 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Baigę mokyklas lietuvaičiai vis dažniau renkasi studijas užsienio universitetuose, panevėžiečiai abiturientai taip pat nesnaudžia.
Studijas viename prestižiškiausių pasaulio universitetų – Kembridže – jaunieji panevėžiečiai Augustinas Šilalė ir Tadas Kartanas pasirinko baigę mokslus Juozo Balčikonio gimnazijoje.
Jie tvirtina, kad nors stojimo procedūra tęsėsi ilgai, bandyti stoti buvo verta. Abu vaikinai pridūrė, kad mokytis nėra lengva, bet įkandama. Dar viena buvusi Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivė Agnė Baltrišiūnaitė studijoms pasirinko Jungtinėms Amerikos Valstijoms priklausantį privatų Jacobs universitetą Brėmene Vokietijoje.
Svajonei nesutrukdė net liga
Žiemos atostogų į gimtąjį miestą sugrįžusi Agnė mielai sutiko papasakoti, kodėl pasirinko mokslus ne Lietuvos aukštojoje mokykloje.
„Privačiame Jacobs universitete mokosi mano giminaitė, – sako dvidešimtmetė. – Bebaigiant mokslus Juozo Balčikonio gimnazijoje nuvažiavau į Brėmeną apžiūrėti, kaip atrodo universitetas. Man patiko, todėl ir nusprendžiau: noriu čia mokytis.“
Be prašymo studijuoti Vokietijoje, Agnė analogiškus prašymus buvo išsiuntusi ir į kitų šalių aukštąsias mokyklas.
„Bet kai gavau laišką iš Brėmeno, netvėriau džiaugsmu sulaukusi teigiamo atsakymo“, – šypsosi prisiminusi.
Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad į savo svajonių universitetą Agnė studijuoti išvyko ne iš karto po abitūros egzaminų.
„Deja, iškart išvažiuoti negalėjau, – mergina atvira. – Iki gimnazijos baigimo buvo likęs gal pusmetis, o gal mažiau, – jau buvau gavusi atsakymą iš Brėmeno, kad esu priimta mokytis, – kai susirgau. Žinote, kas mane labiausiai tada, prispaustą sunkios ligos, pradžiugino? Gautas pranešimas iš universiteto. Man buvo pasakyta, kad esu laukiama po metų. Manau, kad ligą įveikti padėjo ir ši gera žinia.“
Šiek tiek patylėjusi Agnė prisipažino, kad tie ligos metai buvo sunkūs ir skaudūs. „Tačiau jaučiau visų – gimnazijos, tėvų, senelių, bičiulių, draugo – palaikymą. Jų tikėjimas, geri darbai, padaryti man, padėjo įveikti ligą. Žinote, kai žmonės tau siunčia geras savo mintis, kai jie tiki ir aš pati tikiu, jog pasveiksiu, liga ir pradeda trauktis.“
„Dabar ligos nebėra, – džiaugiasi mergina. – Tiesa, dar geriu vaistus – reikia baigti gydymo kursą, bet jaučiuosi pasveikusi. Esu labai dėkinga gimnazijos direktoriui Raimondui Dambrauskui, tėvams, patėviui Manfredui, draugams, močiutei, gydytojams. Jų dėka esu sveika ir galiu mokytis ten, kur labai norėjau.“
Net geriau nei tikėjosi
Kad taptų Jacobs universiteto studente, Agnei teko surinkti visą krūvą įvairiausių dokumentų, tačiau panevėžietė sako, jog studijos Brėmene šio vargo buvo vertos.
„Daug įvairių formų teko pristatyti, – vardijo Agnė. – Reikėjo ketverių metų mokymosi rezultatų, dviejų rekomendacijų – gimnazijos direktoriaus ir mokytojos pasirašytos, surašyti visus savo pasiekimus užklasinėje veikloje ir išlaikyti du testus.“
Į šį universitetą, anot merginos, priimami veiklūs jauni žmonės. „Jiems moksliukų mažiausiai reikia! – tikina šypsodamasi. – Labai svarbūs tavo pomėgiai, tad kai rašiau motyvacinę esė apie save, parašiau, kuo užsiėmiau, kai mokiausi gimnazijoje. Kad moku groti gitara, dainuoti ir šokti. Į tą esė įrašiau ir kad kuriu miniatiūras. Vieną jų išverčiau į anglų kalbą ir pridėjau prie motyvacijos. Visi tie dokumentai – labai reikšmingi stojant į šį privatų elitinį universitetą.“
Dabar A. Baltrišiūnaitė studijuoja integruotus sociologinius mokslus.
„Mane visada žavėjo istorija, politika, ekonomika ir sociologija, – prisipažįsta ji. – Todėl ir ieškojau aukštosios mokyklos, kurioje galėsiu tokius mokslus studijuoti. Mokslai tęsis trejus metus. Juos baigusi stosiu į magistrantūrą. Tik šiandien dar nežinau kur. Kita vertus, mokausi dar pirmame kurse ir turiu laiko galvoti, kur tęsiu mokslus baigusi Jacobs universitetą.“
Studentė teigiamai įvertino ir šios įstaigos suteikiamas laisvalaikio praleidimo formas.
„Universitetas – jaunas, jam tik dešimt metų, tačiau studentai turi galimybes įvairiai leisti laisvalaikį. Yra daug būrelių: gali užsiiminėti irklavimu, futbolu, krepšiniu, tinkliniu, kriketu, regbiu, klasikiniais ir pramoginiais šokiais, net vaikščiojimu lynu ir Rytų dvikovomis. Gali leisti studentų laikraštį „Pulse of the World“ – „Pasaulio pulsas“, lankyti Jungtinių Tautų modeliavimo bendriją „Brimun“, užsiėmimus debatų draugijoje, aplinkosaugos būrelyje. Rinktis gali, ką nori“, – vardijo mergina visus universiteto privalumus.
