MIESTASLIETUVAPASAULISVERSLASKRIMINALAITEMASPORTASSVEIKATAĮVAIRENYBėS
2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Kultūros balsas

Teatras visam gyvenimui

Rašyti komentarą

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, režisierius Romualdas Urvinis paminėjo 75 metų jubiliejų.

Romualdas Urvinis priklauso tai aktorių kartai, kuri savo gyvenimą susiejo su legendiniu Juozo Miltinio dramos teatru. Tuomečio Panevėžio dramos teatro duris R. Urvinis pravėrė 1952-aisiais ir jame tebedirba iki šiol: jau šešis dešimtmečius teatre ir su teatru.

 

Pradžia
 
Kai R. Urvinis atėjo į teatrą, jam tebuvo penkiolika. Vaikinukas ieškojo kokio nors darbo, nes norėjo padėti savo šeimai, – jokių kitų užmojų neturėjo, o apie aktorystę nė nesvajojo. Bet užsukęs atsitiktinai, pasiliko amžinai. Taip jau kartais nutinka, kad net pats žmogus nežino, kur jo laukia tikrasis pašaukimas...
R. Urvinio ėjimas į teatro olimpą prasidėjo nuo bilietų kontrolieriaus pareigų. Vėliau, kaip sakoma, buvo „paaukštintos“ pareigos – dirbo režisieriaus asistentu.
Sunku šiandien atsekti, kas paskatino lankyti režisieriaus Juozo Miltinio suburtą dramos ratelį, vėliau peraugusį į studiją. Gal begalinis smalsumas pažinti tai, ko nežinai? Bet išsaugotoje jo asmens byloje įrašytas 1952 metų paties gimnazisto prašymas priimti į studiją.
Turbūt tada dar niekas neįtarė, kad tas gimnazistas visą savo gyvenimą susies su scena ir niekada jos nepaliks.
 
Išraiškingi vaidmenys
 
Teatras įtraukė jaunąjį Romualdą visa savo magiška jėga, nepalikdamas vietos pašaliniams dalykams. Būsimasis aktorius sugėrė viską, ką tik galėjo pasiūlyti to meto Panevėžio teatras ir jo vadovas legendinis režisierius Juozas Miltinis. Ir praėjus keleriems studijų metams jau pats J. Miltinis apie R. Urvinį sakė: „...ruošdamas vaidmenis pagauna esmingiausius tiek vidinius, tiek išorinius charakterio bruožus, juos perteikia savitai, individualiai...“
Ryškiausi pirmieji R. Urvinio vaidmenys buvo Timofiejevičius J. Germano „Dr. Kaliužine“ (režisierius Vaclovas Blėdis) ir Šura K. Binkio „Atžalyne“ (režisierius Gediminas Karka). Visi sukurti personažai buvo impulsyvūs, išraiškingi, emocingi. Be to, R. Urvinis atsiskleidė ir kaip žavus komiškų vaidmenų meistras.
Ilgoje aktoriaus karjeroje vaidmenų tolygiai daugėjo ir šiandien jų galima priskaičiuoti apie pusantro šimto.
Nors R. Urvinis filmavosi Lietuvos kino studijos filmuose, kinas jo nesuviliojo: aktorius sako, jog „teatras per daug buvo brangus, kad skaidytų save į dvi puses“.
 
Tylusis menininkas
 
Aktorius R. Urvinis – jautrus ir romantiškas, lyriškas ir meniškas žmogus. Be teatro, turi dar vieną aistrą – tautodailę, joje suranda nusiraminimą ir atgaivą.
Priklauso Tautodailininkų sąjungai, mėgsta piešti, drožti, rišti, kalti... Bet maloniausia jam prakalbinti metalą.
Aktorius – šeimos žmogus, savo žmoną Angelę sutiko besimokydamas mokykloje. Ją taip pat įtraukė į teatro verpetą: Angelė ilgą laiką vertė spektaklius į rusų kalbą atvykusiems žiūrovams iš rusakalbių šalių.
Pats teatralas apie save kalbėti griežtai atsisako – net ir tokiomis iškilmingomis progomis kaip jubiliejai. Todėl nusprendėme pakalbinti kitus, kurie ilgame teatro žmogaus kelyje buvo šalia R. Urvinio, vaidino kartu, kirpo ir grimavo, fotografavo.
 
