 PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
Naujojo Rusijos prezidento rinkimai vyks tik 2012-aisiais, tačiau jau dabar visa Rusija – ir ne tik – dūzgia spėlionėmis, koks po poros metų bus kandidatų į aukščiausią politinį šalies postą sąrašas.
Pagrindiniai klausimai, verčiantys vienodai plakti liežuviais tiek paprastus rusus, tiek politinius apžvalgininkus bei pačius politikus, – ar prezidentas Dmitrijus Medvedevas ryšis balotiruotis dar vienai kadencijai, ar susigrąžinti senąsias pareigas panorės jo pirmtakas, dabartinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas?
Atsakymų į šiuos klausimus, suprantama, niekas nežino, nes abu galimieji kandidatai arba atkakliai tyli, arba mėto erzinančias užuominas. Vis dėlto yra dalykas, kuriuo neabejoja absoliučiai niekas: šio unikalaus politinio tandemo nariai jokiu būdu neprieštaraus vienas kitam.
Tačiau egzistuoja ir trečias variantas. Ir jeigu jis 2012-aisiais pasirodys esąs teisingas, Rusija pagaliau įgis savąją Margaret Tečer arba savąją Angelą Merkel.
Pajuto valdžios skonį
Tačiau tai yra tik spėlionė. Gali būti, kad Valentina Matvijenko praras galimybę laimėti prezidento rinkimus dar net neiškėlus kandidatūrų.
Kita vertus, jeigu ir yra Rusijoje kandidatas, galintis laimėti tą postą, tai 61-erių Sankt Peterburgo gubernatorė. Per pastaruosius septynerius metus, kai V. Matvijenko vaidino miesto generalinio direktoriaus vaidmenį, šalies šiaurine sostine vadinamas Sankt Peterburgas labai pasikeitė ir, sako, tik į gerą.
Milžiniškos valstybinės investicijos padailino senovinį miestą kaip tik 300-ajai jo įkūrimo sukakčiai. Ją peterburgiečiai šventė 2003 metais. Tačiau nuo to laiko išryškėjo ir įspūdingesnės perspektyvos – pradėtos neregėto masto komercinės ir gyvenamosios paskirties pastatų statybos. Ir nors toli gražu ne visi patenkinti buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino deleguotos gubernatorės valdymu – kaltinančiųjų jos administraciją korupcija daugiau nei apstu, – apskritai Sankt Peterburgo gyventojai tapo labiau patenkinti savo miestu ir savo gyvenimu. Vien tik jo demografija yra iškalbinga: per dvejus pastaruosius metus gimstamumas išaugo, nors iki to kasmet mažėjo. Be to, rusai iš visų šalies kampelių (ir net Maskvos) į buvusį Leningradą ėmė masiškai kraustytis šeimomis – dėl kultūros ir pragyvenimo lygio. Į miestą atvykstančių turistų nuo V. Matvijenko valdymo pradžios padaugėjo dvigubai bei pasiekė 5 milijonus per metus.
Pasikeitė ir pati gubernatorė. Anot stebėtojų, per pastaruosius penketą metų iš užkietėjusios sovietinių laikų valdininkės ji virto šiuolaikine politike – net pakeitė šukuoseną, numetė keletą kilogramų, viešumoje išmoko kalbėti spontaniškai, bet, svarbiausia, – valdingai.
Protežė iš provincijos
V. Matvijenko karjera ne ką mažiau įspūdinga nei jos įvaizdžio pokyčiai. Buvusi komjaunimo lyderė į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui tapo pirmojo delegatų suvažiavimo nare, vėliau dirbo diplomatinėje tarnyboje (nuo 1991-ųjų iki 1998-ųjų buvo Rusijos ambasadore Maltoje bei Graikijoje), valstybinio televizijos kanalo ORT direktorių taryboje, kol galiausiai buvo paskirta šalies vicepremjere socialiniams reikalams. Tačiau didysis postūmis Ukrainos Šepetivkos miestelyje gimusios provincialės karjeroje įvyko 2000-aisiais.
Tų metų vasario 29 dieną V. Matvijenko paskelbė ketinanti iškelti savo kandidatūrą kovą vyksiančiuose Sankt Peterburgo gubernatoriaus rinkimuose. Tačiau balandžio 4 dieną tuometis prezidentas V. Putinas paprašė jos kandidatūrą atsiimti, ir jau kitą dieną V. Matvijenko tai padarė.
