 Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė šešiasdešimtąjį gimtadienį pasitiko spaudžiant didžiuliams šalčiams – lygiai tokiems, kokie šalį kaustė ir tądien, kai ji gimė.
Kas bent vienu piršteliu yra prisilietęs prie miesto kultūros, neklaus, kas ta Jolanta Lebednykienė. Į daugiau kaip dvidešimt metų Panevėžio dailės galerijai vadovaujančią moterį dėmesys krypsta įvairiuose renginiuose, jai išsamiai pristatant parodas, koncertus, menininkus, sutikus ją tarptautiniuose keramikų simpoziumuose.
Išvaizdi, protinga, visada skoningai pasipuošusi, įdomų mėgstamą darbą ir darnią šeimą turinti moteris, atrodo, yra tikras laimės kūdikis, lemties numylėtinė.
Pavyduoliai, ko gero, surastų pretekstų numoti ranka ir suregzti kokį juodulį, bet, laimei, gyvenimas eina sava vaga – vienus daugiau, kitus mažiau apdovanodamas, o pagal dovanas ir pastangų pareikalaudamas.
Kartu su tėvais
Viena brangiausių savos lemties dovanų J. Lebednykienė vadina tėvus – Joną ir Ireną Butėnus. Ir tai, kad šiandien dar turi juos abu, kad jie dar gali įkvėpti savo vaikams ir anūkams gyvenimo meilės, džiaugsmo, optimizmo, niekada neverkšlena patys ir kitus moko jokioms negandoms nepasiduoti – didžiausias ponios Jolantos džiaugsmas.
„Gera buvo ir šio gimtadienio sulaukus pabūti kartu su tėveliais, paklausyti, kaip mama pasakoja apie tą speiguotą žiemos dieną, kada aš, pirmagimė, pabeldžiau į šį pasaulį. Tokia pat šalta diena, kaip ir šiemet, sako buvusi“, – pasakoja J. Lebednykienė.
O dar jai patinka, kai 87 metų tėvelis, armoniką paėmęs, gali smagiai užgroti ir kartu su už jį porą metų jaunesne mama gražiai padainuoti.
Jolanta gimė Trakuose. Nuo Pandėlio kilę abu jos tėvai susituokė dar studentais būdami, o mokslus baigę paskyrimus dirbti Trakuose gavo ir tame vaizdingame ežerų krašte įsikūrė, dirbo, dukters, o po kelerių metų ir sūnaus Sauliaus susilaukė.
Iš Trakų į Panevėžį, arčiau pasiligojusių savo tėvų, Butėnai atvažiavo, kai Jolanta jau keturiolikos buvo.
Jonas Butėnas – agronomas, ilgus metus dirbo Tiltagaliuose, jo žmona medikė Irena dirbo Internatinėje sporto mokykloje.
„Aš didžiuojuosi savo tėvais“, – sako J. Lebednykienė. Ir priduria daug pagarbos žodžių ir savo seneliams skirianti, dažnai apie juos galvoja, prisimena.
„Augau Trakuose, Panevėžyje, bet visos vasaros bėgo kaimelyje prie Pandėlio, pas bobutę. Teko ir runkelių normas ravėti, ir šieną grėbti, ir karves melžti. Jeigu reikėtų, ir dabar tuos darbus mokėčiau“, – šypsosi Dailės galerijos direktorė.
Nugalėjo teatras
Į Panevėžio 4-ąją vidurinę mokyklą Jolanta atėjo vos tik šią mokyklą pastačius – į aštuntą klasę. „Buvome pirmoji abiturientų laida – vyriausi visoje mokykloje“, – mokyklinius metus prisimena moteris.
Jos prisiminimai – šilti ir šviesūs, mokyklinės dienos bėgo sklandžiai, visos pamokos gabiai mergaitei sekėsi, svajonės vijo viena kitą, ir sunku buvo pasirinkti, kokiu keliu pasukti, kokius mokslus rinktis. Literatūra ir chemija buvo pačios mėgstamiausios jos pamokos.
„Labiausiai traukė menai, bet pasukau kitu keliu – įstojau į Kauno politechnikos institutą studijuoti ekonomikos. Nors sekėsi neblogai, bet vis atrodė ne tas, ne tai, ko man labiausiai reikia. Kitas žingsnis – Vilniaus statybos institutas – VISI, nėriau į architektūros studijos. Šie mokslai irgi daug davė, bet vis jaučiau, kad noriu kažko kito“, – pasakoja J. Lebednykienė.
