 Neringa MARTINKUTĖ
Panevėžyje užaugusi Tatjana Javorskaja net ir po kelių dešimtmečių, pragyventų didžiausiame Rusijos kurorte Sočyje prie Juodosios jūros, nepamiršo gražiai lietuviškai kalbėti.
Negana to, dabar, išėjusi į pensiją, 61-erių metų moteris ypač daug laiko skiria Lietuvos valstybės raidos, jos kultūros ir meno istorijos tyrinėjimams, apie tai skaito pranešimus mokslo konferencijose, rengia publikacijas įvairiems Rusijos leidiniams.
Be galo įdomi šalis
Šių metų sausį išėjusiame žurnale „Mir muzeja“ („Muziejaus pasaulis“) T. Javorskaja skaitytojams pristatė Panevėžio kraštotyros muziejų. Autorė papasakojo apie jo atsiradimą, eksponatų fondus, rengiamas parodas bei edukacines programas.
Buvusios panevėžietės straipsnis trimis tūkstančiais egzempliorių spausdinamame žurnale yra iliustruotas daugybe nuotraukų.
Kodėl rusei, prieš daug metų išvykusiai į kitą valstybę, taip rūpi Lietuvos, Panevėžio istorija, kodėl ji negaili pastangų garsinti mūsų šalį plačiojoje Rusijoje ir dar toliau? To paklausėme šiuo metu Panevėžyje, pas seserį Nadeždą, viešinčios ponios Tatjanos.
„Todėl, kad Lietuva – mano gimtinė. Mūsų giminė čia gyvena jau ne vieną šimtmetį. Todėl, kad lietuviai yra autochtoninė tauta – tai yra iš savo žemės nepasitraukusi tūkstančius metų, o tai nulėmė jos savitą pasaulėžiūrą, todėl, kad šios tautos kalba yra viena unikaliausių savo archaiškumu. Noriu, kad apie šią labai įdomią šalį sužinotų kuo daugiau žmonių visame pasaulyje“, – „Panevėžio balsui“ tvirtino T. Javorskaja.
Uždegė žymi mokslininkė
Baigusi buvusią Panevėžio 3-iąją, rusakalbių, vidurinę mokyklą, T. Javorskaja įstojo į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą mokytis dailės pedagogikos, paskui pasirinko meno istorijos studijas tuomečio Leningrado, dabar Sankt Peterburgo, dailės akademijoje.
Tačiau net ir du diplomus įgijusi mergina Panevėžyje darbo negavo, tad nedvejodama priėmė siūlymą atvykti dirbti į Sočį. Šiame mieste Tatjana daugiau kaip dvidešimt metų dailės mokykloje dėstė meno istoriją, piešimą, kompoziciją.
„Mokiau visko, išskyrus skulptūrą. Mano mokiniai dalyvaudavo parodose, pelnydavo reikšmingų apdovanojimų“, – prisiminusi nusišypsojo ponia Tatjana.
Jaunoji dėstytoja laisvalaikiu gilindavosi į Lietuvos, jos meno, ypač sakralinio, istoriją. Šia aistra ji užsidegė dar studijuodama Šiauliuose.
„Atsitiktinumų gyvenime nebūna, viskas yra nulemta. Už tai, kad šiandien šį tą išmanau apie Lietuvos praeitį, jos kultūrinį palikimą, esu dėkinga mokslininkei archeologei Rimutei Rimantienei.
Ji mus, baigusius trečiąjį kursą studentus, pakvietė į archeologinius kasinėjimus Šventojoje“, – tvirtino ponia Tatjana.
Šioje ekspedicijoje Šiaulių pedagoginio instituto auklėtinė su kolegomis rado ir senovinių valčių liekanų, ir molinių indų duženų, ir žvejų tinklų, sumegztų ypatingais mazgais. Visi šie daiktai dabar yra saugomi Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje.
Sočis – blankus miestas
„Kasmet bent trims mėnesiams atvažiavusi į Lietuvą, visada aplankau Trakus, Kernavę, Šiluvą, Rokiškį ir nepaliauju žavėtis tų vietovių istorija, ten sukauptais kultūros, meno lobiais“, – tvirtino ponia Tatjana.
Viešnios teigimu, apie Sočį ji negalėtų parašyti nė vieno straipsnio, kadangi šiame mieste senųjų gyventojų beveik nebelikę, o dauguma – atvykėliai, palikuonys čia po bolševikų revoliucijos suplūdusių pabėgėlių.
„Todėl niekada neatsisakau kvietimų dalyvauti Maskvoje rengiamuose mokslininkų susibūrimuose. Neseniai skulptoriaus Aleksandro Burganovo namuose, turtinguose rusų stačiatikių sakralinių skulptūrų, skaičiau pranešimą apie Lietuvos kryžius ir kryždirbystę“, – teigė ponia Tatjana.
Pasak meno istorikės, ši Baltijos valstybė išgyveno pagonybės laikus, vėliau buvo pakrikštyta, todėl čia yra ir sakralinių akmenų, ir kryžių.
Gyvybės medis
„Pasaulyje yra tik dvi tautos, stačiusios kryžius prie namų, kelių, – tai lietuviai ir armėnai. Šie kūriniai sakralizuodavo erdves. Armėnai kryžius kaldavo akmenyse, vadinamuosiuose tufuose, juos dažnai įtvirtindavo ir kalnuose“, – pasakojo ponia Tatjana.
Anot viešnios, mūsų protėviai kryžiaus nelaikė Kristaus mirties simboliu, jis buvo prilygintas gyvybės medžiui. „Todėl armėnų kryžiai būdavo puošiami įvairiausiais ornamentais, o katalikų – augaliniais motyvais“, – paaiškino ponia Tatjana.
Tai, kad kryžius yra gyvybės medis, patvirtina ir mūsų Kryžiaus kalnas. Dienraščio pašnekovės teigimu, ši vietovė yra tarsi šventas miškas, tokie archetipai būdingi ir kitiems kraštams.
„Pavyzdžiui, Rusijos šiaurėje, prie Ižmos upės, gyvenančios ugrofinų tautos neria skiautes, ant kurių paskui išsiuvinėja daug kryžiukų“, – tvirtino ponia Tatjana.
Liūdi dėl yrančių paminklų
Parašyti straipsnį apie Panevėžio kraštotyros muziejų T. Javorskajos paprašė žurnalo redakcija.
„Muziejuje mane labai maloniai sutiko, davė galybę medžiagos, kurią tereikėjo sukoncentruoti ir pateikti spaudai. Panevėžio kraštotyros muziejus yra aukšto lygio mokslinė įstaiga. Džiugu, kad ir sunkmečiu ją valdžia finansuoja. Rusijoje per krizę ne vienas muziejus buvo priverstas užsidaryti“, – teigė ponia Tatjana. | 
