 Neringa MARTINKUTĖ
Panevėžietis inžinierius Valentas Leipus apie Antarktidą žino ne tik iš geografijos vadovėlių ar televizijos kelionių laidų. Panevėžio buriuotojų jachtklubo narys vos prieš kelis mėnesius pats nuplaukė į šį žemyną.
„Antarktida yra visiškai kitoks unikalus pasaulis.
Nepaprastas kraštas
Ledynų ir sniego šalis, tačiau pilna gyvybės – paukščių, pingvinų, ruonių, banginių. Vieną akimirką čia šviečia saulė, o jau kitą pakyla didžiulė vėtra ir vandenynas pasišiaušia milžiniškomis bangomis. Tai nepakartojama“, – „Panevėžio balsui“ sakė buriuotojas Valentas Leipus.
59-erių metų vyras su jachta yra keliavęs ir Viduržemio jūra, ir net nuplaukęs iki Islandijos, tačiau nė vienas kraštas jo taip nesužavėjo kaip Antarktida.
Laukė daugiau kaip pusmetį
Mintis leistis žygin į Antarktidą ponui Valentui šovė praėjusią vasarą nuvykus į Jūros šventę Klaipėdoje.
Apžiūrinėdamas krantinėje išrikiuotas jachtas ant vienos jų borto panevėžietis išvydo skelbimą, kviečiantį keliauti į Pietų ašigalyje besidriekiantį žemyną.
„Perskaičiau ir supratau: tai galbūt vienintelė gyvenime proga aplankyti Antarktidą, tad jos praleisti tikrai negaliu.
Tą minutę net nemąsčiau, kiek tokiai kelionei turėsiu sukrapštyti pinigų, man rūpėjo tik, kada teks susiruošti ir išplaukti“, – pasakojo buriavimo aistra dar vaikystėje Žemaitijoje užsidegęs V. Leipus.
Įlipęs į keliones Antarktidon rengiančią jachtą buriuotojas susipažino su jos šeimininkais olandais ir sutarė, kad lauks pranešimo, kada ruoštis žygiui. Ta žinia į Panevėžį atskriejo jau tik šiemet, besibaigiant žiemai.
Vasarį į kelioninį krepšį susidėjęs neperšlampamą slidininko kostiumą, kitų šiltų drabužių, įsimetęs pirštines, miegmaišį ir net Trispalvę, ponas Valentas išskrido į Argentiną. Iš šios Pietų Amerikos valstybės buvo suplanuota plaukti į Antarktidą.
Stovėjo ir prie vairo
Keturiolikos žmonių jachtos įguloje, be šeimininkų olandų, dar buvo ispanas, du danai, vokietė, airė ir lietuvis ponas Valentas.
„Nors visi uždaroje erdvėje praleidome daugiau kaip tris savaites, jokių bendravimo problemų nekilo, gal kiek sunkiau susikalbėjome angliškai“, – sakė panevėžietis buriuotojas.
Nuo tos vietos Argentinoje, iš kurios prasidėjo kelionė, iki Antarktidos krantų – apie tūkstantis kilometrų. Vasaris šioje pasaulio pusėje yra vasaros pabaiga, išplaukiant termometras rodė vos dešimt laipsnių.
Atstumą iki pirmųjų Antarktidos salų tarptautinė jachtos įgula įveikė per beveik penkias paras. Iš pradžių buriuotojai pasigalinėjo su Dreifo sąsiauryje nuolat šėlstančiais vėjais, o artėjant prie Antarktidos jiems vis dažniau kelią pastodavo daugiaaukščio pastato dydžio ledkalniai.
„Susidūrimui išvengti naudojomės lokatoriumi, o naktį nebe plaukdavome, o tik dreifuodavome“, – teigė ponas Valentas.
Lietuviui, kaip ir visiems kitiems įgulos nariams, tekdavo po aštuonias valandas ilsėtis, o keturias budėti prie rumpeliu vadinamo jachtos vairo.
