 PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
Nacių lyderis „didvyrio“ reputaciją tarp sekėjų įgijo ir legendomis apie savo heroizmą Pirmojo pasaulinio karo metais. Dabar aiškėja, kad Adolfo Hitlerio biografija buvo gerokai padailinta ir kupina paslapčių.
Naujas Adolfo Hitlerio biografijos smulkmenas išaiškino britas istorikas Tomas Veberis.
Mirtų konservų fabrike
Suradęs anksčiau niekur neskelbtus būsimo fašistinės Vokietijos vadovo pulko draugų laiškus ir dienoraščius, mokslininkas suprato, kad oficialiose Hitlerio biografijose jam buvo priskiriami pramanyti nuopelnai bei visiškai jam nebūdingos savybės.
Pirmojo pasaulinio karo metais Hitleris tarnavo pulko ryšininku.
T. Veberis, dirbantis Aberdino universitete, gerai pasirausęs istoriniuose dokumentuose, išsiaiškino, jog eidamas tokias pareigas Hitleris net nematė fronto linijos ir jau tikrai nedalyvavo tikruose mūšiuose. Didžiąją karo dalį jis praleido užnugaryje bei mėgavosi visais patogumais, kokie tik įmanomi karo metu. Už tai paprasti pulko kariai Hitlerį už akių vadino „užnugario paršu“, o 1922-aisiais per pulko draugų susitikimą jis buvo sutiktas pabrėžtinai šaltai.
Dar daugiau: Hitleris buvo visų pašaipų objektu – tikru kariu jo niekas nelaikė. Užuot, kaip visi vyrai, rašęs laiškus namo arba gėręs su pulko draugais, Hitleris skaitinėjo politines knygas ir tapė (už tai ir gavo Dailininko pravardę). Tarpusavyje kareiviai šaipydavosi, kad jis, uždarytas konservų fabrike, veikiausiai mirtų badu, nes nesugebėtų atsidaryti skardinės.
Medalis už pataikavimą
Dar labiau pulko draugus erzino akivaizdus Hitlerio pataikavimas vadovybei. T. Veberio duomenimis, apdovanoti jį Pirmojo laipsnio Geležiniu kryžiumi rekomendavo Hugas Gutmanas – žydų kilmės karininkas. Kiek žinoma, Pirmojo pasaulinio karo metais štabo tarnautojai neretai būdavo panašiai apdovanojami, ir visai ne už narsą mūšyje, o už „ištikimą tarnystę“ vadovybei.
Beje, 1937 metais tas pats H. Gutmanas buvo gestapo suimtas ir turėjo būti sunaikintas kartu su kitais žydais. Išgyventi ir pabėgti į JAV jam tada padėjo buvę to paties pulko, kur jiedu tarnavo su Hitleriu, draugai. Tai, pasak T. Veberio, prieštarauja Hitlerio tvirtinimams, esą antisemitizmas ir ultranacionalizmas Vokietijos armijoje klestėjo dar gerokai iki jo atėjimo į valdžią.
Ligų maišas ir narkomanas
Trečiojo reicho lyderis buvo ne tik pataikūnas, melagis ir vienas kraugeriškiausių tironų žmonijos istorijoje, bet ir... visiškas griuvena. Tai paaiškėjo iš dar vieno istoriko – šįkart vokiečio – neseniai išleistos knygos iškalbingu pavadinimu „Ar Hitleris buvo ligonis?“ Henrichas Eberlė knygoje, parašytoje kartu su Berlyno „Charite“ klinikos vyriausiuoju gydytoju Hansu Joachimu Noimanu, pateikė absoliučiai visus žmogaus, pradėjusio Antrąjį pasaulinį karą ir holokaustą, medicininius dokumentus. Leidinio autorių išvada – Hitleris buvo seksualinių problemų turintis hipochondrikas ir narkomanas, sirgo hipertenzija, turėjo lėtinių negalavimų ir net sirgo Parkinsono liga.
Hitlerio dantistai buvo iš SS gavę nemenkas aukso atsargas – mažiausiai 50 kg, – kad bet kurią akimirką turėtų jo po ranka prireikus protezuoti fiurerio dantis. Ir tai nebuvo auksas iš mokslinių ar medicinos laboratorijų ir net ne iš valstybinio banko. Tai buvo šimtų ar net tūkstančių koncentracijos stovyklų belaisvių išrauti dantys ir dantų karūnėlės.
Kai Hitleris jausdavosi prislėgtas, apatiškas arba tiesiog neturėdavo nuotaikos, asmeninis gydytojas darydavo jam pervitino – preparato, sukeliančio stiprią priklausomybę, – injekcijas. Pervitinas buvo labai plačiai paplitęs nacių armijos elitiniuose daliniuose. Mūsų dienomis egzistuojantis šio preparato analogas labai gerai žinomas „kristalinio meto“ pavadinimu – tai vadinamasis diskotekų narkotikas. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais Hitlerio sekėjai vadino jį „fiurerio vaistais“.
Knygos „Ar Hitleris buvo ligonis?“ autoriai taip pat tvirtina, kad prieš kiekvieną pasimatymą su Eva Braun fiureriui būdavo suleidžiama testosterono ir hormonų, išgautų iš jaunų buliukų sėklos ir prostatos. Bet ir tai dar buvo ne paskutinė Hitlerio bėda: pasirodė, jis kentė dėl meteorizmo, kurį asmeninis gydytojas gydė vaistais su strichninu. Beveik neabejojama, kad staigius ir dažnus Hitlerio pykčio priepuolius išprovokuodavo kone nuolatiniai žarnyno skausmai.
Jis aklai pasitikėjo savo asmeniniu gydytoju Moreliu, kurį vadino „savo brangiuoju daktaru“. Užtat kiti Reicho vadai mediko nuoširdžiai nekentė: Hermanas Geringas su panieka vadino jį Švirkštų valdovu.
Virškinimo problemos net privertė Hitlerį tapti vegetaru, nors nacių propagandos mašina šį faktą mėgo pateikti kaip didelės fiurerio meilės gyvūnams įrodymą.
Mažiausiai du kartus Hitleriui iš gerklės buvo šalinami polipai, o paskutiniais gyvenimo metais jam sparčiai vystėsi Parkinsono liga.
Įskaičiuojant polivitaminus ir koncentruotą cukrų, Hitleris vartojo 82 įvairius vaistinius preparatus. | 
