 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Garbingą jubiliejų atšventė kultūros ir visuomenės veikėjo Stanislovo Didžiulio ir rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos anūkė Irena Didžiulytė-Jurevičienė
Vasario 4 dieną gražią 90 metų sukaktį atšventė vienintelė gyva likusi kultūros ir visuomenės veikėjo Stanislovo Didžiulio ir rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos anūkė Irena Didžiulytė-Jurevičienė. Senolę, sulaukusią gražaus amžiaus, sveikino ne tik artimieji, bet ir iš Anykščių krašto atvykę rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos darbuotojai, Juozo Balčikonio gimnazijos vadovai.
Yra ką prisiminti
Irena Didžiulytė-Jurevičienė gimė Panevėžyje, dirbo vaikų gydytoja. Ir dabar ji gyvena gimtajame mieste, tėvelio gydytojo Antano Didžiulio statytuose namuose P. Puzino gatvėje. Įvairiomis progomis ji apsilanko ir senelių sodyboje Griežionėlėse, Anykščių rajone.
Jubiliatė – guvi, nestokojanti humoro, mielai pasakoja, o retkarčiais ir prisėda užrašyti atsiminimų apie savo garsią ir plačią giminę.
Beje, prisiminimus rašyti jai primygtinai siūlė pasveikinti garbingo jubiliejaus proga atėjęs Juozo Balčikonio gimnazijos muziejaus vadovas Vytautas Baliūnas. Paklausta, ar išpildys prašymą, I. Jurevičienė tik šypteli: „Labai noriu rašyti, bet kad jau kiti ir apie mane, ir apie mano garsius protėvius tiek prirašę, tai ar beverta?“
„Labai esu dėkinga anykštėnams rašytojams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui – jie abu labai daug yra užrašę prisiminimų apie Didžiulių šeimą, – aiškina jubiliatė. – Ypač daug parašyta apie senelius Liudviką ir Stanislovą Didžiulius. Mat senelis buvo knygnešys, o močiutė – rašytoja.“
Didžiuojasi namu
Garbaus amžiaus sulaukusi moteris didžiuojasi tebešeimininkaujanti name, kurį daugiau nei prieš aštuonis dešimtmečius pastatė jos tėvas A. Didžiulis.
„Į šiuos namus atsikėliau, kai man buvo septyneri metai, – pasakoja. – Kažkada ant namo sienos buvo net žymė, kad namas pastatytas 1929 metais. Tačiau ji per ilgą laiką, matyt, nusitrynė.“
Namą ponios Irenos tėtis statė dviejų aukštų, nes jame ne tik gyveno plati Didžiulių giminė, bet ir buvo įrengti du gydytojų kabinetai.
„Čia darbavosi tėtis ir tėčio sesuo Vanda. Tuose kabinetuose jie dirbo iki 1941 metų. Augau didelėje šeimoje, buvome penki vaikai... O dabar iš penkių gyva esu tik aš“, – liūdnai atsidūsta I. Jurevičienė. Bet čia pat pajuokauja: „Tėvai užaugino penkis vaikus, o aš tik dvi dukras – Rūtą Mariją ir Giedrę. Dukros tik dvi, bet užtat kiek vaikaičių turiu! Penki anūkai, trys proanūkiai ir du proproanūkiai. Kai sveikino su 90-uoju gimtadieniu, vos visi sutilpo į kambarį.“
Pasirinko medikės profesiją
I. Didžiulytė-Jurevičienė noriai pasakoja apie save. „Kaip ir tėtis, – sako ji, – pasirinkau gydytojo profesiją. Mokiausi Kauno medicinos universitete. Studijas baigiau per du kartus, tik 1948-aisiais, nes sutrukdė karas... Mano tėtis buvo socialdemokratas – kaip aš sakau, idėjinis, – ir karo metais jį persekiojo vokiečiai, todėl pasitraukė gyventi į Tauragę. Kartu su tėvais ten gyvenau ir aš. Į Panevėžį grįžau 1950 metais ir vėl apsigyvenau tame pačiame name P. Puzino gatvėje. Todėl tas namas man labai brangus, nes jame ir dabar gyvenu, jame gyvena abi dukros ir anūkai, proanūkiai. Telpame visi. Namas gyvas, kol jame gyvena žmonės.“
Pas pacientus – kinkiniu
Itin daug ponia Irena galėtų pasakoti apie tėvą. O kad nereikėtų daug kalbėti, atverčia almanachą „Pasaulio anykštėnas“ ir parodo išspausdintus jos prisiminimus apie jį. Ten rašoma: „Tėtis buvo gerbiamas kaip gydytojas. Vadovas ligoninės ar sveikatos skyriaus, apskrities gydytojas ar eilinis gydytojas – visuomet laikėsi žmogiškumo principų. Visa giminija susirinkdavo pas mus Panevėžyje prie vaišėmis gausaus stalo. Dar vienas kitas svečias atvykdavo. Niekad nemačiau mūsų namuose to laikmečio, iki 1940 metų, „miesto ponų“. Dažni svečiai – kultūros darbuotojai, aktoriai, mokytojai, medikai ir visuomet jaunimas, juk augome penki įvairaus amžiaus vaikai...“
Moteris prisipažįsta: gyvenime patys svarbiausi buvę du dalykai – darbas ir vaikai.
