 PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
Praėjus penkeriems metams po Oranžinės revoliucijos ukrainiečiai vėl rinko prezidentą. Darbas buvo ne iš lengvųjų: ne tik prireikė antrojo turo, bet ir kandidatai vis dar neabejoja kiekvienas savo pergale.
Ukrainos premjerė Julija Tymošenko ir opozicijos lyderis bei oficialusis prezidentinių lenktynių nugalėtojas Viktoras Janukovičius, vienbalsiu ekspertų sutarimu, pateikė tautiečiams pragarišką pasirinkimą.
Kova už Ukrainą
Susivokti ukrainiečiams, kuri iš dviejų jiems siūlomų blogybių galiausiai bus mažesnė, buvo labai sunku. Štai kodėl biuletenio grafa „Prieš visus“ šiuose prezidento rinkimuose buvo tokia populiari – ją pasirinko daugiau nei 5 procentai rinkėjų, vadinasi, milijonai ukrainiečių.
Beje, tai nestebina. Vietoj to, kad pasiūlytų bent kokią antikrizinę programą savo šaliai, kurią sunkmetis parklupdė ant kelių tikrąja šių žodžių prasme, abu kandidatai pusmetį drabstė vienas kitą purvais, o priartėję prie finišo dėl suklastotų rinkimų rezultatų ėmė grasinti vėl surinkti žmones Maidane.
Taigi dviejuose penkių žvaigždučių viešbučiuose Kijevo centre – „Hyatt“, kur buvo įsikūręs J. Tymošenko rinkimų štabas, ir „Intercontinental“, kur bazavosi V. Janukovičiaus štabas, – visus labiausiai domino ne tai, kas laimės varžytuves dėl šalies prezidento posto, o kas jas pralaimės. Ir svarbiausia – ar pralaimėjusysis susitaikys ir sudės ginklus.
Vakar pagaliau paaiškėjo, jog to neverta tikėtis.
Suskaičiavus 99,44 proc. rinkėjų balsų paaiškėjo, jog 48,81 proc. jų buvo atiduoti už V. Janukovičių, 45,61 proc. – už J. Tymošenko. Sužinojusi tai, Ukrainos premjerė nurodė savo teisininkams ruoštis teismo procesui užginčyti rinkimų rezultatus. „Aš niekada nepripažinsiu Janukovičiaus pergalės teisėtumo tokiuose rinkimuose“, – pareiškė ji.
Taigi V. Janukovičiaus laukia karštos dienos. Ukrainos prezidento rinkimų nugalėtojas turi mažiau nei pusės rinkėjų palaikymą, tad jo pergalė labai greitai gali virsti politiniu pralaimėjimu.
Atvirkštinė revoliucija
Vienintelis, kas mėgavosi rinkimais Ukrainoje ir dabar džiaugiasi jų rezultatu, – tai Kremlius. Nors, tiesą sakant, Maskvai tiko ne tik prorusiškų pažiūrų niekada neslėpęs Regionų partijos lyderis V. Janukovičius, bet ir J. Tymošenko, buvusi Oranžinė princesė. Kalbama, kad antrasis variantas – charizmatiška ir visais atžvilgiais lygi partnerė – Rusijos premjerui Vladimirui Putinui net būtų patikusi labiau nei tas pats „senas kuinas“, už kurį jis statė Ukrainos prezidento rinkimuose prieš penkerius metus ir skaudžiai pralošė. Dabar bus proga patikrinti, ar tas „senas kuinas“ dar neatprato nuo rusiško balno.
Nors kaip kandidatas V. Janukovičius buvo akivaizdus lažybų punktų ir sociologų favoritas, tam tikra prasme Ukrainos prezidento rinkimai tapo siurprizu – ne tiek savo rezultatais, kiek eiga. Mat tai buvo ne balsavimas už V. Janukovičių ar J. Tymošenko, kurie anksčiau abu buvo vienodai prasti premjerai. Dauguma balsavusiųjų už J. Tymošenko iš tiesų balsavo prieš V. Janukovičių, ir atvirkščiai.
Rinkimų laimėtojas taip ir nesugebėjo pakeisti savo negatyvaus įvaizdžio, prilipusio prie jo it vantos lapas dar per 2004-ųjų rinkimus. Tačiau ukrainiečių nemeilė savo premjerei pastaruoju metu taip pat išaugo. Todėl rinkimai Ukrainoje labiau buvo panašūs ne į rinkimus, o į neigiamų reitingų svėrimą ant tautos svarstyklių. Jie padalijo šalį į dvi beveik lygias dalis: į tuos, kas prieš J. Tymošenko, ir į tuos, kas prieš V. Janukovičių.
