 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Per visą kūrybos laikotarpį Mykolas Valdas Jatautis pastatė 16 premjerų, sukūrė 21 vaidmenį spektakliuose ir nusifilmavo 38 kino bei televizijos juostose.
Dar visai neseniai režisierių, aktorių, meno vadovą bei renginių organizatorių buvo galima pamatyti iš lėto vaikštinėjantį Senvagėje, lydimą spanielės Lokės. Senoji Panevėžio karta puikiai jį pažinojo, o ne vienas mielai stabtelėdavo paplepėti ir drauge prisiminti tuos laikus, kai operetes mieste statė Mykolas Valdas Jatautis.
Tačiau eina jau penktas mėnuo, kai Lokę vedžioja M. V. Jataučio žmona Janina – žymusis kultūros grandas Anapilin iškeliavo liepos 25 dieną.
Operetės liaudies teatras
Prieš porą metų minint Muzikinio teatro 15 metų sukaktį puikią operetės istorijos pamoką papasakojo M. V. Jatautis. Tuomet jis priminė, kaip Panevėžyje atsirado Operetės liaudies teatras. Operetei vadovauti pradėjęs 1964 metais ir dirbęs kūrybingai, profesionaliai, sugebėjo į ją pritraukti daug gabių panevėžiečių. Per trisdešimt metų M. V. Jatautis pastatė 16 premjerų: B. Gorbulskio „Naujametinį karnavalą“, K. Miliokerio „Gasparonę“, A. Riabovo „Vestuves Malinovkoje“.
Operetės liaudies teatro vardas suteiktas 1965 metais. Trupę sudarė choras, solistai, orkestras ir baleto trupė. Pirmąjį dešimtmetį operetės orkestre grojo apie keturiolika Muzikos mokyklos auklėtinių. Vėliau orkestras išaugo iki 30 muzikantų, kurių dauguma buvo profesionalai. Iki 1975 metų operetės orkestrui vadovavo dirigentas Mykolas Karka. Jį pakeitė jaunas ir perspektyvus tuometės Jono Švedo pedagoginės muzikos mokyklos dėstytojas Donatas Baltrūnas, o šį – Vidmantas Kapučinskas, iki šiol vadovaujantis Muzikiniam teatrui.
Iki 1993-iųjų Panevėžio operetės liaudies teatras parengė 16 spektaklių ir 4 koncertų premjeras. Parodė apie 400 spektaklių daugelyje Lietuvos miestų. Teatro choras, solistai ir orkestras surengė keliasdešimt koncertų Lietuvoje ir užsienyje – Lenkijoje, Kuboje, Rumunijoje, Vokietijoje.
Susipažino studijuodami
Apie savo vyrą, aktorių, režisierių M. V. Jatautį „Panevėžio balsui“ mielai sutiko papasakoti jo žmona, buvusi pedagogė Janina Jatautienė.
„Su Mykolu kartu išgyvenome 55 metus, – dalijosi prisiminimais ponia Janina. – Susipažinome Vilniaus pedagoginiame institute. Buvau šokių grupės seniūnė, o jis – choro grupės seniūnas. Draugavome kelerius metus, susituokėme tik baigę institutą. Studijuodamas Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, jis susidomėjo aktoryste ir ėmė lankyti prie Valstybinio dramos teatro veikiančius aktorių kursus pas Aleksandrą Kernagį. Lankyti dramos kursus trukdė studijos universitete, todėl buvo priverstas pereiti į Pedagoginį institutą. Gavęs lituanisto diplomą, kartu baigė ir dramos studiją.“
Ponia Janina pasakojo, kaip jie abu atsirado Panevėžyje. „Mokytojauti Mykolui neteko. Tik atvažiavęs į Panevėžį, jis iškart nuėjo į teatrą. Susitiko su režisieriumi Juozu Miltiniu. Šis Mykolą priėmė dirbti Panevėžio dramos teatre. Jis buvo pirmasis ne režisieriaus J. Miltinio mokinys. Teatre išdirbo iki 1964-ųjų ir tais pačiais metais perėjo dirbti į operetę. Jam tai buvo labai svarbus ir puikus laikotarpis, nors dirbti teko sudėtingomis sąlygomis. Mat jis buvo ne tik operetės vadovas, bet ir režisierius, ir ūkvedys, ir gaisrininkas, ir net pats važiuodavo į bazes pirkti drabužiams medžiagų. Gaudavo partijos komiteto leidimą, nes tais laikais norint į jas patekti reikėjo gauti partijos komiteto palaiminimą, pasikviesdavo kokią moterį ir važiuodavo rinktis medžiagų spektakliams. Tokie laikai buvo, nieko nepadarysi“, – prisiminė J. Jatautienė.