Vertas kiekvieno gero žodžio
 
Ilgametė Juozo Miltinio dramos teatro fotografė Ingrida Žilėnaitė: „Labai džiaugiuosi, kad turėjau daug galimybių fotografuoti Romualdą Urvinį ne vien spektakliuose ir užkulisiuose, bet ir, jo paprašyta, nufotografuoti sukurtus fantastiškus darbus iš metalo.
Pažįstu jį kaip labai šiltą, taktišką ir labai pagarbų žmogų. Jis iš tų, kurį pamačius kur nors mieste – gatvėje, parduotuvėje, bibliotekoje, tuojau pat kyla instinktyvus noras bėgti prie jo artyn ir pasveikinti apkabinus, o ne vien paduoti ranką. Taip ir darau, o jis visuomet labai atlaidžiai ir nuoširdžiai šypsosi... Toks įspūdis, kad moka džiaugtis ir vertinti viską, ką jam duoda gyvenimas ir žmonės.
Jis – tikras profesionalas. Labai darbštus ir gerbiantis kitų darbą, taip pat ir fotografo. Niekuomet nėra atsisakęs fotografuotis, jei reikia. Niekuomet nėra atsisakęs įsileisti į savo grimo kambarį su fotoaparatu... Nedrįsčiau spėlioti, bet kalbant apie jį apima toks jausmas, kad jo gyvenimo devizas – „Reikia, tai reikia...“
Penkiolika metų Juozo Miltinio dramos teatre išdirbusi režisieriaus asistentė Daiva Neveraitė: „Nuostabus žmogus, labai kūrybingas ir idealus aktorius. Kai atėjau dirbti į teatrą, man buvo 21 metai. Į senuosius teatro aktorius – Donatą Banionį, Reginą Zdanavičiūtę, amžiną atilsį Kazį Vitkų bei Gediminą Karką ir, žinoma, Romualdą Urvinį, nors jis už juos buvo jaunesnis, – žiūrėjau pagarbiai. Lenkiau galvą prieš jų profesionalumą.
Kalbant apie Romualdą norisi tarti tik švelnius ir labai gražius žodžius, nes jis vertas jų. Kai kas sako, kad R. Urvinis atrodo labai niūrus, bet po tuo išoriniu niūrumu slepiasi geros širdies žmogus, kuris visada surasdavo gerą ir švelnų žodį.
Pamenu jo pasakytas pastabas, kurios niekada neįžeisdavo, nes tas pastabas sakydavo nepiktai. Jas sakydavo tarsi tėvas paklydusiam vaikui. Pamenu, važiavom su spektakliais į Palangą. Ten labai girgždėjo atidaromos salės durys. Tai R. Urvinis man ir sako, kad reikia durų vyrius ištepti, kad negirgždėtų, ir perspėjo, kad tam reikalui turėčiau vežiotis alyvos.
Smagu jį prisiminti. Jis vertas gerų žodžių.“
Juozo Miltinio dramos teatro grimuotoja Janina Jasaitytė: „Jis labai nuostabus žmogus. Iš jo niekada negirdėjau šiurkštaus žodžio. Malonus ir labai šiltas žmogus, kurį visada gera matyti. Man jis labai patinka, manau, kad ir aš jam patinku (juokiasi).
R. Urvinio grimuoti neteko – tą darydavo jis pats. Prieš spektaklį į grimo kambarį ateidavo labai anksti. Įdomu būdavo stebėti, kaip jis grimuojasi ir tavo akyse mainosi – įeina į būsimą vaidmenį. Anksčiau jį visada kirpdavau, tai gerai žinau jo plaukus. Pamenu, nukerpi, o jis vienu rankos brūkštelėjimu sugeba priekyje tokią bangelę padaryti. Ir dabar ta bangelė yra. Kaip jis ją suspaudžia, nežinau, bet ta bangelė smagi...
Net nežinau, ką dar galėčiau pasakyti. Tiesiog puikus žmogus ir labai gera, kad jį pažįstu.“
Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Laimutis Sėdžius: „Romualdas Urvinis – nuostabus žmogus ir puikus aktorius. Jis man pavyzdys. Net sunku patikėti, kad jam sukako 75 metai. Pamenu, kaip prieš dvidešimt penkerius metus minėjome jo 50-ąjį jubiliejų. Tada man pačiam buvo 25-eri. Žiūrėjau į jį ir galvojau, koks Romualdas jau senas... Šiais metais man pačiam sukaks 50 metų ir dabar jau negalvoju, kad esu senas. Nesenas dar ir R. Urvinis – nors, reikia pastebėti, metai bėga greitai.
Romas ne tik puikus aktorius, bet ir menininkas. Jo iš metalo kaldinti darbai – nepakartojami. Be to, jis geras sodininkas: ne kartą esu iš jo gavęs įvairių augalėlių, dar ir dabar mano sode auga jo padovanotas riešutmedis – sėklų Romualdas parsivežė iš Vokietijos, iš jų išaugino medelius ir dovanojo, kas tik prašė jų...
Teko su juo ne viename spektaklyje vaidinti. „Pienių vyne“ Romualdas buvo mano senelis, o spektaklyje „Ekvus“ – tėvas.
R. Urvinis įvairiaplanis aktorius. Su juo kartu smagu dirbti. Džiaugiuosi galėdamas pasigirti, jog pažįstu šį nuostabų žmogų.“