Ilgesys niekur nedingsta
Tačiau Agnė neneigia: krimsti mokslus privačioje aukštojoje mokykloje – brangu.
„Metams reikėtų mokėti 23 tūkstančius eurų, – sako. – Bet atvykusiesiems mokytis iš Rytų bloko šalių, Afrikos, Azijos skiriama stipendija.“
Taigi Agnė gauna 15 tūkstančių eurų stipendiją, o iš likusių 8 tūkstančių, kuriuos reikėtų atiduoti už studijas, moka tik du.
„Likusią sumą sumokėsiu per aštuonerius metus baigusi studijas, – aiškina. – Visi tie pinigai mokytis skiriami įvertinus tėvų pajamas ir galimybes leisti vaikus studijuoti.“
„Tik nereikia manyti, kad didžiulė suma pinigų skirta vien tik už mokslus. Tie pinigai skirti sumokėti už mokslą, pragyvenimą, maistą ir už transportą“, – vardijo studijų privalumus panevėžietė. Bet prisipažino, kad į Lietuvą būtinai grįš: „Nėra nieko geriau už tėvynę. Kad ir kaip gerai būtų svečioje šalyje, į namus grįšiu. Žinoma, tai įvyks ne iškart baigus mokslus...“
Net išgyrusi savo Alma Matter Agnė prisipažįsta, jog gyvendama Brėmene labai pasiilgsta namiškių:
„Mamos, močiutės, draugų... Tiesa, draugas buvo atvažiavęs aplankyti į Brėmeną, o jis pats studijuoja Vilniaus universitete. Patiko mano pasirinkta mokykla, sakė, kad tokio lygio aukštosios mokyklos Lietuvoje nėra.“
„Tiesa, Jacobs universiteto vadovybė yra sudariusi sutartis su vietiniais Brėmeno gyventojais. Galima bendrauti su vokiečių šeimomis, pagyventi jose. Turiu ir aš tokią šeimą, su kuria bendrauju. Galiu paskambinti, pasitarti, pasiguosti, kai labai sunku pasidaro. Visi mielai padeda ir pataria, kai reikia pagalbos“, – mergina dar kartą patikino nesigailinti pasirinkusi mokslams privatų universitetą Vokietijoje.
Reikia labai norėti
Pirmakursis Kembridžo universiteto studentas Augustinas Šilalė sako, kad studijos šioje pasaulio universitetų reitinge pirmąją vietą užimančioje Jungtinės Karalystės aukštojoje mokykloje daugelio pasaulio jaunuolių svajonė. Tik ne vienam ji atrodo sunkiai įgyvendinama.
Tačiau panevėžietis įsitikinęs: įstoti į Kembridžo universitetą įmanoma – tereikia labai norėti ir iš anksto tam ruoštis.
„Baigdamas mokslus Juozo Balčikonio gimnazijoje pradėjau domėtis, kur studijuosiu, – pasakojo Augustinas. – Įvertinau studijų galimybes Lietuvoje ir pamačiau, kad nesu patenkintas sudarytomis studijų programomis. Pagalvojau: kodėl nepabandžius stoti į Kembridžą? Juolab kad ten jau studijuoja ne vienas buvęs Juozo Balčikonio gimnazijos gimnazistas – tai ir Tadas Kartanas, ir Justinas Dauparas. Įstoti į universitetą pavyko ir man. Studijuoju biochemiją.“
Vienintelis trūkumas, pasak Augustino, kad už mokslą mokėti reikia – nemokamų vietų čia nėra. Pats jis suskaičiavo mokantis per 13 tūkstančių litų per metus.
„Man dar pasisekė, kad reikia mokėti tokią sumą! – džiaugiasi, nes nuo 2012–2013 mokslo metų teks mokėti kone trigubai daugiau.“
„Tokį sprendimą priėmė Didžiosios Britanijos vyriausybė. Tai ekonominės suirutės padariniai: šalies vyriausybė nusprendė nebeskirti kompensacijos studijoms, todėl ir padidėjo mokestis už mokslą“, – sako Augustinas, bet nuramina būsimuosius abiturientus: studijoms Kembridže suteikiamos paskolos.
„Paskolų suteikimo sąlygos čia gana geros. Jas paskui galima sugrąžinti per ilgą laiką, o jei neuždirbi iki tam tikros ribos, tai kurį laiką ir visai nereikia mokėti, o ir mokant atskaitoma nedaug.“
A. Šilalė sutinka – stojimo į Kembridžą procedūra nėra labai paprasta ir užtrunka netrumpai, jai reikia ruoštis iš anksto. Itin svarbus ir pokalbis, į kurį norintieji studijuoti kviečiami į Angliją, – pokalbis sunkus jau vien tuo, kad vyksta svetima kalba. Be to, daromas tam tikras spaudimas ir žiūrima, kaip žmogus elgiasi stresinėje situacijoje.
„Mokytis teks ketverius metus, – pasakojo vaikinas, grįžęs į namus žiemos atostogų. – Mokslai intensyvūs ir linksmintis nėra kada – juk noriu baigti mokslus Kembridže, o vėliau tęsti studijas toliau. Todėl iškart po studijų į Lietuvą negrįšiu. Planuoju pakeliauti. Tačiau nesakau, kad visai negrįšiu į Lietuvą. Grįšiu, tikrai grįšiu.“ | 
