Šio numerio pavadinime nėra jokios simbolinės prasmės – šiandien tikrai jaunimo puslapį rengiame paskutinį kartą. Lygiai prieš metus, 2010 metų birželio pradžioje, griausmingai pasisveikinome su miestiečiais, žadėdami į įprastą aplinką žvilgtelėti kitu kampu.
Metai – pakankamas laiko tarpas visur apsižvalgyti, o gal net ir pasėti optimizmo sėklą panevėžiečių galvose. Jau pastebėjome, kad miesto gyventojų požiūris į aplinką yra išties savitas, todėl tęsiame savo optimistinę piligriminę kelionę ir skleidžiame optimizmo idėjas kitur. Sėdame į autobusą ir važiuojame, pavyzdžiui, kad ir į Kupiškį.
Dėl šios priežasties prieš jūsų akis paskutinis „Šiuolaikinės alternatyvos“ numeris. Per daug neliūdėkite, o pritrūkus optimizmo, skaitykite senus mūsų puslapius. Garbę vertinti per metus aprašytų reiškinių svarbą paliekame skaitytojui. Tuo metu mes pasakysime viską, kas liko nepasakyta.
Apsisuko ratelis – štai ir vėl birželis! Tokiu nevykusiu rimu noriu priminti, kad jeigu panaršytumėte savo laikraščių archyvuose ir dar kartą perskaitytumėte mūsų pirmąjį numerį, dar sykį pagalvotumėte, kad mes – optimizmo prisipumpavę vienaragiai, lakstantys po Niekados šalį. Gal ir buvo verta tikėtis, kad paskutinis mūsų numeris bus apgaubtas vienų metų brandos skraiste. Kad ir kaip ten bebūtų, kiaurus metus šiltai pasėdėjome patogioje rimto laikraščio kėdėje, šiek tiek pasispaudę – keturiese. Gali būti ir taip, kad jūs pirmą kartą skaitote „Šiuolaikinę alternatyvą“ (graudu pranešti, kad ir paskutinį), o gal buvote ištikimi mūsų gerbėjai, bet mes, neatskleisdami savo tapatybės (kuri Panevėžyje buvo demaskuota po pusmečio) kantriai skleidėme žodį pasauliui – apie tai, kas mus domino, kas piktino, kas stebino, liūdino, o jeigu nesukeldavo jokių emocijų – taip ir parašydavome.
Per tuos metus ryškiausiai pastebėtas miesto paradoksas – visko vyksta daug, tačiau nueiti nėra kur. Deja, bet metai – per mažas laiko tarpas, norint šį reiškinį suprasti. Viena aišku – kokybės ir kiekybės santykis tikrai nėra vienodas, organizuojamiems renginiams trūksta filtro, kuris, liaudiškai sakant, atskirtų pelus nuo grūdų. Kokybiški renginiai ne tik atliktų pramoginę funkciją, jie skatintų keistis ir publiką, kuria taip dažnai mėgstame pasiskųsti. Iniciatyvių žmonių tikrai netrūksta, juos jungiančių organizacijų – taip pat, tačiau mistika išlieka žmonių nedrąsa, priežasčių, kodėl vieno ar kito negalima padaryti, ieškojimas. Ir nežinoma, ar tai – sovietinis palikimas, ar naujos kartos degradacija.
Kad šios kalbos nepabaigčiau tokia niūria gaida, skubu paspausti dešinę visiems, kurie pastaraisiais metais ragais ir nagais stengėsi dėl geresnės miesto atmosferos, pamerkti akį tiems, kurie idėjas palaikė, ir lengvai pabaksnoti tuos, kurie sėdėjo odiniuose krėsluose ir skeptiškai viską vertino.
Būkite drąsūs, nes miestas esate jūs.