Ir vedama nepaprastos traukos, ji grįžo į Panevėžį ir tapo Juozo Miltinio dramos teatro studijos auklėtine.
Teatras traukė kaip magnetas, žavėjosi juo visada, labai patiko Juozo Miltinio pastatymai, paties režisieriaus asmenybė. Buvo daug girdėjusi apie teatro studiją, bet kamavo abejonės, ar ją priims, ar sugebės.
Pasirengusi išdrįso nueiti pas Juozą Miltinį. „Išklausė manęs ir paklausęs, ar nesigailėsiu architektūros studijas metusi, priėmė“, – prisimena moteris.
Ketveri turiningi ir įdomūs metai prabėgo teatre, ir šiandien atsigręžusi į praeitį ji supranta, kiek daug davė tokia patirtis, ypač J. Miltinio pamokos.
„Šis žmogus man davė labai daug, suformavo daugybę moralinių nuostatų, kuriomis vadovaujuosi iki šiol: gyvenime niekada neatsipalaiduoti, siekti, tobulinti save, nepasiduoti sotumo jausmui, visada būti nuolatinių ieškojimų kelyje. Manau, kad tos pamokos nepraėjo veltui, nes iki šiol man norisi kuo daugiau išmokti, sužinoti, surasti“, – tvirtina J. Lebednykienė.
Visi bendraminčiai
O paskui jos gyvenime atsirado dar viena lemties dovana – mylimas ir mylintis vyras skulptorius Juozas Lebednykas.
Supažindino juodu draugė, nuvedusi pažiūrėti jauno, neseniai į Panevėžį atvažiavusio skulptoriaus darbų. Draugė dirbo Dailės mokykloje, o mokyklos dirbtuvėse J. Lebednykas kūrė originalius reljefus. Nuėjo pažiūrėti reljefų, o netruko prabėgti metai ir tapo skulptoriaus žmona. Šiemet sukaks 37 metai, kai jie drauge. Įdomu, kad Panevėžyje sutiktas vyras taip pat gimęs netoli Trakų.
O štai teatras Jolantos gyvenime liko tik šviesiausias prisiminimas, reikėjo rinktis – jis ar šeima. Paskui buvo lietuvių kalbos ir literatūros studijos Vilniaus universitete, gimė duktė Miglė, sūnus Lukas.
„Niekuo negaliu kaltinti savo lemties – ji man buvo palanki. Rodos taip, kaip yra, taip ir turėjo būti“, – svarsto moteris.
Iki darbo Dailės galerijoje dar buvo lotynų kalbos, lietuvių kalbos mokytojos darbo patirtis.
Ir anksčiau, ir dabar menas Lebednykų šeimoje yra pati svarbiausia vertybė. Juozas Lebednykas žinomas skulptorius, vaikai taip pat pasuko meno keliu. Duktė Miglė, baigusi Dailės akademijoje tekstilės specialybės studijas, kūrybingai dirba grupėje „Baltosios kandys“, be to, dėsto toje pat aukštojoje mokykloje, kurią baigė. Sūnus Lukas Dailės akademijoje baigė skulptūros specialybę, o dabar dar kremta architektūros mokslus.
„Visi esame bendraminčiai“, – sako J. Lebednykienė.
Mintys vedė pirmyn
Atkūrus Nepriklausomybę ir tikintiesiems grąžinus Švč. Trejybės bažnyčią, kurioje buvo įsikūrę parodų rūmai, imta kurti naujus parodų rūmus, vėliau Dailės galerija tapusius. Šios įstaigos, ją dar rekonstruojant, vadove tapo J. Lebednykienė.
„Mano gyvenimo aplinkybės ir vėl palankiai susiklostė, pradėjau dirbti mėgstamą įdomų darbą“, – teigia moteris.
Prisiminusi darbo pradžią ji sako, jog tuomet buvo laikas, kai viskas rodėsi įmanoma, galima daug pasiekti. Dabar pažvelgus atgal, sako, daugelis minčių atrodo utopinėmis, bet tada viskas rodėsi įmanoma – jeigu užsibrėši tikslą, jo sieksi – viską padarysi. Nors gyvenimas ne visada leidžia pasiekti tai, apie ką svajota, su kliūtimis susidurta ne kartą, bet Dailės galerijos veikla buvo gana sėkminga.
