 PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
Nejaugi Amerikos kino apdovanojimai tikrai atsidūrė ant išnykimo ribos? Gandai apie perkamas „Oskarų“ statulėles ir nešvarūs užkulisių žaidimai verčia manyti, kad kino kūrėjai patys save stumia prie liepto galo.
Sekmadienio vakarą Los Andželo „Kodak“ teatre vykusioje 82-oje prestižiškiausių Amerikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų ceremonijoje po įtemptos kovos „Oskaruose“ triumfavo režisierė Ketrina Bigelou su filmu „Išminuotojų būrys“.
Kerštas saldus
Tai buvo įvykis, apie kurį visas amerikietiškojo kino pasaulis dar ilgai kalbės. Ir ne tik dėl to, kad nepriklausomas (na, beveik) ir už juokingus pinigus sukurtas filmas apie karą Irake susišlavė dvigubai daugiau – šešias – statulėles nei pelningiausias (ir brangiausias) visų laikų Holivudo produktas „Įsikūnijimas“. Galbūt šiek tiek dėl to, kad jo autorė – viena iš keturių buvusių trimatės kompiuterinių efektų kupinos mokslinės fantastikos dramos „tėvo“ Džeimso Kamerono žmonų – praėjus 19 metų po skyrybų pagaliau sulaukė saldžios keršto akimirkos. O labiausiai dėl to, kad taip trokštamą auksinę statulėlę geriausio režisieriaus kategorijoje pirmą kartą istorijoje laimėjo moteris. Tai reiškia, kad K. Bigelou įgijo visą būrį pavyduolių, su kuriais turės išmokti taikstytis ateityje.
Kita vertus, 53-ejų K. Bigelou Holivude ne naujokė. O Holivudas – visiškai unikali, ypatinga planeta. Ten visi vienas kitam pavydi.
Nekenti, vadinasi, egzistuoji
Oro bučiniai ir švelnūs apsikabinimai kasmetėse „Oskarų“ ceremonijose tėra tik fasadas, už kurio slepiasi ne itin gražūs ir švarūs dalykėliai. Aišku, amerikietiškajame svajonių fabrike, kuris vadinasi Holivudas, visi vienas kito nekenčia – tai tarsi kokia nerašyta tradicija. Tačiau šiemet, kai ekonominis nuosmukis gerokai padidino komercinę „Oskaro“ statulėlės vertę (kuo daugiau jų gauna filmas, o kartu su juo ir jį išleidusi kino studija, tuo daugiau darbo, pelno ir didesnių biudžetų užsitikrina ateityje), kovos tarp kandidatų – ir jų atstovaujamų kino studijų – taisyklės tapo dar niekšingesnės nei paprastai.
Omenyje turimas skandalas, įsiplieskęs Amerikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų išvakarėse. Paprastiems kino mėgėjams jis veikiausiai praslydo pro ausis, tačiau „Oskarų“ istorijoje tai buvo beprecedentis įvykis.
Kino akademija pareiškė uždraudžianti apdovanojimų ceremonijoje dalyvauti juostos favoritės „Išminuotojų būrys“ prodiuseriui Nikolui Kartjė. Tai buvo pirmas toks atvejis per visus 83 akademijos egzistavimo metus ir kraštutinė bausmė už tai, ką ji pavadino „nederamu lobizmu“. Lig šiol žiauriausia bausmė vienaip ar kitaip prasižengusioms kino studijoms būdavo nurėžtas joms skiriamų „Oskarų“ ceremonijos dalyvių bilietų skaičius.
N. Kartjė – vienas iš keturių juostos prodiuserių, turėjęs kartu su kolegomis atsiimti ir savąją statulėlę, kai „Būrys“ buvo pripažintas geriausiu metų filmu, – kaltinamas tuo, kad prieš ceremoniją išsiuntinėjo visiems draugams bei kolegoms elektroninius laiškus, kuriuose kvietė juos balsuoti už „Išminuotojų būrį“, o ne už „filmą už 500 milijonų dolerių“. Kadangi prodiuseris omenyje akivaizdžiai turėjo Dž. Kamerono „Įsikūnijimą“, kilęs skandalas įstūmė „Būrio“ režisierę K. Bigelou į labai nemalonią padėtį. Nuo pat tos akimirkos, kai jos kūrinys buvo įtrauktas į „Oskaro“ nominantų sąrašą, moteris ir taip jau pavargo visus įtikinėti, kad nesivaržo su buvusiu sutuoktiniu ir apskritai neslepia jam skirto akmens užantyje.
