 PARENGĖ SERGEJUS STONKUS
Tai iš tiesų panašiau į prastą filmą nei į tikrovę: iš Amerikos su triukšmu išsiųsti įtariami rusų šnipai mėgaujasi netikėtai įgytu garsenybių statusu, nors niekas nežino, kokia ateitis jų laukia.
Garsiausioji iš Jungtinių Amerikos Valstijų slaptųjų tarnybų atskleisto šnipų tinklo – kadaise buvusi volgogradietė Ana Kuščenko, dabar visame pasaulyje išgarsėjusi kaip lemtinga raudonplaukė Ana Čepmen, – dar kartą įrodė esanti veikli moteris.
Mata Hari iš Volgogrado
Skandalingai deportuota iš JAV 28-erių metų šnipė, dėl patrauklios išvaizdos žiniasklaidos praminta „agente 90-60-90“, dabar derasi su spauda dėl galimybės parduoti savo nuotykių istoriją. Nepigiai – už ketvirtį milijono. Ir tie 250 tūkst. JAV dolerių turi būtinai būti pervesti į Londone gyvenančio jos draugo sąskaitą Šveicarijos banke.
Akivaizdu, kad sumani mergina taip tikisi apeiti JAV teismo draudimą jai pelnytis iš prisiminimų apie savo šnipės karjerą. Kaip atskleidė vienas A. Čepmen artimas šaltinis, vienintelis ją krimstis verčiantis dalykas yra tai, kad po skandalo, vos nesukėlusio žvalgybų karo tarp Amerikos ir Rusijos, ji neteko pajamų šaltinio. JAV Ana buvo priversta palikti savo nekilnojamojo turto verslą. Be to, neteko dosnaus atlyginimo, kurį jai mokėdavo Rusijos vyriausybė.
Oficialių duomenų apie šnipams mokamus honorarus, žinoma, nėra, tačiau, JAV teisingumo ministro Eriko Holderio teigimu, visas tuzinas tinklui priklausiusių šnipų, taip pat ir A. Čepmen, iš savo tikrųjų darbdavių – Rusijos valdžios gaudavo šimtus tūkstančių dolerių.
To paties šaltinio A. Čepmen aplinkoje teigimu, idėja parduoti savo istoriją žiniasklaidai – puikus būdas užsitikrinti viskuo aprūpintą ateitį. Tai gali būti ne tik teisės parašyti apie ją knygą, bet ir ekranizuoti jos istoriją Holivude.
Kiek žinoma, raudonplaukė gražuolė jau sulaukė pasiūlymo pozuoti nuotraukoms žurnalo „Playboy“ puslapiuose. Nebloga naujos karjeros pradžia...
Neteko beveik visko
Per paskutinį savo posėdį Niujorko teismas, priėmęs sprendimą išsiųsti dešimt įtariamų šnipų atgal į Rusiją, taip pat nusprendė konfiskuoti Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės naudai tam tikrą dalį jų lėšų bei nuosavybės. Ir dar pridūrė: jeigu išsiųstieji žvalgai kada nors kaip nors pabandys pasipelnyti iš savo gyvenimo istorijų, iš to uždirbti pinigai taip pat bus iš jų išieškoti.
Tai, beje, standartinės sąlygos tokio tipo sandoriuose kaip tas, kurį sudarė Amerika ir Rusija.Bet A. Čepmen ruošiasi tas sąlygas pažeisti. Ir jos advokatas – amerikietis Robertas Baumas – neslepia, kad klientės ryžtas parduoti savo istoriją nepaisant jokių draudimų yra labai stiprus, nes tai būsiąs vienintelis jai šiuo metu prieinamas pajamų šaltinis. Esmė tai, kad niekas neuždraudė A. Čepmen pasakoti savo nuotykių kam panorėjus, – uždrausta iš to uždarbiauti. Bet jeigu ji tai darys būdama kitos šalies teritorijoje ir honorarai keliaus į kito žmogaus sąskaitą... A. Čepmen tikrai verkiant reikalingas naujas verslo planas. Ją ne tik išsiuntė iš JAV – praėjusią savaitę mergina neteko ir Didžiosios Britanijos – jos buvusio sutuoktinio šalies pilietybės. Ir Anai teko grįžti ten, kur ji jau veikiausiai nebesitikėjo kada nors atsidurti.
Ana Kuščenko, kaip dabar jau žinoma, gimė ir užaugo Volgograde. Jos tėvas diplomatas Vasilijus Kuščenka kadaise dirbo vicekonsulu Kenijoje ir Zimbabvėje. Kaip ir dera gerai mergaitei iš tokios šeimos, Ana baigė mokslus Maskvoje – 2004-aisiais gavo Tautų draugystės universiteto Ekonomikos fakulteto diplomą ir pradėjo dirbti didžiulėje kompanijoje „Fortis Investments“.
Dar 2003-iaisiais rusaitė ištekėjo už brito Alekso Čepmeno ir persikėlė gyventi į jo šalį. Kiek žinoma, ten ji dirbo teisinėje kompanijoje „NetJets Europe“ – tvarkė lėktuvų nuomos ir pardavimo privatiems asmenims dokumentus.