Pasiteiravus, kaip buvo su gaisrininko pareigomis, ponia Janina šypsosi: „Jis lėkdavo žiūrėti, kaip repetuoja orkestras, nors to daryti ir nepriklausė. Man aiškindavo, neva taip jam ramiau, nes orkestro muzikantai repetuodavo ir salėje rūkydavo. Jis išbūdavo visą repeticiją, o kai muzikantai baigdavo repetuoti, apeidavo salę ir apžiūrėdavo viską, kad neliktų kokios neužgesintos cigaretės. Todėl ir vadino save gaisrininku. Operetė tuo metu glaudėsi senajame dramos teatre Respublikos gatvėje, o kai teatras išsikėlė į naujas patalpas, senojo teatro pastatas liko operetei.“
Reikia didžiuotis miestu
J. Jatautienė sako, kad Panevėžys garsus miestas, o panevėžiečiai gali didžiuotis tokiomis asmenybėmis kaip Mykolas Karka, kuris dirigavo operetės orkestrui, tuomet operetėje dainavusiomis primadonomis Natalija Gaigalienė, Nijole Garbaliauskiene, Antanu Petroniu.
„Smagu, kad kartu su jais dirbo ir Mykolas, – sako. – Jis buvo visur, o jo energijos užteko ne tik operetei, bet ir įvairiems masiniams renginiams, dainų šventėms organizuoti. Pats sunkiausias laikas operetei buvo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Keista, ar ne? Tačiau taip buvo, nes senąjį dramos teatro pastatą grąžino šauliams ir Operetės liaudies teatrui teko kraustytis iš tų patalpų. Buvo sunku, nes repetuoti prisiėjo mokyklose, o spektaklius rodyti „Ekrano“ kultūros namuose (dabar Bendruomenių rūmai). Taip operetei teko dirbti iki 1994 metų.“
Tais metais, prisimena ponia Janina, M. V. Jatautis išėjo į pensiją, operetė iširo: „Paskui V. Kapučinskas gavo pastatą, įkūrė Muzikinį teatrą ir atgaivino operetę.“
Sovietmečiu vaidino kardinolą
M. V. Jataučio žmona sako, kad būtina paminėti, jog sutuoktinis buvęs ne tik Operetės liaudies teatro direktorius, režisierius, bet ir aktorius, sukūręs vaidmenis teatre bei kino filmuose.
„Filmuotis jis pradėjo nuo 1960 metų, – prisimena ponia Janina, – ir nusifilmavo 30 filmų, kurie kurti buvo ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvos, Baltarusijos, tuomečio Leningrado, Moldavijos kino studijose. Pamenu jis juokaudavo esąs tipinis vokietis, todėl Rusijos kino studijose statomuose filmuose ne kartą vaidino vokiečių karininkus. Tačiau ne ką prasčiau suvaidino ir kardinolą. Režisierius Algirdas Araminas jį pakvietė filmuotis filme „Pasigailėk mūsų“. Mykolas net važiavo konsultuotis su vyskupu, kad tinkamai suvaidintų vaidmenį. Grįžęs pasakojo, kad vyskupas prašęs nešaržuoti dvasininko vaidmens. Šį prašymą įvykdė. O juk tas filmas statytas sovietmečiu!“
Sakė tiesą
M. V. Jataučiui teko paragauti ir valdininko duonos. „Jis dalyvavo Lietuvos sąjūdyje ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę buvo išrinktas 1990–1994 metų miesto Tarybos deputatu“, – taip anuomet, pasak ponios Janinos, vadinosi išrinktieji į miesto Tarybą.
„Tada jį vadinau Panevėžio miesto signataru, – šypsosi prisiminusi. – Mykolas ne tik buvo deputatas, bet ir pusmetį vadovavo Savivaldybės Kultūros ir meno skyriui. Jo paprašė pavaduoti, kol suras, kas galės vadovauti skyriui. Atsimenu, po pusmečio jį pakeitė Gintaras Kerbedis“, – kalbėjo J. Jatautienė apie pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus ir sakė: „Mykolas buvo labai principingas ir elgėsi sąžiningai. Atkūrus nepriklausomybę Panevėžyje buvo kuriama radijo stotis ir jam siūlė būti direktoriumi. Nesutiko. Ir žinot kodėl? Sovietmečiu jis buvo partijos narys. Todėl radijo stoties kūrėjams tiesiai pasakė, kad buvęs partinis negali vadovauti nepriklausomai radijo stočiai. Manau, jis pasielgė teisingai.“
J. Jatautienė didžiuojasi savo vyru: „Jis buvo tolerantiškas ir visada laikėsi duoto žodžio. Toks buvo visą gyvenimą, tokį jį atsimenu aš ir dukros bei jo draugai.“
„Principingas buvo ne tik jis – tokie buvome abu, – priduria ponia Janina. – Tik aš mokėjau, kai reikia, patylėti, o paskui padarydavau taip, kaip reikia. Prieš pat mirtį Mykolas parašė laišką, kurį radau po laidotuvių. Skaičiau ir verkiau. Laiške jis atsiprašo manęs, dukrų... Manau, kad jis tą laišką parašė, kai pradėjo sirguliuoti. Matyt, jautė, kad gali nespėti pasakyti tų svarbių žodžių. Todėl juos ir išliejo popieriuje.“
Projektas „Kultūros balsas“ finansuojamas iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Projektui gauta parama – 12 tūkstančių litų. |