Šis poelgis anuomet sukėlė daug klausimų, atsakymų į kuriuos sulaukta tik po trejų metų. Kai 2003-iųjų kovą V. Putinas pats paskyrė V. Matvijenko savo specialia pasiuntine Šiaurės Vakarų Federaliniame regione, o tų pačių metų rugsėjį palaikė jos kandidatūrą į Sankt Peterburgo gubernatoriaus postą.
Pirmąjį rinkimų turą V. Matvijenko laimėjo sulaukusi net 48,61 proc. elektorato palaikymo, nors be jos miesto valdytojais tapti pretendavo dar 8 kandidatai. Balsuoti atėjo vos 29 procentai peterburgiečių, likusieji rinkimus boikotavo protestuodami prieš prezidento jiems prievarta brukamą favoritę. Tačiau tai nieko nepakeitė: antrajame ture V. Matvijenko taip pat šventė pergalę ir 2003 metų spalį tapo antrosios Rusijos sostinės valdove. Ir ilgam.
Mat 2005 metais V. Putinui kilo idėja patobulinti šalies įstatymus taip, kad gubernatoriai nebebūtų renkami tiesioginiuose rinkimuose, o skiriami prezidento. 2006-aisiais, likus dar metams iki kadencijos pabaigos, V. Matvijenko paprašė V. Putino skirti ją į gubernatorės pareigas jau pagal naująjį įstatymą. Prezidentas, žinoma, buvo ne prieš.
Nuo 2007-ųjų Sankt Peterburge jau įvyko ne viena protesto akcija, vadinama disidentų eitynėmis, kurių dalyviai reikalavo V. Matvijenko atstatydinimo.
Spėlionėms – dar porą metų
Užsieniečiai, skirtingai nei rusai, į V. Matvijenko žvelgia išskirtinai tik kaip į dar vieną stiprią moterį, prasimušusią į aukščiausius valdžios sluoksnius. Jų akyse Sankt Peterburgo gubernatorė stebėtinai panaši į dvi kitas svarbiausias šios epochos Europos politikes – buvusią Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Tečer ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Tokia pat autsaiderė iš didelės šalies užkampio, nepalenkiamo būdo tiksliųjų mokslų specialistė (1972-aisiais baigusi Leningrado Chemijos ir farmacijos institutą).
Rusijoje moterys politikoje niekada nebuvo labai laukiamos. Net sovietiniais laikais, kai komunistų partija propagavo visuotinę lygybę ir dailiosios lyties atstovės buvo skatinamos daryti viską lygiai su vyrais, joms mieliau patikėdavo vairuoti kombainą, o patikėti valdantieji postai tebūdavo simboliniai. V. Matvijenko irgi teko su tuo susidurti jau ne sovietiniais laikais: jos oponentai net dabar retkarčiais iškabinėja Sankt Peterburgo gatvėse plakatus su užrašais, esą gubernatoriaus darbas – ne bobų reikalas. Politikė iš tokių priekaištų juokiasi ir sako, jog kuo daugiau moterų turėtų eiti į valdžią ir mokytis konkuruoti su vyrais.
Nors yra – ir nemažai – manančiųjų kitaip, bent jau iš šalies stebint susidaro įspūdis, kad V. Matvijenko yra viena iš nedaugelio Rusijos politikų, aktyviai kovojančių su korupcija. Pavyzdžiui, žemės sklypų statyboms aukcionai Sankt Peterburge transliuojami tiesiogiai per internetinę televiziją. Ir nuo to laiko, kai jie tapo vieši, sklypų kainos šiaurinėje sostinėje išaugo daugiau nei devynis kartus.
Taip pat įvesta karštoji telefono linija miestiečiams, norintiems anonimiškai pranešti apie kyšininkavimą.
Tačiau be akivaizdžios kompetencijos administracinio valdymo reikaluose ir begalinio entuziazmo daryti viską, kad tik jos „įsūnytas“ miestas aplenktų nosį riečiančią Maksvą, V. Matvijenko turi dar šį tą – nepajudinamą užnugarį. Niekam ne paslaptis, kad ją atrado ir į valdžios viršūnes pastūmėjo buvęs Rusijos prezidentas ir dabartinis premjeras V. Putinas. Būtent jis įteikė politikei jos geidžiamiausią dovaną – Sankt Peterburgą. Lygiai taip pat, kaip pasirūpino ir savo įpėdinio prezidento poste taip pat peterburgiečio Dmitrijaus Medvedevo karjera. Tad jeigu 2012 metais pats V. Putinas nesumanys grįžti į Kremlių ir nepageidaus ten dar ketverius metus matyti D. Medvedevo, V. Matvijenko turi visiškai realią galimybę tapti naujuoju Rusijos valstybės veidu. | 