Į JAV A. Čepmen persikėlė šį vasarį, bet pagyveno amerikietiškosios svajonės šalyje neilgai – iki vasaros. Pretekstu amerikiečiams teisėsaugininkams suimti jauną moterį tapo faktas, kad ją kelis kartus matė vieno gana aukšto ruso valdininko draugijoje. JAV specialiųjų tarnybų teigimu, jam Ana – vakarėlių ir interneto socialinių tinklų liūtė – perdavinėjo slaptą informaciją belaidžiu ryšiu. Bet akivaizdžiai nelabai sėkmingai.
Tingių nevykėlių šutvė
Tokio masto šnipų skandalas, įsiplieskęs tarp dviejų senų priešininkių – Amerikos ir Rusijos – pirmą kartą per daugelį metų po geležinės sienos griūties, pasirodė kurioziškas net patiems šnipus dešimt metų sekusiems ir demaskavusiems amerikiečiams. Todėl JAV žiniasklaida nepatingėjo kreiptis į geriausius amerikietiškų romanų apie šnipus meistrus ir paprašė literatų išsakyti nuomonę apie išsiųstos Rusijos žvalgų grupės keltą grėsmę.
Paaiškėjo, jog bent jau rašytojams rusų šnipų žygiai Amerikoje įspūdžio nepadarė – plunksnos meistrai nusprendė, kad šios šutvės veiklos leit-motyvu galima būtų laikyti tingulį ir nerangumą. Iš tokios istorijos geras romanas apie šnipus esą niekada neišeitų, nebent... Nebent ši marga 10-ies šnipų grupė (arba 12-os – amerikiečiai, kai kurių šaltinių žiniomis, nesučiupo svarbiausių šio žaidimo figūrų) pasirodytų buvusi priedanga daug galingesniam ir efektyvesniam žvalgų tinklui. Na, o kol kas jų darbą pagal dešimties balų sistemą esą būtų galima įvertinti... nuliu.
Kita vertus, šiokio tokio literatūrinio potencialo, žinovų nuomone, visas šis skandalas turi. Bet tik dėl komiškų elementų. Už nieko kito nei rašytojams, nei kino kūrėjams istorijoje nebūtų galimybės užsikabinti. Šnipai, gyvenę įvairiuose Amerikos miestuose išgalvotais vardais, neturėjo nei prabangių lenktyninių automobilių, nei krūvos pinigų, negalėjo pasigirti vaizduotę kerinčiais nuotykiais. Įdomiausias dalykas, rastas per kratas vienos šnipų poros – Andrejaus Bezrukovo ir Jelenos Vavilovos, arba Donaldo Hovardo Hetfildo ir Treisės Li Anos Foli, namuose buvo traškučių dėžutė dvigubu dangteliu ir kolos skardinė dvigubu dugnu. Net vaikai neįtarė tėvų užsiimant dar kažkuo, be įprastinių jų darbų.
Ir teisėsaugininkams kilo pagrįstų įtarimų, kad rusų agentus labiau domino asmeninis komfortas nei misija įsilieti į aukščiausius JAV valdžios ešelonus. Štai ir komiškas elementas: ar norėjo rusai apskritai grįžti namo? Sprendžiant iš visko, ilgesingi sapnai apie tėvynę jų, ko gero, tikrai nelankė.
Šviesios ateities nebus?
Nuo tarptautinio šnipinėjimo skandalo pradžios birželio 26-ąją nepraėjus ir mėnesiui jo dalyvių gyvenimai labai pasikeitė. Dešimt rusų, neskaičiuojant paskui juos išsiųstų septynių vaikų, vėl atsidūrė tėvynėje – šalyje, į kurią, laikę savo niujorkiečiais, bostoniečiais, Sietlo ir Vašingtono gyventojais, tikėtina, niekada nenorėjo sugrįžti. Visų šių žmonių gyvenimas dabar pakibęs ore.
Kol kas viskas atrodo gražu. Tėvynė jų nepamiršo ir bėdoje neišsižadėjo – vis dėlto geriau atsidurti krizės krečiamoje Rusijoje nei kalėjime Amerikoje. Bent vienai iš buvusių šnipių Rusijos valdžia pasiūlė butą Maskvoje ir 1600 eurų per mėnesį rentą . Kitų devynių nelaimėlių veikiausiai taip pat nenuskriaudė. Bet kokie už to slypi tikslai? Skandalo akivaizdoje parodyti pasauliui, kad rusai savų nepalieka? Ar kiek subtilesni? Į Sibiro lagerius niekas jų, aišku, nebeišveš. Bet ar susikompromitavę šnipai vėl galės gyventi normaliai ir laimingai? Istorija rodo, kad taip nebuvo beveik niekada. Net ir grįžę po sėkmingų operacijų, garbinami visoje Sovietų Sąjungoje, viskuo aprūpinti ir globojami KGB, jie taip ir neatsipeikėdavo iš kultūrinio ir ekonominio šoko, prasigerdavo ir galiausiai mirdavo vieniši. | 
