį puošia jo skulptūros. Nors jų nėra daug, bet ne vienas panevėžietis grožisi antkapiniu paminklu aktoriui Broniui Babkauskui, „Aukštaitijos vandenų“ kieme esančiais „Paukščiais“ bei pastato interjeru „Pavasaris“, „Swedbanko“ eksterjeru „Sraigė“, paminklu 1863 metų sukilimo dalyviams atminti, Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje stovinčia „Pieta“, miesto Savivaldybės fojė puošiančia skulptūra „Burės“. Be to, Panevėžio kraštotyros muziejus yra įsigijęs dvi menininko skulptūras iš vario „Laukimas“ ir „Rimtis“. Pasak jo, dar viena vario skulptūra „Žiedas“ stovėjo J. Urbšio gatvėje, tačiau nusipirkę ją savininkai kažkur išgabeno.
Beje, viena J. Lebednyko sukurta bronzos skulptūrėlė puošia ir Baltuosius rūmus: JAV prezidentui Džordžui V. Bušui primins panevėžiečio nulietas bronzos paukštis 2004 metais minėtą Lietuvos narystės NATO dieną.
Projektas „Kultūros balsas“ finansuojamas iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Projektui gauta parama – 12 tūkstančių litų. |
