 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Kėdainių rajone surengta pirmoji kūrybinė stovykla ir tapybos pleneras „Paberžės vasara 2010“. Profesionalūs menininkai kūriniais išreiškė, kas jiems yra Paberžė, prieš penkerius metus miręs tėvas Stanislovas.
Paberžėje surengta pirmoji kūrybinė stovykla ir tapybos pleneras „Paberžės vasara“ skirti Tėvui Stanislovui, garsiajai Paberžei bei 1863 metų sukilimui atminti. Taps tradiciniu
Kūrybinės stovyklos organizatoriai žada: pleneras taps tradiciniu.
Dvidešimt penki profesionalūs tapytojai, fotografai, skulptoriai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių dešimt dienų, nuo liepos 15 iki 25 dienos, šios sakralinės vietos ir neįprastos auros įkvėpti kūrė, o vakar jų kūrybos vaisiai demonstruoti stilizuotoje parodoje Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Kai kuriuos darbus menininkai dovanos Paberžės bažnyčiai, rėmėjams, o dalis jų bus eksponuojama 1863 metų sukilimo muziejuje.
Grąžina skolas
Plenero organizatorius Saulius Kruopis „Panevėžio balsui“ pasakojo, kad surengti tokią stovyklą kūrėjams Paberžėje buvo būtina.
„Buvo laikai, kai mes į Paberžę pas tėvą Stanislovą važiavome ir sėmėmės energijos, – sakė vilnietis menininkas. – Jis nė vienam neparodė durų, visus priėmė ir su visais bendravo. Daugelis mūsiškių anksčiau vos ne kasmet, dar gyvam esant tėvui Stanislovui, važiavo į Paberžę. Todėl ir nusprendėm: pats laikas atiduoti skolą menais Paberžei, tėvui Stanislovui.“
Plenero siela kolegų vadinamam S. Kruopiui suorganizuoti šią kūrybinę stovyklą mintis šovė švenčiant netoli Paberžės gyvenančio menininko Rimo Idzelio 60-ąjį gimtadienį.
„Tuomet ir gimė idėja, o ją labai palaikė 1863 metų sukilimo muziejaus vadovė Regina Galvanauskienė, – prisiminė S. Kruopis. – Ji tiesiog pareikalavo: „Duok žodį, kad suorganizuosi kūrybinę stovyklą!“ Kai taip reikalauja, negalėjau kitaip pasakyti ir žodį daviau. Tai va, turime stovyklą, tapybos plenerą, kuris vadinasi ne tik „Paberžės vasara 2010“, bet ir „Po mūzų sparnais: liepos 15–25 dienos. Tapyba. Fotografija. Video. Poezija.“ Visa menų simbiozė Paberžėje.“
Ir toji simbiozė, S. Kruopio manymu, pavyko. Tad planuojama kūrybinę stovyklą Paberžėje dabar rengti kasmet.
Viską daryti su meile
Paberžės bažnyčios klebonas Skaidrius Kandratavičius pokalbio pradžioje dar bandė teigti, esą tokia kūrybinė stovykla – ne pirma. Tačiau teko pripažinti, kad tiek tapytojų, fotografų ir skulptorių vienu metu seniai bebuvo suvažiavę į garsiąja Paberžę. Nors S. Kandratavičius bandė įrodyti, jog įvairūs tapybos plenerai vyksta šiame gražiame gamtos prieglobstyje, bet, pasiginčijęs su pirmos kūrybinės stovyklos organizatoriumi S. Kruopiu, sąžiningai prisipažino: „Šitokia gausi menininkų stovykla – pirmoji.“
„Tačiau gal ne tai svarbu: pirma, ne pirma, kažkelinta, – tvirtino klebonas. – Daug svarbiau, kad visa tai atliekama su meile, pagarba. Susirinkome čia norėdami, kad ši vieta išliktų ir būtų traukos centras. O būriai žmonių, traukiančių į Paberžę, parodo, kokia jiems svarbi vieta.“
1863 metų sukilimo muziejaus vadovė R. Galvanauskienė negalėjo atsidžiaugti kūrybine stovykla, menininkais, kurie, išsibarstę po nemažą Paberžės teritoriją, tapė, fotografavo, užsiėmė medžio drožyba.