Vasario 16-ąją iškėlė Trispalvę
Kai horizonte jau pasimatė Antarktidos krantai, vėjas nurimo. Oro temperatūra dieną buvo švelniai pliusinė, nors žemyno gilumoje ir vasarą termometro stulpelis nepakyla aukščiau 30 laipsnių šalčio.
Vasario 16-ąją vienoje iš žemyno salų ponas Valentas iškėlė Trispalvę, tuo labai maloniai nustebindamas bendrakeleivius užsieniečius.
Įgulos nariai į Antarktidos salas atkakdavo guminėmis valtimis. Jomis čia atplaukdavo ir turistų iš kitų laivų. Įžengus į sausumą atsiverdavo visos šio žemyno grožybės. Kur ledas ir sniegas, gyvybės neaptiksi, o kur atsivėrusios properšos – ir kerpės, ir skurdžios samanos žaliuoja.
„O kokia gyvūnijos įvairovė. Rečiausių įdomiausių paukščių sūkuriai, ruonių pulkai, pingvinų armijos. Buvau labai nustebęs, kad pingvinai visai nebaikštūs ir žmogų prisileidžia labai arti“, – prisiminė V. Leipus.
Panevėžietis keliautojas Antarktidoje matė ir į krantą išmestų sudužusių laivų liekanų, ir ugnikalnių lavos nušluotų medžiotojų stočių griuvėsius.
„Antarktidoje nieko negalima palikti ir nieko ten surasto neimti. Toks yra pasaulio žmonių susitarimas išsaugoti šį unikalų kampelį ateities kartoms“, – paklaustas, ar neparsivežė kokios nors laivo nuolaužos prisiminimui, tvirtino „Panevėžio balso“ pašnekovas.
Išgyveno tikrą uraganą
Kelionė namo olandų jachtos įgulai pažėrė dar įspūdingesnių nuotykių. Vieną dieną jau įveikus pusiaukelę, laivo barometre išnyko visi rodmenys – buriuotojai nesuabejojo, jog tai reiškia nežmoniškai žemą slėgį, kuris pranašauja tuoj tuoj kilsiant didžiulį štormą. Keliautojai tikėjosi net ir cunamio, galėjusio susiformuoti po tomis dienomis Čilėje įvykusio galingo žemės drebėjimo.
Artėjant pavojui, kapitonas olandas įsakė nuleisti bures, užsandarinti ventiliacijos angas, leisti jachtai tik dreifuoti.
Tačiau cunamis, matyt, nuėjo kitu vandenyno šonu, o štai audra laivą kaip reikiant papurtė.
„Iki Argentinos krantų likus vos 300 kilometrų, vandenyną aptemdė juodžiausi debesys, vėjas vis smarkėjo. Netrukus jis pasiekė 81,5 mazgo, arba 40 metrų per sekundę greitį. Tai prilygo tikram uraganui. Milžiniškai bangai užgriuvus mūsų jachtą, išsilaikiau tik stipriai įsitvėręs turėklų. Nuo smūgio žemėn lėkė ant stalų gulėjusios kompiuterių klaviatūros, kiti daiktai“, – apie išgyventą baisią gamtos stichiją pasakojo ponas Valentas.
Dar susapnuoja Antarktidą
Paklaustas, ar tas uraganinis štormas negrėsė jachtos ir jos įgulos saugumui, panevėžietis buriuotojas atsakė, jog olandų jachta, palyginti su lietuvių turimomis, buvo gana didelė ir tvirta. Jos ilgis siekė daugiau kaip dvidešimt metrų.
V. Leipus neslėpė, jog dar ir dabar kartais susapnuojąs kelionę į Antarktidą ir ten patirtas nekasdieniškas emocijas. Nepaprastą kelionę buriuotojui primena ir šimtai piečiausiame planetos žemyne padarytų nuotraukų.
O kiekgi panevėžiečiui inžinieriui šis žygis kainavo?
„Šito neatskleisiu, tik pasakysiu, kad ne daugiau, nei kiti žmonės išleidžia skrisdami pailsėti užsienio kurortuose“, – sakė ponas Valentas. | 
