 Daiva SAVICKIENĖ
Išmokusi gaminti cukrinius sausainius, ramygalietė šio amato nemetė. Jų gamybą moteris vadina žaidimu ir tikina su tais žaisliukais galinti prasikrapštyti visą dieną – taip jai patinka šis užsiėmimas.
Ne vienas su ilgesiu prisimena senuosius giminių susiėjimus, vestuves, kitas šeimos šventes, kai ant stalo puikuodavosi ne vien pirktiniai sausainiai, bet akį traukdavo ir auksarankių šeimininkių gaminti spalvoti krepšeliai, kaštonai, gulbės, grybai ir panašios grožybės. Rankų darbas
Tokie skanumynai itin papuošdavo stalą ir greitai dingdavo vaikų, ir ne tik jų, pilvuose. Dabar tokių sausainių retai pamatysi – kaimuose jau mažai kur belikę šeimininkių, išmanančių šį amatą, o pirktiniai sausainiai neretai tokiems neprilygsta nei įvairove, nei skoniu.
Ramygalietė Aniceta Galiauskienė jau ne vieną dešimtmetį kepa ir rankomis lipdo šias grožybes. Tai kruopštus, daug laiko, įgūdžių ir tam tikros jėgos reikalaujantis rankų darbas. Įvairius sausainius moteris gamina iš cukraus miltų, citrinos sulčių ir kiaušinių baltymų. Kur reikia tvirtumo, pavyzdžiui, gulbių kaklams, įdeda ir želatinos. Viską išsukti dabar paprasta – yra elektriniai maišytuvai, o anksčiau to nebuvo. Tačiau maišytuvas – bene vienintelis palengvinimas. Daugiau viską tenka daryti rankomis, nes jokia mašina tokių grožybių tikriausiai nesukurs.
A. Galiauskienė teigė nebaigusi jokių mokslų. Tiesiog tai ją traukė. Iš pradžių patirties sėmėsi iš netoliese gyvenusios moters. Tiesa, jos skanumynai nebuvę itin išradingi – daugiausia gamindavusi nykštukus ir krepšelius, tačiau žinių suteikė. Pirmi gaminiai, anot jos, buvę labai baisūs.
„Dariau seneliuką, o toks beždžionė išėjo“, – juokiasi prisiminusi A. Galiauskienė.
Vėliau aštuonerius metus pati dirbo konditere. Tada įgijo patirties ir išmoko kitų dalykų. Moteris pasakojo kurį laiką nemokėjusi gražiai išspausti lapelių, kad viršūnė būtų smaili. Šių įgūdžių įgijo dirbdama. Dabar A. Galiauskienė – vienintelė Ramygaloje, mokanti gaminti tokius sausainius.
Mokinių neliko
Anksčiau dažnai šeimininkaudavusi vestuvėse, krikštynose ir kitose šventėse, dabar saldumynų pagamina tik kam nors paprašius. Sveikata nebe ta, o ir vestuvės nebe tokios didelės kaip anksčiau. Tad ir gaminių nebe daug susirenka.
„Dieną naktį daryčiau, bet kur dėsi – negi valgysi atsisėdusi“, – juokauja moteris.
Be to, ir vestuvės, anot jos, dabar mandresnės – anksčiau buvusios paprastesnės, kaimiškesnės. Tiesa, šeimos nariai tokius gaminius mėgsta – atsibosta pirktiniai sausainiai.
Tokių sausainių gaminimas užima laiko. Moteris pasakojo iš karto iškepanti dvidešimt krepšelių – pirktinių nenaudojanti. Tuomet puošia juos balta mase. Prigamina mažučių gėlyčių, grybukų, paukščiukų. Juos sudeda į krepšelius. Pasiruošia žalią masę, o vėliau baigia puošti. Dažymui naudoja valgomuosius dažus.
„Pasiruošti labai daug reikia, o vėliau viskas einasi greitai“, – pasakoja savo amato subtilybes A. Galiauskienė.
Tiesa, viskas priklauso nuo gaminio: per dieną galinti prigaminti ir daugiau nei dvidešimt krepšelių, o štai neseniai, pažįstamai gaminant aštuonias ožkytes, prireikė ir visos dienos. Moteris teigė, kad dabar labai karšta, tad sunkiau sekasi tinkamai išsukti masę – gaunasi ne tokios geros konsistencijos kaip vėsesniu oru.
Be krepšelių, ramygalietė lipdo ir musmires, gulbes, kaštonus, kankorėžius, kukurūzus, žirnius, kiškius ir kitokias grožybes. Viso to išmokiusi ir dukterį. Tiesa, mokinių turėjusi ir daugiau, tačiau jos pasimokiusios metė. Tik sesuo, pasak A. Galiauskienės, išmoko ir pati dabar kai ką pagaminanti. Jos žiniomis, Ramygaloje buvusi dar viena moteris, mokanti gaminti tokius sausainius, tačiau ji šiuo metu užsienyje.
Vadina žaidimu
Moteris anksčiau kepdavusi ir tortus, tačiau dabar tuo neužsiimanti – atidavusi receptus dukteriai. Tad kai prireikia namuose šio gardėsio, iškepanti ji.