Pati pirmoji Dailės galerijoje buvo jubiliejinė garsaus panevėžiečio dailininko Kazimiero Naruševičiaus paroda. Paskui būta daugybė parodų, pristatymų, koncertų, po sparnu priglaustas tarptautinis keramikų simpoziumas, kuriuo Panevėžys dabar garsėja ir vertinamas tarp viso pasaulio keramikų. Dailės galerijos direktorė tapo Tarptautinės keramikų akademijos nare.
Dailės galerija turi sukaupusi unikalią keramikos darbų kolekciją.
Dabar galerijoje eksponuojama šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės dailės darbų paroda. Autorės asmenybė J. Lebednykienę žavi – nedaug menininkei buvo skirta metų, o kiek daug nuveikta, parašyta, nutapyta, padaryta.
Visi metų laikai gražūs
Gražią sukaktį mininti Dailės galerijos direktorė nemano, kad dėl tų metų skaičiaus jai reikėtų liūdėti. „Mano metai, mano turtas“, – šypsosi moteris ir sako, jog taip, kaip kiekvienas paros, kiekvienas metų laikas turi savo žavesį, taip ir kiek-vienas žmogaus gyvenimo tarpsnis yra savotiškai gražus ir svarbus.
„Dabar gyvenime tampa svarbi kiekviena diena, todėl norisi kuo toliau trauktis nuo neigiamos energijos. Gerai būtų kokį skafandrą užsidėti, kad nuo jos saugotų. Man svarbiausia, kad jaučiuosi reikalinga, kad turiu mėgstamą darbą, mylimą šeimą, kad vis dar jaučiu norą kuo daugiau sužinoti, pamatyti, pajusti. Man gyventi labai įdomu “, – tikina J. Lebednykienė.
Rikiuoti savo pomėgius ji pradeda nuo teatro, jis išliko širdyje visam laikui. Moteris labai daug skaito ir niekada negaili pinigų meno, filosofinei literatūrai įsigyti, tad namuose jau sukaupta nemenka biblioteka.
„Miškas, pieva, laukai“, – apie mėgstamiausias vietas atsako J. Lebednykienė. Gamtoje atsigauna, geriausiai pailsi ir ji, ir jos vyras, tad dažnai abu išsirengia paklajoti, tiesiog pabūti gamtoje.
„Argi žmogus negali pasijusti laimingas tiesiog būdamas pievoje ir žiūrėdamas į ją? Lietuvoje yra tiek grožio, svarbu tik norėti jį pamatyti“, – sako moteris.
Be to, jai labai patinka rinkti vaistažoles – užsukę svečiai visada bus pavaišinti kvapnia čiobrelių, mėtų, viržių ar kitokių pačios šeimininkės rankomis surinktų ir sudžiovintų žolelių arbata.
Joga – dar viena dovana
Daugiau kaip dešimt metų praktikuojanti jogą J. Lebednykienė sako, kad ši patirtis jai taip pat atrodo likimo dovana. Pajutusi nugaros skausmus, ji pradėjo domėtis, kaip galėtų atsikratyti, pirko ir skaitė įvairias knygas, kol surado tikusį ir patikusį atsakymą – joga.
Kiekvieną rytą po 40 minučių skirianti jogai, atliekanti jau gana sudėtingas asanas, moteris jaučia pakeitusi ir gyvenimo kokybę, neskauda nugaros, džiugina gera fizinė forma, visą dieną lydinti energija.
Skeptiškai žiūrėjusi į žodžius „Sportas – sveikata“, dabar pripažįsta, jog čia ne tušti žodžiai, o tiesa.
„Nesu vegetarė“, – į smalsų klausimą apie mitybą atsako J. Lebednykienė. Bet, priduria, visada žiūrinti, ką deda ant stalo ir į burną.
Dalis šeimos biudžeto yra skiriama kelionėms. Abu su vyru ne tik po Lietuvą, šalis kaimynes mėgsta keliauti, bet savarankiškai aplankė Indiją. Susižavėjęs šios šalies ypatumais, vyras dar du kartus su sūnumi į tą šalį vyko. Artimos ateities planuose dar viena tokia abiejų sutuoktinių kelionė. „Ateinančios vasaros laisvas dienas Lietuvos gamtoje leisime, o kitais metais, ko gero, vėl į egzotišką kelionę išsiruošime“, – svajoja Dailės galerijos direktorė J. Lebednykienė. |