Lygiaverčiai varžovai
Sociologai, jau kurį laiką pranašavę V. Janukovičiaus pergalę, nė iš tolo nenumanė, kad procentinis skirtumas tarp dviejų kandidatų į prezidentus bus toks menkas. Tai, beje, didžiulė J. Tymošenko sėkmė. Ji tebeturi, nors ir menkutę, galimybę paimti politinę iniciatyvą į savo rankas.
Nukarūnuota Oranžinės revoliucijos princesė turėjo du galimus variantus. Pirmasis – pakviesti buvusį varžovą „neskaldyti Ukrainos“ ir pasistengti likti premjere, o paskui jau bandyti aplošti V. Janukovičių. (Pats Regionų partijos štabas prieš antrąjį rinkimų turą pripažino, jog tikisi iš premjerės pasiūlymo pripažinti V. Janukovičiaus pergalę mainais už naujos parlamentinės koalicijos sukūrimą.) Tik štai bėda: J. Tymošenko jau pareiškė atmetanti bet kokio bendradarbiavimo su varžovu po rinkimų tikimybę.
„Man Janukovičius – ne lyderis, ne kandidatas į prezidentus, ne politikas. Tai Ukrainos oligarchų statytinis, marionetė, per kurią jie nori ir toliau grobti iš valstybės strateginius objektus“, – be kita ko, pareiškė J. Tymošenko.
Antrasis variantas, kuriuo J. Tymošenko veikiausiai ir pasinaudos, yra bandyti užginčyti rinkimų rezultatus (tiesa, būtų buvę geriau, kad skirtumas tarp jos ir V. Janukovičiaus rezultatų būtų kiek galima artimesnis nuliui).
Susiklostė nepaprasta situacija, ir dabar labai daug kas priklausys nuo asmeninių J. Tymošenko savybių. Nuo jos atkaklumo, kieto būdo ir sugebėjimo sutelkti aplink save nenorinčiųjų pripažinti rinkimų rezultatų koaliciją – trumpai tariant, pristabdyti V. Janukovičiaus inauguraciją ir neleisti jam tapti visaverčiu prezidentu.
J. Tymošenko, be abejonės, pakaktų charakterio tvirtybės tą padaryti. Tik ar pakaks politinio svorio ir palaikymo – tai dar didelis klausimas. Politologai sutaria dėl vieno: galimybė, jog pasikartos 2004-ųjų rudens įvykiai ir Maidaną užplūs milžiniška protestų banga, mažai tikėtina. Nors, kita vertus, skelbti apie Oranžinės revoliucijos mirtį dar irgi ankstoka.
Europos masto „tragedija“?
Šiaip ar taip, mažai kas Europoje abejoja, kad, jei ne politinis konfliktas tarp dabartinio Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos ir Julijos Tymošenko, pergalę V. Janukovičius būtų matęs kaip savo ausis.
V. Janukovičiaus pergalė rinkimuose dar buvo toli gražu nepatvirtinta, o visas Senasis žemynas jau spėliojo, kuo Regionų partijos vadovo atėjimas į valdžią baigsis pačiai Ukrainai ir ypač – jos užsienio politikai.
Buvusi Europos Tarybos pranešėja Ukrainos klausimais Hana Severinsen, kalbėdama dar apie tikėtiną V. Janukovičiaus pergalę prezidento rinkimuose, reagavo audringiausiai, pavadinusi ją „tragedija“. Aišku, čia pat pasitaisė pridūrusi, jog Europa vis tiek pasiryžusi bendradarbiauti su šiuo politiku. Neduok Dieve, jis nuves Ukrainą toliau nuo Vakarų, į kuriuos ši šalis pastarąjį penkmetį taip veržliai ėjo.
Aišku, niekas nesiginčija, kad Ukrainai labai svarbu normalizuoti ir palaikyti gerus santykius su Rusija (ypač energetikos srityje) – V. Juščenka galbūt kiek per sparčiai ėjo į Europos Sąjungą, nepagalvodamas apie sveiką balansą tarp Vakarų ir Rytų. Kita vertus, Ukraina yra akis į akį susidūrusi su siaubinga krize, ir visi supranta, jog pasikliauti vien Rusija dabar – jau nebe išeitis. Išsigelbėjimo reikia ieškoti net ne Europos, o pasaulio rinkose. | 
