 Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Artėjant Kalėdoms tautodailininkams pats darbymetis, ir dauguma, kaip vilnos vėlėja Edita Palionienė, įtemptai ruošiasi netrukus miesto centre šurmuliuosiančiai mugei.
„Tu nieko daugiau nematai, tik savo vilną“, – pristigusios mamos dėmesio Editai Palionienei papriekaištauja dukrelės, kartais joms pritaria ir vyras.
„Tu nieko daugiau nematai, tik savo vilną“, – pristigusios mamos dėmesio Editai Palionienei papriekaištauja dukrelės, kartais joms pritaria ir vyras. Vis dėlto devynerių bei dvylikos metų mergaitėms patinka žiūrėti, kaip mamos rankose gimsta gražios skraistės, šiltos šlepetės, pirštinės ar kitokie veltinio darbai. Žmonos darbus visuomet pagiria ir jų tėtis.
Tiesa, mergaitės bando velti ir pačios, tik joms labiau patinka sausasis vėlimo būdas – kai nereikia nei vandens, nei muilo, nei jėgos. Tiesiog badant adata ant specialios kempinėlės padėtus vilnos gabalėlius galima lengvai sukurti žaislą ar papuošalą.
Po eglute nedės
E. Palionienei labiau nei papuošalus ar dekoratyvinius dirbinius patinka velti praktiškus, naudingus daiktus. Visi jos artimi žmonės yra gavę dovanų šlepečių, pirštinių, kepurių, šalikų ar kitokių reikalingų, šildančių ir mielų dalykų. Tačiau savo kūrinių tautodailininkė nei po Kalėdų eglute nededa, nei kitomis svarbiomis progomis nedovanoja.
„Neperšu savo kūrinių niekam nežinodama, ar jie tikrai reikalingi, ar pradžiugins. Dovanas perku ir visiems stengiuosi surasti tokias, kurios suteiktų tikrą džiaugsmą. O jeigu tik kam iš savųjų prireikia mano veltų darbų, jie pasako arba tik užsimena, aš visada padarau ir padovanoju be jokios progos“, – pasakoja moteris.
Ar saviems, ar svetimiems veldama ji visada pirmiausia žiūri, kad daiktas būtų patogus dėvėti ir būtinai atliktų svarbiausią funkciją – šildytų.
Per keletą įtempto darbo metų, sako, jau spėjusi perprasti vilną – žino, kokių yra rūšių, kurios rūšies labiau tinka dekoratyviniams dirbiniams, kurios mažiau „kanda“, kurios nepakankamai šildo ar yra pati švelniausia. Laimei, dabar galima įsigyti pačios įvairiausios.
Ta, kurią tautodailininkė perka iš gretimame rajone avis auginančių ūkininkų, sako, yra pati šilčiausia, iš jos nuveltas apavas niekada neleis sušalti kojoms, o pirštinės – rankoms.
Natūralios vilnos dirbinius vėlėja dažnai papuošia ryškiai dažytos, bet mažiau šildančios vilnos detalėmis. Be to, ji mėgsta dirbinius puošti šilko, lino pluoštais, gintarais ir kt.
„Mažajai dukrai pažadėjau nuvelti veltinukus, ji vis primena, kad jau greitai sniegas iškris, o ji neturi veltinių, kad galėtų po pusnis bėgioti. Tad kai kalėdinei mugei sumanytus darbus baigsiu, velsiu veltinukus, ieškosiu parduotuvėse jiems specialių padų“, – šypsosi moteris.
Veltoms šlepetėms ji padų neprisiuva, tiesiog apipurškia apačią lateksu.
Netikėtas pasiūlymas
Kartu su trimis grožiui ir menui neabejingomis seserimis augusi Edita visada mėgo piešti, buvo gera siuvėja, kūrė įvairius rankdarbius. Šalyje vienu metu labai išpopuliarėjęs vėlimas jai visai nepatiko. Ir net gerokai vėliau, kai jos pažįstamos puikuodavosi savo veltais papuošalais, šalikais, jos prie šios rūšies darbų netraukė. „Man to nereikia, nesimokysiu“, – mena maniusi.
Prieš keletą metų E. Palionienė dalyvavo nevyriausybinių organizacijų surengtame seminare Lenkijoje, Gdanske. Ten įvairių šalių atstovai rodė savo amatus, mokėsi vieni iš kitų. Edita užsirašė į dirbinių iš gipso būrelį, mokėsi lipdyti, drožinėti.
Kitą grupę kartu vykusi moteris iš Lietuvos mokė velti vilną. Pro šalį einančią Editą tautietė pasikvietė prie savęs ir padavė jai į rankas gniužulą: „Nuvelk burbuliuką“, – pasakė.