„Stebuklas, – tikino ji, – tikras stebuklas – ne kitaip! Seniai bebuvo, kad tiek žmonių vaikščiotų. Ir ne tik vaikščiotų, o kurtų šioje erdvėje ir iš jos menus. Gerai pamenu tėvo Stanislovo pasakytus žodžius prieš iškeliaujant anapus. Jis man linkėjo išlaikyti šią vietą gyvą. Įpareigojo mane, bet ši pareiga nėra sunki. Pažiūrėkit, kaip visi dirba! Kiekvienas atrado sau svarbią vietą, kurią panoro įamžinti drobėje.“
Trauka išliko
„Paberžė neprarado traukos, nors tėvas Stanislovas nebevaikšto po bažnyčios šventorių, – šiek tiek pamąsčiusi tęsė muziejininkė. – Matydama tiek daug susirinkusių žmonių, nesuklysiu – tėvo Stanislovo dvasia plevena virš visų ir džiaugiasi, kad keliai ir takai į Paberžę neužmiršti. Tai įrodo ir šitie menininkai. Ir ne tik jie. Visai neseniai atsiliepė maskviečiai, kurie kadaise, kai tėvas Stanislovas buvo gyvas, lankėsi Paberžėje. Klausė manęs, ar viskas Paberžėje išlikę kaip anksčiau. Sužinoję, kad mažai kas keitėsi, kad vyksta įvairios stovyklos ir įgyvendinami įvairūs projektai, pažadėjo kitąmet atvažiuoti. O atvažiavę žadėjo sutvarkyti unikalias Paberžės kapinaites.“
Dvidešimt penki menininkai, du iš jų Skaidrė Butnoriūtė ir Edmundas Birgėla, – pirmą kartą Paberžėje. Kiti net nebando skaičiuoti, kiek čia vasarų, žiemų ar pavasarių praleista. Kiekvienas menininkas, kūrybinės stovyklos ir tapybos plenero dalyvis, turi savo istorijas, saitus, kurie juos sieja su prieš penkerius metus mirusiu kapucinų vienuoliu tėvu Stanislovu. Tačiau visi kaip susitarę „Panevėžio balsui“ teigė į Paberžėje surengtą kūrybinę stovyklą atvažiavę jausdami nostalgiją praėjusiems laikams. Nori vėl pereiti takus, kur vaikščiojo tėvas Stanislovas, ir atiduoti skolas, nes ne vienas menininkas tėvui Stanislovui žadėjo padovanoti savo kūrinius.
Pirmas, bet ne paskutinis
Kūrybine stovykla ir galimybe joje dalyvauti džiaugėsi tapytoja S. Butnoriūtė. Ji atvirai sakė: „Pirmą kartą Paberžėje. Labai stiprūs įspūdžiai, aplinka nepakartojama. Stovyklos pradžioje tris dienas vaikščiojau, kol įsijaučiau ir pajutau, ką norėčiau tapyti.“
Šiaulietis grafikas E. Birgėla prisipažino galėjęs atvažiuoti į Paberžę ir anksčiau, tačiau sustabdė faktas, kad tapo madinga lankytis pas tėvą Stanislovą.
„Nepanorau būti mados auka, – šyptelėjo menininkas. – Tačiau pakviestas į plenerą neatsisakiau. Ir nesigailiu. Labai vaisinga kūrybinė stovykla. Daug padariau. Prisirinkau ateičiai siužetų, kuriuos galėsiu panaudoti. Beje, kai kuriuos darbus dariau vienu atsikvėpimu. Tiksliai, be jokių pataisymų. Kaip sakoma – vienas įkvėpimas per visą gyvenimą. Atrandi tokią vietą, iš kurios negali pasitraukti nebaigęs darbo. Tokių vietų Paberžėje ne viena. Jos turi savo aurą, traukia ir norisi jas įamžinti popieriaus lakšte.“
Nežinia kelinta kartą Paberžėje buvusi skulptorė Asta Vasiliauskaitė šypsodamasi rodė, kokius angelus išpjaustė lauke stovinčiame stale.
„Paskutinį sykį Paberžėje buvau 1984 metais. Iki tol lankydavausi labai dažnai, bet taip jau atsitiko, kad padariau pertrauką, – pasakojo. – Su malonumu atvažiavau ir nenusivyliau. Paberžė išlaikė tėvo Stanislovo dvasią. Plenero pradžioje galvojau bandyti tapyti. Tačiau pajutau, kad negaliu imti teptuko į rankas. Lyg ir girdžiu tėvo Stanislovo balsą; „O ką tu man padovanosi?“ Supratau – turiu imtis medžio drožybos. Tuoj pat man įteikė reikalingas priemones, ir ėmiausi darbo. Stalo šonuose atsirado du angelai – vienas skirtas pradžiai, o kitas pabaigai. Pradžios angelas – linksmas ir besišypsantis, o pabaigos – liūdnas ir su ašaromis veide. Juk pradžia visada linksma, o pabaiga...“
Baltojo metraštininko sapnai
Visus kūrybinės stovyklos stovyklautojus menininkus sekiojo ir jų mintis į užrašus guldė plenero menotyrininkas Stasys Urbonas. Arba, kaip jį vadino plenero iniciatorius S. Kruopis, apaštališkasis dvasios kūrėjas metraštininkas.
Pavadintas metraštininku, menotyrininkas nesigynė. „Tai iš dalies tiesa, – šyptelėjo. – Tačiau ne tik gaivališkas dailininkų kalbas fiksuoju. Dvidešimt metų rankose neturėjau teptuko, o čia atvažiavęs vėl paėmiau. Bandysiu tris sapnuotus sapnus Paberžėje atvaizduoti lakštuose. Pirmas sapnas skirtas 1863 metų sukilimo dušelėms, antras – 24 tėvo Stanislovo gyvenimo ratams pavaizduoti, o trečias – sakmė apie didįjį Paberžės mūšį. Turėčiau tuos sapnus pavaizduoti popieriuje taip, kaip sapnavau. Beje, sapnai prasmingi, nes plenero metu buvau paguldytas į tą lovą, kurioje miegojo tėvas Stanislovas.“ |
