 Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Į susitikimą su panevėžiečiais garsioji Jadvyga Balvočiūtė šį kartą atvyko ne tik su savo džiovintomis žolelėmis, bet ir su dailininke dukra bei jos tapytais paveikslais.
Jadvygos Balvočiūtės – Žemaitijoje gimusios ir iš šio krašto gamtos dovanojamas sveikatos idėjas sėkmingai skleidžiančios biologės farmakognostės – pristatyti nereikia. Santūrių spalvų, dažniausiai rankų darbo megztiniais vilkinti, storą kasą ant pakaušio vainiku sukanti, žilstelėjusi malonaus veido moteris iš karto atpažįstama ir tuoj pat apsupama sveikatos patarimų prašančių žmonių.
Balandžio mėnesį 68-ojo gimtadienio sulauksianti J. Balvočiūtė žinoma ir už šalies ribų. Pasisemti sveikatos pas ją atvažiuoja žmonės iš Japonijos, Korėjos, daugelio Europos šalių.
Ponios Jadvygos žolės ne vienam padėjo sustiprėti, atsikratyti negalavimų, atgauti jėgas. Ne vienas yra klausęs šios moters paskaitų, skaitęs jos knygų ar straipsnių.
O praėjusio ketvirtadienio vakarą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje
„2-asis aukštas“ vykusiame renginyje viešnia iš Žemaitijos dalyvavo ne tik kaip žolininkė, bet ir kaip talentingos dailininkės mama. Galerijoje atidaryta taip pat Mažeikių rajone gyvenančios J. Balvočiūtės dukters Rūtos Kučinskaitės tapybos paroda, darbų nuotaiką atitinkančiu pavadinimu „Šilta“.
Mamos ir dukters – dviejų darbščių, veiklių, kūrybingų moterų bendrija į susitikimą atėjusiems panevėžiečiams leido pamiršti kasdienius rūpesčius, o puodukas kvapnios karštos arbatos nuspalvino vakarą ypatinga nuotaika.
Iš senosios vaistinės
J. Balvočiūtė – bene didžiausią žmonių pasitikėjimą pelniusi Lietuvos žolininkė. Juk ji ne tik žolelių augintoja, bet profesionali žinovė, provizoriaus (vaistininko) specialybę įsigijusi Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultete. Be to, prieš dešimtmetį Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos specialistų atestavimo komisija jai patvirtino provizoriaus farmakognosto aukščiausiąją kvalifikacinę kategoriją.
Į šiuos pasiekimus eita nuo pat mažens. Ir ne tik todėl, kad vaizdingumu pasižyminčiose apylinkėse ties Virvytės ir Ventos santaka gimusi Jadvyga nuo vaikystės žavėjosi augalais ir iš savo senelės gavo pirmųjų liaudies medicinos žinių. Nuo mažumės ją traukė ir į miestelio vaistinę, kur dirbo visų gerbiamas senas vaistininkas.
Kaip tikina J. Balvočiūtė, Viekšnių vaistinė ypatinga, viena seniausių Lietuvoje, o joje dirbęs vaistininkas Juozas Aleksandravičius pagarbos vertas specialistas. „Domėjausi augalais, žavėjausi vaistine, be to, man gerai sekėsi chemija, tad baigusi vidurinę mokyklą beveik nedvejojau, kokią profesiją rinktis“, – prisimena garsioji žolininkė.
Žinios ir patirtis atėjo ne tik iš studijų, ilgą laiką J. Balvočiūtė dirbo Kauno botanikos sodo vaistinių augalų laboratorijoje, vadovavo Botanikos sodo sėklų mainams, dvejus metus rūpinosi floros skyriaus ekspozicijomis.
J. Balvočiūtė Lietuvos botanikų draugijos, Biologinės įvairovės tyrimo draugijos, ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja“ narė. Nuo savo mokslinės veiklos pradžios paskelbė apie 30 mokslinių ir daugiau nei 70 mokslo populiarinimo straipsnių.
Į gimtinę – su nepriklausomybe
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Balvočiūtė iš Kauno grįžo gyventi į tėviškę. Kurį laiką dirbo Kamanų valstybinio rezervato biologe, dalyvavo projekte Lietuvos vietinei įvairovei išsaugoti, steigiant valstybinius ir vietinės reikšmės draustinius. Vėliau Viekšniuose įkūrė individualiąją įmonę – vaistinę „Jadvygos žolės“.
Mažeikių rajono Gyvolių kaime, kuriame įsikūręs J. Balvočiūtės ekologinis žolelių ūkis, darbas virte verda. Pati šeimininkė ir būrys pagalbininkų augina, renka, džiovina, pjausto, skirsto, pakuoja žoleles, be to, vaistinguosius augalus renka pievose, miškuose, paupiuose.
Ekologinio ūkio gamybinės patalpos visais metų laikais kvepia džiovintais augalais. Ūkio produkcija pasiekia visus Lietuvos kampelius, pristatoma įvairiose šalyse mugių, kitų renginių metu. Žolininkė yra pelniusi žolelių arbatų mėgėjų ir sveiko gyvenimo būdo šalininkų pripažinimą, yra sukūrusi daug individualių receptų.
