 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Savivaldybės darbuotojai, pažėrę kritikos savo valdžiai ir pareiškę nenorą būti pastumdėliais politikų rokiruotėje, kaip tik į tokią ir pateko.
Savo darbo kabinete gyvenimo giją nutraukęs miesto Savivaldybės Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vedėjas Normundas Šarkanas atvėrė išvešėjusias gilias piktžaizdes įstaigoje ir parodė, kokia gili praraja žioji tarp eilinių tarnautojų ir politikų.
Tiesa, kalbama, jog praraja pradėjo vertis ne dabar – pirmieji požymiai pasirodė pasibaigus 2007 metų savivaldos rinkimams.
Politikoje draugų nėra
Vakar vykusį planuotą miesto Tarybos posėdį kiek nelaukta linkme pakreipė Savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos prašymas – leisti perskaityti kreipimąsi į Panevėžį valdančius politikus. Kaip netrukus paaiškėjo, šis kreipimasis galbūt net labiau buvo skirtas Savivaldybės vadovams nei Tarybos nariams. Jame apgailestauta, kad iš gyvenimo pasitraukė žmogus, „kuris buvo ir išliks kolegos ir draugo pavyzdžiu – stropus, sąžiningas, jautrus, atsiliepdavęs į visus besikreipiančiųjų prašymus, atidavęs daug širdies, siekęs kuo geriau atlikti savo pareigas.“
„Gal politikams netikėta išgirsti žodį „draugas“, nes politikoje draugų nėra – tik interesai“, – sakė profesinės sąjungos atstovai. Ir kai pridūrė neabejojantys, jog prie N. Šarkano sausio 18-ąją priimto skaudaus sprendimo prisidėjo Panevėžio valdžios rūmuose tvyranti sunki psichologinė atmosfera, plūste plūstelėjo akivaizdžiai ilgai kauptos nuoskaudos.
Pasigenda pagarbos
Savivaldybės darbuotojai neneigė jaučiantys kaltę dėl to, kas nutiko jų kolegai. Bet užsiminė, jog atsakingųjų reikėtų ieškoti daug aukštesniuose valdžios sluoksniuose.
„Vietos savivaldą reglamentuojantys teisės aktai aiškiai apibrėžia Tarybos, kaip atstovaujamosios valdžios, ir administracijos, kaip vykdomosios institucijos, kompetenciją, pareigas ir teises. Šių nuostatų, drįstame teigti, seniai nebesilaikoma. Ironija, sarkazmas ir cinizmas – nuolatiniai pastarųjų metų bendravimo su darbuotojais palydovai“, – rėžė tiesą savo viršininkams į akis.
„Nepamatuota kritika ir pavedimai, prasilenkiantys su realybe, su darbuotojo atliekamomis užduotimis, žmogaus orumą žeminančios replikos ir „epitetai“ nepadėjo jautriam kolegai pasitikėti savimi ir savo atliekamu darbu, – savo kreipimesi atvirai klojo miesto Savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos atstovai. – Kartais vienas ar keli neatsakingai ištarti žodžiai žmogui gali būti paskutiniai.“
„Teisės aktuose nustatytas pirmasis tiek valstybės tarnautojų, tiek ir politikų veiklos etikos principas – pagarba žmogui. Mes visi privalome gerbti žmogų ir pagrindines jo teises ir laisves“, – liejosi kritika politikams.
„Savivaldybės darbuotojai nesusiję su politinėmis rokiruotėmis, – priminta jiems. – Mes dirbame administracinį darbą – vykdome ir įgyvendiname jūsų priimtus sprendimus. Ir mes, ir jūs tarnaujame miestui ir miesto bendruomenei. Dauguma mūsų – panevėžiečiai, čia gyvena mūsų šeimos, auga vaikai. Mes irgi dirbame savo miestui, už darbą gauname atlyginimą (beje, ne vokeliuose) ir mokame mokesčius. Todėl teigti, kad veltui valgome mokesčių mokėtojų duoną, – mažių mažiausiai negarbinga ir neatsakinga. Ir mes, ir jūs turėtume būti komanda, siekianti vieno bendro tikslo. Nesakome, kad mes neklystame, tačiau, patikėkite, ne daugiau nei jūs...“
Savivaldybės profesinės sąjungos darbuotojų pareiškimas baigėsi tokiais žodžiais: „Nepakeičiamų tikrai nėra, yra tik nepakeisti. Daugelis mūsų nėra protingesni vieni už kitus, tiki tam tikru metu vieni kitų išrinkti ir aukščiau pastatyti. Labai norėtųsi, kad Savivaldybėje įsigaliotų ir kiti etikos principai: padorumas, pavyzdingumas, atsakomybė – tiek Savivaldybės darbuotojams, tiek administracijos vadovams, tiek Tarybos nariams.“
Meras susikibo su meru
Po tokio sukrečiamo epizodo turėjusiame eiliniu būti Tarybos posėdyje bene pirmasis atsipeikėjo buvęs (ir ne kartą) Savivaldybės vadovas socialdemokratas Povilas Vadopolas. Ir iš karto išrėžė, kad kaltę dėl visų darbuotojų išvardytų skaudulių turėtų prisiimti ir dabartinis meras krikdemas Vitalijus Satkevičius. Šis profesinės sąjungos pažertos kritikos neneigė – tik kartojo, kad labai norįs dirbti komandoje ir siekiąs to.