Juta Liutkevičiūtė
Tai bene pirmas kartas, kai su skaitytoju galiu kalbėti pirmuoju asmeniu, o jis po straipsniu pamatys mano vardą (žodžiu, nusimečiau anonimiškumo jungą). Gaila, tačiau paskutinį kartą, nes šis rašinys – savotiška „Šiuolaikinės alternatyvos“ epitafija... Taip... laidojame penktąjį „Panevėžio balso“ puslapiuką. Kodėl? Ir pati tiksliai atsakyti negaliu. Galbūt todėl, kad dažniausiai mus užtikdavo panevėžiečiai, tik ieškantys dienos horoskopų. Galbūt todėl, jog ir pats Panevėžys pagaili ekskliuzyvinių renginių. Arba dėl to, kad kartais skaitytojas atsidurdavo antrojoje vietoje, kai darbas vykdavo studentišku būdu: paskutinės nakties paskutinę minutę. Vis vien nesiruošiu nei savęs sadistiškai, nei savo kolegų mazochistiškai plakti drausmės rykštėmis... Juk tai mes kalbėjome su tais, kuriuos užmiršo laikraščių senbuviai. Juk mes apsilankėme ten, kur pabūgo įžengti senyva profesionalų koja. O idėja itin aiški – buvome jaunimas, rašantis jaunimui apie jaunimą. Na, cinikai ne kartą bandė sumalti mūsų darbą, sakydami, jog Panevėžys, mirus Juozui Miltiniui, yra kultūrinė Černobylio zona. Su jais susidorota. Miestas nėra miręs, tiesiog reikia atsistoti nuo kompiuterių, penktadienį išeiti iš namų ir – vualia – yra ką veikti. Žinoma, gal kalbu kiek pozityviai, bet pozityvumas buvo pagrindinė „Šiuolaikinės alternatyvos“ ašis. Beje, dėl pastarosios nėra taip sunku atsisveikinti, todėl, kad čia tikrai yra kuriančių žmonių, o kol žmonės kuria, tol viskas juda į priekį.
Deimantė Binkytė
Nuolat girdžiu „Tokiame mieste kaip Panevėžys...“ ir man kyla klausimas, koks tas miestas? Bet bijau klausti pašnekovo, nes žinau, kad palaikys kvaiša, tartum ir taip aišku: gaujos forsų, gatvėmis riedantys BMW, aukščiausios klasės kebabinės, šviesiaplaukės su dirbtiniais nagais, šypsenomis ir krūtimis bei nuolatinės muštynės dėl šių viliokių.
Man Panevėžys – ne tokia stereotipinė „svajonių“ šalis. Panevėžys man – kūrybingų, įdomių, sumanių žmonių vieta. Būtent tokį tikslą ir turėjo „Šiuolaikinė alternatyva“ – rasti juos, griauti Panevėžio stereotipą.
Griovėme, griovėme ir pamatėme, kad tam tikru metu ne griauname, o statome iš naujo, ir gana gerai. O būdavo kartų, kai parašę straipsnį apie tokias geras vietas ir tokius įdomius žmones jausdavome didelį pasitenkinimą, kad miestas, architektūros chaosas, besididžiuojantis „Babilonu“ ir turintis kelias dešimtis žmonių, Laisvės aikštę tebevadinančių Lenino, turi kažką kitoniško.
Deja, dabar traukiuosi sportinio kostiumo užtrauktuką, beisbolo lazda moju atsisveikinimo gestą ir bandau kalbėti taip, tartum nuolat būčiau viskuo nepatenkinta.
Dovilė Gudavičiūtė
Lygiai prieš metus sakėme, kad Panevėžys yra ribotas miestas, jo kultūra niekas nesidomi, niekas neskatina, jį galima apibūdinti – „sėmkės“, trys juostelės ir prastas gatvių apšvietimas. Dar siūlėme būti protingesniems už taburetę. Per metus viskas pasikeitė. Kalbame ne apie perdažytus parkų suoliukus ir šiukšlines, ne apie Radžio kraujomaišos skandalą. Esmė – atsiradęs naujas požiūris į įprastą aplinką. Su juo ateina įdomių žmonių, o tada net ir Panevėžyje galime šį tą nuveikti.
Visiems vis dažniau skauda kojas, nes atsirado daugiau progų išsitraukti savo šokių batelius. Žodžiu, atsirado daugiau vietų kur pašokti, pagyvėjo batų prekyba. Padidėjo radijų perkamumas, nes vietinėse radijo stotyse padaugėjo geros muzikos ir originalių laidų.
Manote, viskas čia taip idealu ir viskas Panevėžyje tik pagerėjo? O žinote, kas blogai? Panevėžyje vis dar yra įdomių žmonių, kurie gal nuskrido į mėnulį, atidarė šeimos piceriją, nulipdė realaus dydžio Eifelio skulptūrą ar su peiliu nupjovė medį, bet dar niekam to neprisipažino. Dienos pamoka: siūlome jums būti drąsesniems.
Ir galiausiai paskutinis geras dalykas – tokie geri žmonės, kaip jūs, pradėjo skaityti tinkamus straipsnius laikraščiuose. Sveikiname. Kukliai sakant ir savęs negiriant, išmokote atsirinkti gerus dalykus, todėl linkime ieškoti gerų draugų, su kuriais galėtumėte nueiti į puikius renginius ir po to būti aprašytiems geruose straipsniuose. Gero gyvenimo!
Karolis Daugerdas |