„Sukiojau, vėliau tarp delnų tą vilnos gniužulą ir nieko padaryti nepavyko. Pamaniau, jog niekada gyvenime tokių darbų nesiimsiu“, – prisimena E. Palionienė.
Tas nutikimas su bandymu velti gal būtų greitai pasimiršęs, bet motina apie seminare veltą burbulą papasakojo dukrelėms ir jas nepaprastai sužavėjo.
Pirmutinės gėlytės
Vyresnioji duktė, tuomet pradinės klasės mokinė, nuėjusi į mokyklą ir draugams, ir mokytojai pasakojo, kad jos mama buvo seminare, išmoko velti vilną ir gali visus pamokyti, kaip velti burbulus.
„Mokytoja ir pakvietė mane į mokyklą, kad per darbų pamoką pamokyčiau vaikus, kaip reikia velti. Nedrįsau pasakyti, kad tas per prievartą įbruktas burbulas buvo vienintelis vilnos gabalas mano rankose“, – pasakoja jauna moteris.
Kitą dieną ji nuskubėjo į biblioteką ir puolė ieškoti knygų apie vilnos vėlimą. Tik tada sužinojo, jog tereikia muilo, vandens ir žmogaus rankų, kad iš padriko vilnos pluošto gimtų patys įvairiausi kūriniai. Dabar Edita žino, kad beveik nėra to daikto, kurio nebūtų galima nuvelti.
O tuomet informacijos ji ieškojo knygose, žurnaluose, persirašinėjo ant lapelių. Sužinojo, kas yra ta vilna, kaip ji sukimba, kaip pluoštą reikia dėlioti, kaip velti ir kt.
Su teorine pažintimi augo noras pabandyti pačiai, susidomėjimas vėlimu augo kasdien.
„Nusipirkau vilnos ir padariau pirmąjį savo darbelį – gėlytę“, – prisimena dviejų dukterų mama.
Tokias pat gėlytes ji mokė velti ir mokinius, kai išdrįso su savo žiniomis nueiti į mokyklą. Vaikams kūrybinis darbas labai patiko, jie susikaupę darbavosi, stengėsi, o kartu ir E. Palionienei kėlė vis didesnį susidomėjimą vilna, norą kurti.
Tapo tautodailininke
Nuo tos įsimintinos pamokos vilna ilgam įsitvirtino E. Palionienės gyvenime. Pirmieji darbai buvo kuklūs papuošalai, sagės, karoliai, o paskui norėjosi vis daugiau. Susirado vėlimo paslaptis atskleidžiančius puslapius internete, mokėsi, bandė, ir jai sekėsi vis geriau.
Moteris pradėjo dalyvauti tautodailininkų veikloje, eksponuoti savo darbus parodose, o šių metų pradžioje trisdešimtmetė tapo Lietuvos tautodailininkų draugijos Panevėžio bendrijos nare.
„Kaip keistai gyvenimas kartais pasisuka: atrodo, kad pati lemtis paėmė už rankos ir vos ne prievarta atvedė prie vilnos, kurios aš taip purčiausi, o dabar gyvenimo be jos neįsivaizduoju“, – stebisi moteris.
Darbas velti vilną pasirodė ne tik labai įdomus ir kūrybingas, bet ir nelengvas, jėgos reikalaujantis. Kai Edita velia šlepetes, rankų oda nuo vandens, muilo ir ilgo trynimo sueižėja, vos nenusilupa nuo delnų. Dėl to kurį laiką šlepečių nebegalinti velti. Rankoms sugijus, žiūrėk, vėl renkasi modelį, spalvą ir vėl imasi darbo.
Labiausiai jai patinka dirbti su baltos spalvos vilna, sako, ja geriausiai galima išreikšti sumanymą, pritaikyti įvairias detales.
Pomėgis velti nepigus malonumas: medžiaga, o ypač geresnės kokybės, brangi. Tik dalyvaudama mugėse ir parduodama darbelius gali leisti sau nusipirkti vilnos ir darbus tęsti toliau. Žmonės dabar labiausiai domisi veltomis kepurėmis, šalikais, pirštinėmis, šlepetėmis. Vieno ar kito kūrinio modelis kartais gimsta labai netikėtai. Naktį prabudusi mato akyse, koks bus naujas jos darbas, ir keliasi bent jau nusipiešti eskizo, o kartais vilną ant stalo kloja ir pradeda.
E. Palionienė sako, kad norint kurti veltus darbus visų pirma reikia tik vieno dalyko – noro. O paskui atsiras ir visa kita: laiko, medžiagų, idėjų, modelių. |