Ūkyje perdirbama apie 500 rūšių vaistažolių – ir pačių ūkyje augintų, ir gamtos dovanotų. Vaistažolės renkamos ištisus metus: augalų šaknys dažniausiai rudenį ir pavasarį, žievė – žiemą ir pavasarį, pumpurai – žiemą, dauguma kitų augalo antžeminių dalių (žiedai, lapai, žolė, kt.) – pavasarį ir vasarą. Sėklos, priklausomai nuo augalo rūšies, renkamos pavasarį, vasarą, rudenį.
Skelbiama, jog šiame ūkyje galima įsigyti sėklų, daigų, pavienių žolelių arbatų, pagal Jadvygos receptus gaminamų žolelių mišinių, taip pat užsisakyti ekskursiją.
Šalia žolininkės namų įrengta augalų lauko ekspozicija, kur augalų vegetacijos metu atvykę žmonės gali apžiūrėti, paragauti, pauostyti įvairių žolelių, pamatyti retų, nykstančių vietinių ir dekoratyvinių augalų.
J. Balvočiūtė yra sukūrusi daug individualių receptų ir sunkesnėmis negaliomis besiskundžiantiems žmonėms, ir sveikesniems, žvalumo ir jėgų suteikiančių.
Ir dabar žolelių ūkio kolektyvas nesėdi rankų sudėjęs, šiuo metu renkami pušų, beržų pumpurai. Tačiau žiema žolininkams vis dėlto laisvesnis metas, tad yra laiko ir į kelionę išsiruošti.
Žolininkė užaugino dvi dukteris – Eglę ir Rūtą. Nors nė viena jos pėdomis nepasekė (Eglė veterinarė, Rūta – dailininkė), bet puikiai pažįsta augalus, žino ir išmano apie jų galias.
„Nesu atidi mama, – apgailestauja aktyvioje veikloje besisukanti ekologinio ūkio šeimininkė. – Paskendusi darbuose, ne visada spėju pamatyti, ką jos nuveikė, pasiekė...“ Ji pripažįsta, jog visų svarbiausia kiekvienam žmogui eiti savu keliu.
Pristatydama dukters tapybos darbų parodą J. Balvočiūtė pasakojo: „Džiaugiuosi, kad Rūta rado savą, lemties jai skirtą kelią. Ne savo keliu einant ir našta, ir darbas būna sunkesni, ir sekasi prasčiau. Aš pati jaučiuosi radusi savąjį – augalų kelią.“
Tarsi dangus nusileido
Kartu su J. Balvočiūte į Panevėžį atvyko ne tik jos duktė, bet ir anūkas Vakaris. Močiutė sako, kad dar viena jos vaikaitė – Austėja – pasiliko namuose.
Parodą pristatydama paveikslų autorė Rūta Kučinskaitė sakė, jog yra išbandžiusi įvairias technikas, niekada nevengusi žanrų įvairovės. Šioje parodoje autorė pristato aliejinę tapybą: lengvas, besibaigiančios vasaros šiltų pastelinių tonų prisodrintas, lyrines tapybines abstrakcijas, atkartojančias kūrėjos jausmines išraiškas.
R. Kučinskaitė gimė 1970 metais Kaune, mokėsi Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje, studijavo Vilniaus dailės akademijos Vaizduojamojo meno fakultete. Gyvena Žemaitijoje, dirba Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos Dailės skyriuje mokytoja. Per ilgus kūrybos metus dalyvauja grupinėse, personalinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje: JAV, Čekijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje.
Talentinga menininkė tapo paveikslus ir Lietuvos bažnyčioms. Jos darbai puošia Kivylių, Salantų, Užlieknės ir kitas bažnyčias.
Specialistai R. Kučinskaitės darbus vertina kaip neperkrautus nei spalvomis, nei detalėmis, tačiau harmoningai tarp išraiškos ir idėjos sustyguotus. „Rūtos darbai išveda mintimis į smilgomis siūruojančius laukus, kvapnius žolynus, panardina į giedrą vasarišką dangų arba visai netikėtai nubloškia į audrą. Šviesos ir subtilių spalvinių tonų kaita kuria kontrastingas, poetines nuotaikas ir jausenas. Iš pirmo žvilgsnio atrodantys apgaulingai lengvi ir labai gamtiški, iš tiesų tapytojos darbai yra kur kas gilesni. Tą nesunku pajusti užsimezgus tapybiniam dialogui tarp kūrėjo ir žiūrovo.
Darbuose dominuoja šviesūs tonai, pastelinės spalvos, vyrauja gelsvi, melsvi, žalsvi atspalviai, tarp kurių vietomis švysteli atviresnė spalva, suteikianti emocinį akcentą“, – rašyta vienoje R. Kučinskaitės darbų recenzijoje.
„Nuo mažens buvo aišku, jog mergaitė bus menininkė. Prisimenu, matematikos mokytojas skųsdavosi, kad per pamokas vis pro langą žiūri, o jos ranka tik juda, tik juda, tarsi pieštų matomus vaizdus. Tada susitarėme, kad matematiką vis dėlto reikia mokytis, o dailės, kaip patarė piešimo mokytojai, galės mokytis laikui atėjus“, – prisimena J. Balvočiūtė.
Panevėžio galerijoje „2-asis aukštas“ eksponuojami R. Kučinskaitės darbai tarsi nuspalvino patalpos erdvę naujai. „Jausmo paroda. Tarsi dangus nusileido“, – pagal vieno paveikslo pavadinimą parodą apibūdino sužavėta žiūrovė. | 