„Po šito įvykio, – sakė meras, omenyje turėdamas N. Šarkano savižudybę, – labai sunku kalbėti. Tačiau visiems norėčiau priminti, kad mano kabineto durys atviros ir jeigu spaudžia kokios nors problemos, ateikite pasikalbėti.“
V. Satkevičius, šioje kadencijoje Panevėžiui vadovaujantis nuo gruodžio pradžios, taip pat gana aiškiai pasakė nemanantis, kad N. Šarkano sprendimas susiformavo per pastaruosius du mėnesius. „Tai daug gilesni dalykai“, – svarstė jis.
Tuo metu eksmeras buvo įsitikinęs, jog „tos bėdos“ Savivaldybėje prasidėjo tuomet, kai jis, P. Vadopolas, buvo nuverstas iš posto. „Štai kas įvyko per pusantro mėnesio, kai buvau pašalintas iš pareigų!“ – padarė išvadas.
Tačiau tokie buvusio miesto vado išvedžiojimai sukėlė netikėtą pasipiktinimo bangą tarp Savivaldybės skyrių vedėjų, į Tarybos posėdį atėjusių specialiai pasiklausyti profesinės sąjungos pareiškimo. Per posėdžių salę vilnijo tikinimai, jog P. Vadopolas sako netiesą. Tuomet neišlaikė ir V. Satkevičius: rėžė, kad politikų kovos neturėtų tiesiogiai liesti Savivaldybės tarnautojų, ir net tiesmukai paklausė susirinkusiųjų, ar tikrai jis kaltas, kad iš gyvenimo pasitraukė N. Šarkanas. Ir lengviau atsiduso išgirdęs neigiamą Savivaldybės skyrių vedėjų atsakymą.
Kalta valdžios kaita ar tiesiog valdžia?
Jau po visko paprašius P. Vadopolo paaiškinti, kodėl apkaltinęs savo įpėdinį V. Satkevičių dėl darbuotojo savižudybės, politikas pradėjo iš toli – dar praėjusių metų pavasario.
„V. Satkevičius jau tada pradėjo destrukcinį darbą ir ruošti perversmą Taryboje, – tvirtino P. Vadopolas. – Tai darė įvairiais būdais ir perversmo siekė bet kokia kaina – labai norėjo suardyti valdančiąją daugumą ir mane pašalinti iš mero posto. Tą padaryti jam pavyko, o tai ir atsiliepė Savivaldybės administracijos darbui. Tarnautojai yra sutrikę, nežino ko klausyti: esamos valdžios ar būsimos. Tokios destrukcijos žmones veikia psichologiškai. Štai rezultatas: praėjo pusantro mėnesio, kaip vadovauja V. Satkevičius, ir pirma auka.“
Pabandžius pasitikslinti, ar tuomet melagingais reikėtų laikyti Savivaldybės užkulisiuose sklandančius pasakojimus apie tai, jog tai pats P. Vadopolas, būdamas meras, kone kas savaitę kviesdavosi amžiną atilsį N. Šarkaną „ant kilimėlio“, paneigimo neišgirdome.
„Praėjusiais metais vyko pasiruošimo darbai Europos vyrų krepšinio čempionatui: reikėjo paruošti miestą, kad būtų tvarka, – pabrėžė P. Vadopolas, – reikėjo, kad Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius dirbtų visu pajėgumu. Kas savaitę kviesdavau skyriaus vadovą N. Šarkaną į pasitarimą, o jis pateikdavo ataskaitą, kas padaryta. Toks bendradarbiavimas vyko iki rugsėjo 1 dienos, kai prasidėjo čempionatas. Kai pasibaigė čempionatas, atvirai pasakysiu: su N. Šarkanu bendrauti neteko.“
„Žinoma, Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus darbuotojams teko padirbėti, – pridūrė buvęs meras. – Juk buvo visokių skundų, o tvarka mieste turi būti.“
Išgirdęs klausimą, ar nebuvo planuojama Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vedėjo N. Šarkano pakeisti kitu darbuotoju – jei tiksliau, to paties skyriaus specialiste Rosita Baltutyte, nes ji, kaip ir tuometis meras, priklauso socialdemokratų partijai, – P. Vadopolas neslėpė: „Turėjome planų, kad Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrių reikėtų prijungti prie Miesto ūkio skyriaus. Buvo dar ir kitų planų... Prie tų skyrių prijungti ir Investicijų skyrių. Tą pertvarką turėjome įgyvendinti, bet nespėjome.“
„Ne paslaptis, kad Viešosios tvarkos ir kontrolės bei Miesto ūkio skyrių funkcijos labai artimos, todėl racionalu tuos skyrius sujungti. Sujungus juos Savivaldybė būtų sutaupiusi lėšų. Bet kad kėdę ruošiame R. Baltutytei, tikrai to nebuvo“, – dievagojosi. |