Komentarai

Komentuoti

 

Daugiau naujienų iš Kultūros balsas:

  • Gyvenimas tango ritmu

    Gyvenimas tango ritmu

    Neseniai iš Ispanijos grįžęs tango šokėjas Chuanas Eduardas Gimenezas prisipažino, kad, nors Lietuvoje ir šalta, bet pabėgti kur šilčiau dar nesiruošia.

  • Visas gyvenimas – darbas ir vaikai

    Visas gyvenimas – darbas ir vaikai

    Garbingą jubiliejų atšventė kultūros ir visuomenės veikėjo Stanislovo Didžiulio ir rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos anūkė Irena Didžiulytė-Jurevičienė

  • Nuolatinių ieškojimų kelyje

    Nuolatinių ieškojimų kelyje

    Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė šešiasdešimtąjį gimtadienį pasitiko spaudžiant didžiuliams šalčiams – lygiai tokiems, kokie šalį kaustė ir tądien, kai ji gimė.

  • Naglis Šulija: „Tiesiog gyvensime toliau“

    Naglis Šulija: „Tiesiog gyvensime toliau“

    Naglis Šulija – astrologas, geografas, meteorologas ir tiesiog žmogus, pažįstamas iš televizijos ekranų bei žurnalų puslapių, – visatos paslapčių kraštelį praskleidė ir ateitimi besidomintiems panevėžiečiams.

  • Studijos užsienyje – gyvenimas su viltimi grįžti

    Studijos užsienyje – gyvenimas su viltimi grįžti

    Baigę mokyklas lietuvaičiai vis dažniau renkasi studijas užsienio universitetuose, panevėžiečiai abiturientai taip pat nesnaudžia.

  • Suradusios savo kelius

    Suradusios savo kelius

    Į susitikimą su panevėžiečiais garsioji Jadvyga Balvočiūtė šį kartą atvyko ne tik su savo džiovintomis žolelėmis, bet ir su dailininke dukra bei jos tapytais paveikslais.

  • Juozas Lebednykas, ne tik akmens tramdytojas

    Juozas Lebednykas, ne tik akmens tramdytojas

    Skulptoriui Juozui Lebednykui geriau rodyti, ką sukūręs, nei kalbėti, juolab kad vien menininko namuose esančių skulptūrų bei keramikos dirbinių užtektų kelioms parodoms.

  • Į dabartį – per restauratorių rankas

    Į dabartį – per restauratorių rankas

    Senus medžio, metalo dirbinius, knygas, dokumentus ir kitas vertybes naujam gyvenimui prikelia trys darbštūs ir kuklūs Panevėžio kraštotyros muziejaus restauratoriai.

  • Atkakli kovotoja dėl savo svajonių

    Atkakli kovotoja dėl savo svajonių

    Aktorė Inga Talušytė jau vaikystėje suprato, kad nori vaidinti, tad nors vingiuodama įvairiais gyvenimo posūkiais trumpam buvo palikusi sceną, netrukus vėl į ją sugrįžo.

  • M. V. Jatautis – kultūros grandas iš Panevėžio

    M. V. Jatautis – kultūros grandas iš Panevėžio

    Per visą kūrybos laikotarpį Mykolas Valdas Jatautis pastatė 16 premjerų, sukūrė 21 vaidmenį spektakliuose ir nusifilmavo 38 kino bei televizijos juostose.

Redakcija. El.p. redakcija@panbalsas.lt, tel. 8 45 555556. Reklamos skyrius. El.p. reklama@panbalsas.lt, tel. 8 45 502022
© 2009 UAB „Panevėžio dienraštis“