„Medike išdirbau 49 metus, iš darbo pasitraukiau sulaukusi 75-erių – sako. – Pirmasis darbas buvo Panevėžio vaikų konsultacija. Dirbau apylinkės pediatre, o kai mieste atsidarė (tai buvo 1958-ieji) pirmasis vaikų iki 3 metų amžiaus lopšelis, perėjau dirbti į jį. Tuo pat metu dirbau ir miesto Tuberkuliozės dispanseryje, kuris tuomet buvo dabartinėje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonijoje. Lopšelyje išdirbau iki 1965 metų, o dispanseryje – iki 1996-ųjų.“
„Kadangi dirbau vaikų gydytoja, todėl drąsiai sakau, kad vaikai man svarbūs. Jie svarbūs ir labai svarbus buvo darbas. Tie du dalykai – patys svarbiausi gyvenime. Žinoma, svarbūs man buvo ne tik vaikai, kuriuos gydžiau, bet ir savi vaikai, o dabar dar ir vaikaičiai“, – šypsosi ponia Irena, o kad ją myli vaikaičiai, įrodo į kambarį įbėgusi ir iškart užsiropštusi senolei ant kelių trejų metukų proanūkė Luka.
I. Didžiulytė-Jurevičienė nostalgiškai prisimena tuos laikus, kai medikai pas pacientus vykdavo pėsčiomis, o jeigu tekdavo važiuoti, tai ne automobiliu. „Važiuodavau arklio traukiamu vežimaičiu, – juokiasi buvusi medikė. – Ne taip, kaip dabar – visi ratuoti. Nesvarbu, kad buvo sunku, bet geri laikai buvo. Jau vien todėl, kad buvau jauna ir kupina jėgų. Todėl pėsčiomis nueiti pas pacientus buvo niekų darbas. O juk eiti tekdavo net ir už Cukraus fabriko... Tiesa, Panevėžys tada buvo ne toks didelis, kaip dabar, bet nemažai nueita kilometrų.“
Mena ir liūdi savų
I. Didžiulytės-Jurevičienės giminė garsi išskirtinėmis asmenybėmis. Jau vien ką reiškia jos seneliai – knygnešys ir visuomenės veikėjas Stanislovas Didžiulis ir rašytoja Liudvika Didžiulienė-Žmona. Paprašyta papasakoti apie juos, senolė prisipažįsta menkai prisimenanti, nes kai mirė močiutė, jai buvo treji.
„Metų buvo tiek, kiek dabar jų turi mano proanūkė Luka, menkai teprisimenu. Atmintyje išlikusios viešnagės močiutės ir senelio namuose Griežionėlėse, senelius primena išlikusios fotografijos... Žinau, kad senelė 1893 metais išleido pirmąją lietuvišką kulinarijos knygą „Lietuvos gaspadinė“, o toje knygoje surašyti tokie patiekalų receptai, kurių dabar, manau, nė viena šeimininkė negamina. Teko ir man ragauti tokį senelės pyragą. Vadinasi jis leguminas. Tai saldus virtų bulvių pyragas, o ragavau tą pyragą pernai, kai buvau nuvažiavusi į Griežionėles“, – kalbėjo I. Didžiulytė-Jurevičienė.
Sukaktuvininkė su liūdesiu prisimena visus Anapilin iškeliavusius brolius ir seserį Haliną.
„Nė vienas jų nepasirinko gydytojo profesijos. Vienintelė pasirinkau tą pačią profesiją kaip tėvas. Vyriausioji sesuo Halina buvo pedagogė ir rašytoja – ji kaip ir senelė Liudvika buvo... Sesė 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Austrijoje. 1947 metais išvyko į Braziliją ir ten praleido visą likusį gyvenimą. Halina dirbo San Paulo lietuviškoje mokykloje, vedė radijo valandėles lietuviams, turėjo literatų būrelį. Mirė 2004 metų balandžio 22 dieną San Paule. Vyriausiasis brolis Algirdas buvo inžinierius mechanikas. Jis gyveno Čikagoje. Buvo aktyvus Amerikos lietuvių visuomenės veikėjas. Mirė 2009 metais... Vienas broliukas – Jurgis – susirgo skarlatina ir mirė 1929-aisiais vos sulaukęs 10 metų. Dar vienas brolis Liudas išgyveno taip pat nedaug – jam buvo 15-a, kai 1941 metais, vos prasidėjus karui, buvo sušaudytas už antihitlerinio judėjimo rėmimą. Brolis buvo kiek laiko kalinamas ir Kupiškyje nužudytas. Panevėžyje beveik tuo pat metu buvo sušaudyta tėčio sesuo Vanda. Štai tokia liūdna mano giminės istorija... Tačiau garsi Didžiulių giminė neišnyko. Giminės tradicijas tęsia mano vaikaičiai, o anapus Atlanto, Amerikoje, sesers Halinos vaikai“, – linguoja galvą senolė ir džiaugiasi, kad Didžiulių istorija į užmarštį nenukeliaus. |
