 PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
Dar tik metų pradžia, o pasaulyje jau įvyko du galingi žemės drebėjimai. Nejaugi tiesa, kad šie vieni iš stereotipinių pasaulio pabaigos pranašų dažnėja, o jų aukų – daugėja? Ir kaip su tuo susijęs skurdas?
Nors Haičio ir Čilės žemės drebėjimus skiria tik kiek daugiau nei mėnuo, mokslininkai tvirtina, jog menka tikimybė, kad katastrofos tarpusavyje susijusios.
Ne gamta žudo žmones
Tiesa, tokia 8,8 balo pagal Richterio skalę galios stichija, praėjusį savaitgalį smogusi Pietų Amerikos valstybei, pasitaiko kartą per metus. Tačiau 7 balų žemės drebėjimas, sausio 12-ąją nusiaubęs Haitį, yra įprastas reiškinys – tokie įvyksta jei ne vienoje, tai kitoje pasaulio vietoje kartą per savaitę.
Nors kai kurie geologai pateikė įvairių spėlionių, nėra tvirtų įrodymų, kad žemės drebėjimai, kuriuos skiria tūkstančiai kilometrų ir kelios savaitės, galėtų būti susiję. Mokslininkai taip pat bando išsklaidyti bepradedančius įsišaknyti būgštavimus, kad visagriaunantys žemės drebėjimai tampa vis dažnesni.
Seisminių nelaimių nedaugėja – daugėja žmonių, žūstančių per žemės drebėjimus. Nors ir čia mokslininkai skuba patikslinti, esą ne gamtos katastrofos žudo žmones, o... skurdas.
Balai – dar ne rodiklis
Statistika negailestinga: vis daugiau planetos žmonių gyvena sąlygomis, kai apie pastatų seisminį saugumą nė nepagalvojama.
Praėjusį šeštadienį Čilėje įvykęs žemės drebėjimas buvo beveik tūkstantį kartų galingesnis už Haičio. Ir jis itin vaizdžiai pademonstravo, kad žuvusiųjų skaičius ir sugriovimų mastas nebūtinai yra proporcingas stichijos mastui.
Didžiuliai žemės plutos judėjimai išskiria gerokai daugiau energijos nei mažesni žemės drebėjimai, tačiau visa esmė ta, kaip ir kur ta energija atpalaiduojama.
Drebėjimas Čilėje sukėlė labai galingą, tačiau palyginti lėtą „bangą“, nuvilnijusią beveik per visą planetą. Haityje – priešingai: žemė drebėjo silpniau, tačiau jos pluta virpėjo gerokai greičiau.
Bet veikiausiai pagrindinė priežastis, dėl kurios Čilė iš šios nelaimės išsisuko palyginti lengvai – su šimtais, o ne šimtais tūkstančių žuvusiųjų, buvo faktas, kad ši šalis žemės drebėjimams buvo pasiruošusi daug geriau nei Haitis. Na, pasisekė ir tai, kad stichijos epicentras buvo už bemaž 38 kilometrų nuo artimiausio didelio miesto – Konsepsjone. Haičio sostinė Port e Prensas buvo vos už 6 kilometrų nuo epicentro.
Be to, žemės drebėjimas Čilėje įvyko ties riba, kur Naskos tektoninė plokštė slenka Pietų Amerikos plokštės link. Didysis sukrėtimas įvyko, kai Naskos plokštė dar šiek tiek slystelėjo po savo kaimyne. Tokio „nuolankaus“ seisminio aktyvumo zona paaiškina, kodėl Čilėje, pagarsėjusioje galingų žemės drebėjimų istorija, net per 9,5 balo pagal Richterio skalę galios 1960-ųjų katastrofą – didžiausią iš visų kada nors išmatuotų, – žuvo tik 1655 žmonės.
Miestai bombos
Vis dėlto kai kurie mokslininkai būgštauja, kad pasaulio miestai virsta laikrodinėmis bombomis.
Amerikietis profesorius iš Kalifornijos universiteto Rodžeris Bailhemas sudarė žemėlapį tų planetos miestų, kuriuose per kitus 40 metų gali įvykti katastrofiški žemės drebėjimai. Šis mokslininkas pateikė labai įdomią versiją, kodėl iškilo tokia grėsmė: R. Bailhemo nuomone, miestų gyventojų skaičiaus augimas yra tarsi instrumentas galingam masinio naikinimo ginklui sukurti.
Stambulo inžinerijos instituto direktorius Mustafa Eridkas, neseniai išanalizavęs amerikiečio sudarytą žemėlapį, neslėpė nuostabos: jam susidarė įspūdis, kad žemės drebėjimai „sąmoningai“ pasirenka smogti pačiose silpniausiose mūsų civilizacijos vietose.
Stambulas, beje, kaip tik ir yra vienas tokių seismiškai silpnų taškų. Ir vien tik per pastaruosius 50 metų šiame mieste gyventojų nuo 1 milijono padaugėjo iki 10 milijonų. Dauguma jų, beje, gyvena namuose, pastatytuose neatsižvelgiant į vietovės seismologinį aktyvumą. Jeigu Turkijos didmiestyje būtų įvykęs tokios galios žemės drebėjimas kaip Haityje, čia būtų žuvę nuo 30 iki 40 tūkstančių žmonių.
Panašiomis „laikrodinėmis bombomis“ galima būtų pavadinti ir Karačį, Katmandu, Limą bei kitus tankiai apgyvendintus miestus. Pasikartojusi, pavyzdžiui, Teherane Haičio masto katastrofa nusineštų milijoną gyvybių. Kai kurie Irano geologai jau kreipėsi į savo šalies vyriausybę, siūlydami perkelti sostinę į mažiau aktyvią seisminę zoną, nes Teheranas stovi ant labai aktyvaus žemės plutos lūžio.
Sudėtinga situacija yra miestuose, kuriuose itin daug senovinių pastatų – tai ir Lisabona, Mesina, Tirana, Atėnai. 6–7 balų pagal Richterio skalę galios žemės drebėjimas bet kuriame iš jų sukeltų katastrofą.
Dar viena didele grėsme tampa dujotiekiai ir naftotiekiai, nutiesti irgi neatsižvelgiant į seisminę grėsmę. Jau minėtame Stambule, pavyzdžiui, yra 30 tūkst. vamzdynų atšakų, galinčių nuo požeminių smūgių išlėkti į orą. Mokslininkai nedažo savo prognozių rožinėmis spalvomis: jeigu bent 10 proc. šių vamzdynų sprogs, sako jie, kils 3000 gaisrų, o didmiesčio ugniagesiai pajėgūs užgesinti tik 40 gaisro židinių per parą.
Taigi skaičiai kalba patys už save. | 
