 Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Žiemos išbandymų neatlaikantiems rajono gyventojams Ramygalos socialinių paslaugų centras atveria šiltą būstą.
Praėjusių metų vasarą Ramygaloje atidaryti Savarankiško gyvenimo namai per šiuos speigus tapo išsigelbėjimu ir dviem garbaus amžiaus seniūnijos gyventojoms. Į juos ieškoti šilumos moterys atskubėjo iš šaltų savų namų.
62 metų seniūnijos gyventoja Janina gerokai uždelsė, prieš ryždamasi palikti nešildomą trobą, tad iš Savarankiško gyvenimo namų ją teko perkelti į ligoninę – moteris yra nušalusi kojas.
70-metė tos pačios seniūnijos gyventoja Vanda, taip pat gana nenoriai atsisveikinusi su vėjo perpučiamu vadinamuoju bitininko nameliu, dabar dienas leidžia Ramygaloje esančiuose Savarankiško gyvenimo namuose.
Atviri į bėdą patekusiesiems
Nuo šių metų sausio 1 dienos Savarankiško gyvenimo namai tapo viešosios įstaigos Ramygalos socialinių paslaugų centro dalimi. Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė sako, kad dabar Socialinių paslaugų centrui priklauso Senelių globos namai, Dienos centras ir Savarankiško gyvenimo namai.
Iki užspaudžiant šalčiams Savarankiško gyvenimo namuose gyveno 7 žmonės, nors čia gali glaustis bent tris kartus daugiau – 20 gyventojų.
Šiuo metu jų gretas papildė dvi šalčio nuskriaustos moterys, netrukus prisidės dar keletas Panevėžio rajono gyventojų. Kaip teigia A. Paškevičienė, jau gautas vieno Ramygalos gyventojo prašymas ir Gustonių senelių globos namų gyventojo pageidavimas perkelti jį į Ramygalos savarankiško gyvenimo namus. Vyras jaučiasi stipresnis negu kiti Gustonių senelių globos namų gyventojai, tad nori daugiau savarankiškumo. Prašosi apgyvendinamas ten, kur pats galės rūpintis savo buitimi, bet kartu bus ir socialinių darbuotojų globoje.
Pasak Socialinės paramos skyriaus vedėjos, namai visada atviri į bėdą patekusiems rajono gyventojams, ypač neįgaliems, vienišiems. O šią žiemą, kai spaudžia speigas, gali būti priimami ir laikinai prisiglausti.
Savarankiškas gyvenimas
Ramygalos savarankiško gyvenimo namai skiriasi nuo kitų neįgalius, senus, vienišus žmones globojančių namų. Savarankiško gyvenimo namuose kiekvienas gyventojas pats rūpinasi savimi, savo buitimi, čia pat esančioje virtuvėje pats gaminasi maistą, pats moka už komunalines paslaugas. Tie, kurių pajamos didesnės nei 700 litų, dar moka ir už socialinę priežiūrą.
Socialinio darbuotojo pagalbos gyventojai gali prašyti visada, kai jos reikia.
Kambariai įrengti gyventi po du, tris, keturis žmones, bet dabar, kol yra laisvų vietų, gyvena ir po vieną, du. Prie kiekvieno kambario yra tualetas, dušas, kambariuose įrengti radijo imtuvai, yra televizoriai.
Apsigyventi gali neįgalūs, vieniši, nelaimių ištikti rajono gyventojai.
Kaip aiškina Savarankiško gyvenimo namų socialinė darbuotoja Inga Pranauskaitė, atidarius šiuos namus čia prisiglaudė dvi moterys – iš Panevėžio ir Vadoklių seniūnijų. Atvyko žmonės iš Karsakiškio, Krekenavos seniūnijų.
Šiemet spustelėjęs šaltis prašyti pagalbos paskatino dar dvi seniūnijos gyventojas. Viena moteris, nebegalėdama tverti šaltuose namuose, tiesiog atėjo vakare į Savarankiško gyvenimo namus, paprašė prieglobsčio – ir pasiliko. Darbuotojos pačios sutvarkė jos dokumentus.
Kita moteriškė apie savo bėdas papasakojo seniūnijoje, ir jai buvo pasiūlyti šie namai. Keletą metų per pačius šalčius moteris šildydavosi tvartelyje, bet šiemet speigai spustelėjo stiprūs, o be to ir tvartelio stogas jau kiauras, nebelaiko šilumos.
„Sunku kaimo žmonėms išeiti iš savųjų namų, dažnas nenori jų palikti. Net pasiligoję, bėdon patekę nenori išvažiuoti“, – sako A. Paškevičienė. Gali būti, kad žiemą praleidusios Savarankiško gyvenimo namų šiltuose kambariuose garbaus amžiaus moterys pavasarį vėl išskubės į savo trobeles. „O jeigu norės, galės pasilikti. Yra pasirinkimo galimybė“, – sako Socialinės paramos skyriaus vedėja. | 