Kažkas akivaizdžiai laukė progos sviesti akmenuką kitą į N. Kartjė arba K. Bigelou, nes juk vienas nelemtų elektroninių laiškų gavėjas turėjo pirmasis įskųsti jų autorių Kino akademijai.
Pinigai prieš talentą ir darbą
N. Kartjė galėjo baigtis dar blogiau, jei akademija būtų apskritai jį diskvalifikavusi lenktynėse dėl „Oskarų“. Iš tikrųjų jo poelgis, palyginti su kitų Holivudo veikėjų metodais, atrodo nekaltas.
Pastarąjį dešimtmetį savo profesiniais „triukais“ itin išgarsėjo vienas išties didžių amerikiečių prodiuserių, studijos „Miramax“ grandas Harvis Vainšteinas.
Tais prieškriziniais ekonominio klestėjimo laikais JAV kino studijos savo filmams iki „Oskaro“ „prastumti“ negailėdavo iki 40 milijonų dolerių (dabar paprastai šiam tikslui skiriama nuo vieno iki 5 milijonų). H. Vainšteinas tapo prodiuseriu, kuriuo Holivude labiausiai žavimasi – ir kurio labiausiai bijoma – dar 1990-aisiais. Taip įvyko dėl jo sugebėjimų parūpinti „Oskarą“ tokiems labai vidutiniškiems filmams kaip, pavyzdžiui, „Įsimylėjęs Šekspyras“, savo laiku kažkaip sugebėjusiu įveikti „Gelbstint eilinį Rajeną“.
Tačiau skandalingiausias ir įžūliausias H. Vainšteino poelgis buvo 2003-iaisiais pasinaudoti buvusio Kino akademijos prezidento, režisieriaus Roberto Vaizdo skiltimi Martino Skorsezės juostai „Niujorko gaujos“ reklamuoti. H. Vainšteino nurodymu tos skilties turinys buvo perspausdinamas visoje reklaminėje filmo medžiagoje net ir tuomet, kai paaiškėjo, jog straipsnio autorius iš tiesų buvo tos pačios „Miramax“ studijos, išleidusios „Niujorko gaujas“, spaudos atstovas, dirbęs dar ir Kino akademijoje savireklamos konsultantu.
Beje, metais anksčiau būtent „Miramax“ buvo įtariama paskleidusi gandą, kad konkuruojančios studijos „Universal“ juostos „Nuostabus protas“, galiausiai vis dėlto gavusios geriausio metų filmo „Oskarą“, pagrindinis herojus matematikas Džonas Forbsas Nešas yra antisemitas.
Tuomet, kai beveik nebeliko abejonių, jog Holivudo kino studijos faktiškai papirkinėja Amerikos kino meno ir mokslo akademijos narius (jų, beje, yra apie 6 000), kad per „Oskarus“ šie balsuotų už jų produkciją, rengtų jiems pompastiškus filmų peržiūros vakarėlius, buvo įvestos naujos griežtos taisyklės. Deja, jos ne daug ką pakeitė: pusiau uždari filmų demonstravimo vakarai ir toliau sėkmingai praktikuojami – jie visiški legalūs, jei tik juose, kaip reikalauja sugriežtintos taisyklės, dalyvauja ne tik balsavimo teisę turintys Kino akademijos nariai.
Iš esmės šiuose skandaluose nėra nieko nuostabaus. Na ir kas, kad „Išminuotųjų būrio“ kūrėjai, filmavę šią juostą Jordanijoje vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Irako pasienio, jaučiasi vertesni už kompiuterinės animacijos specialistus, kūrusius „Įsikūnijimą“ prie darbo stalo? Holivudui tai – normalu. Ten visi visų nekenčia. Pasak šaltinių pačioje Amerikos kino sostinės širdyje, senos nuoskaudos čia prisimenamos ilgiau nei vidurinėje mokykloje, o keršijama už jas pagal geriausias mergaičių tradicijas, nebijant parodyti savo emocinio nebrandumo net viešai.
„Oskaras“ – vienas garsiausių prekinių ženklų pasaulyje – nuo to, žinoma, nukenčia. Kai kas mano, kad jie apskritai atsidūrė ant išnykimo ribos. Juk nuo tada, kai ėmė sklisti gandai, kad kino studijos statulėles nusiperka kone tiesiogine šio žodžio prasme, apdovanojimų ceremonijos transliacijų per televiziją reitingai smuko trečdaliu. | 