„Man geriau pažaisti su šiais žaisliukais“, – rodydama į sausainius, šypsosi A. Galiauskienė.
Beje, receptų jai negaila – mielai pasidalija. Beje, vieną saldų gaminį ji verdanti iš cukraus ir medaus. Juos anksčiau veždavusi į Kauną. Vienas žydas labai juos pirkdavęs ir minėjęs, kad nė viena jų tautos šventė neapsieinanti be šių saldumynų.
Tačiau apie gražiųjų sausainių gamybą kaip apie verslą moteris negalvojanti. Jos teigimu, sveikata nebe ta – šiemet sueis 78 metai, o ir reikėtų įvairių dokumentų. Žiemą buvo susirgusi, tuomet visai negamino. Tiesa, vienas verslininkas prašė gaminti didesnį kiekį – jis parduotų, tačiau paskaičiavusi A. Galiauskienė neapsiėmė – vargo daug, o pelno labai mažai – vos keli litai.
Gaminti pigiau neišeina. Tuo labiau kad savo vardo negadina ir naudoja tik gerus, aukštos kokybės produktus.
Prie širdies – sausainių gamyba
Iš kur toks pomėgis, moteris teigė nežinanti. Ponios Anicetos šeimoje augo keturi vaikai. Kadangi tėvo neteko ankstyvoje vaikystėje, vertėsi vargingai. Tačiau moteris prisimena, kad mama įvairioms šventėms iškepdavo įvairių pyragiukų. Žinoma, ne tokių, kaip gamina dabar ji pati.
„Ir cukraus tais laikais tiek nebūdavo, o ir nelabai gal buvo iš ko padaryti“, – pasakojo ramygalietė.
Kadangi šeimoje buvo pulkas vaikų, tai ir aukštesnių mokslų nė vienas nebaigė. A. Galiauskienė iš pradžių darbavosi valgykloje, vėliau perėjo į konditeriją, o prieš pensiją dirbo kepykloje.
Ji teigė galinti tokius sausainius gaminti dieną naktį, o kiti užsiėmimai netraukia. Pavyzdžiui, megzti kojines, pirštuotas pirštines moka, tačiau nepatinka. O štai siūti imasi.
Anksčiau daug šeimininkaudavusi įvairiose šventėse. Kiek tokių būta, sunkiai suskaičiuojama.
A. Galiauskienė pasakojo, kad duktė prašiusi surašyti visas vestuves, krikštynas, išleistuves, kitas šventes, kuriose teko šeimininkauti. Ji mano, kad galbūt kada ateityje vaikams, anūkams bus įdomu žinoti, kur darbavosi jų mama ir močiutė. Kol kas šio darbo ji teigė niekaip negalinti pabaigti.
Tačiau atmintyje likę ir daug istorijų iš tų švenčių. Moteris prisiminė, kad anksčiau maisto reikėdavę prigaminti 70–80 žmonių – tokios didelės būdavusios vestuvės. Dabar parduotuvėje galima nusipirkti visko gatavo.
„Būdavo, kiaulę papjauna, vištų prikirsta, ir reikia sutvarkyti. Gerai, jei yra pagalbininkų, bet kartais jų ir nebūdavo“, – prisimena A. Galiauskienė.
Tačiau tokio dydžio vestuvių ji teigė neatsimenanti po to, kai buvo paskelbta Nepriklausomybė.
„Dabar ir ruošimas kitoks. Anksčiau nebūdavo kai kurių maisto produktų – žirnelių, majonezo. Reikėdavo galvoti, kaip išsiversti. Jei gaudavo šeimininkai indelį žirnelių, sukdavau galvą, kaip geriau juos panaudoti“, – prisiminė ji.
Išvažiavo su blaiviausiais, bet...
A. Galiauskienė prisimena ir įvairių istorijų. Kaip viena įspūdingiausių kelionių jai įsiminė važiavimas žiemą namo iš vienų vestuvių. Esą tada buvę tiek sniego, kad šeimininkas jai davęs ilgiausius veltinius. Kadangi vaikai dar buvę nedideli, naktį norėjusi grįžti namo. Visi vestuvininkai buvo išgėrę, tačiau atsirado porą blaiviausių, apsiėmusių parvežti. Keliai užpustyti, teko važiuoti per mišką. Kvatodamasi moteris pasakojo, kad šeimininkai įdėjo tris litrus alaus. Tačiau tuomet nebuvę linksma. Vairuotojas, pavažiavęs kiek, sustodavo ir prašydavo įpilti. Gėrė ir kartu su juo važiavusi moteris – vestuvių viešnia. Tad žlugo viltis, jog prireikus prie vairo galėtų sėsti ji.
„Aplink miškas, šalta, sniegas. Neišlipsi ir nepareisi. Be to, neduosi, tai ir būsi iki ryto automobilyje – neveš“, – pasakojo moteris.
Galiausiai pargabeno šeimininkes namo, tačiau kelionė A. Galiauskienei įsiminė kaip įspūdingiausia. Išvažiavusi su blaiviais vestuvininkais, grįžo su gerokai pagėrusiais. Taip važiuoti teko ilgiau nei dešimt kilometrų. |
