 Neringa MARTINKUTĖ
Miesto Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Violanta Bružaitė puoselėja Panevėžio kraštovaizdį, o vakarus ar atostogas leidžia prie molberto
Energingi, išsilavinę ir kūrybingi žmonės ne tik palieka, bet ir atranda Panevėžį. Beveik prieš dvejus metus vilnietė dailininkė ir architektė Violanta Bružaitė laimėjo mūsų miesto Savivaldybės konkursą ir tapo Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiąja specialiste, besirūpinančia Panevėžio kraštovaizdžiu.
Miestas su ypatinga aura
Prieš tai tarnautoja dėstė Klaipėdos universitete, patarinėjo uostamiesčio valdžiai miesto želdinių tvarkymo klausimais, stažavosi vienoje Japonijos architektūros kompanijoje.
„Be abejonės, apsigyventi ir dirbti Panevėžyje buvo tikras iššūkis, tačiau aš visada siekiu tobulėti. Esu tikra, kad tik plačiau apsidairęs žmogus eina pažangos keliu, plečia akiratį bei iš naujo atranda save“, – „Panevėžio balsui“ tvirtino 46 metų miesto Savivaldybės vyriausioji specialistė.
Nuo atsikraustymo į Panevėžį nė akimirkai nesuabejojusi savo pasirinkimu V. Bružaitė sakė, jog šis miestas ją maloniai stebina ir žavi kiekvieną dieną. „Panevėžys – unikalus ir savitas savo aukšto lygio kultūra, lietuviškumu. Kiek čia teatrų, kokios gražios bažnyčios, senosios kapinės. Šis miestas turi aurą“, – gyvenimu ir darbu Aukštaitijos sostinėje džiaugėsi Vilniuje gimusi ir augusi Savivaldybės tarnautoja.
Japoniška dovana
Dėl galimybės tapti vyriausiąja Panevėžio savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus specialiste dviejų dukterų mama netgi atsisakė siūlymo padirbėti Japonijoje. Šį kvietimą moteris gavo po stažuotės vienoje Japonijos architektūros bendrovėje.
„Tada jau buvau susipažinusi ir su šios šalies papročiais, ir šiek tiek pramokusi japonų kalbos, bet kelionėn į Japoniją taip ir neišsirengiau – sužinojau apie Panevėžio savivaldybės skelbiamą konkursą“, – pasakojo ponia Violanta.
Stažuotės metu Japonijos architektūros kompanijoje V. Bružaitė gilinosi ne tik į architektūros subtilybes, bet ir japonų filosofiją, literatūrą, dainas, stalo ir bendravimo kultūrą. Užsiėmimai vyko Vilniuje, o Šventojoje, kur kompanija buvo įsigijusi vilą, Violanta braižė projektus, piešė.
Lietuvės moters ryšiai su Japonija užsimezgė dar bestudijuojant tapybą tuomečiame Vilniaus dailės institute.
„Mane traukė Rytų kultūra, dailė, ypač japoniška grafika, kaligrafija, rašytojų kūryba, domėjausi japoniškais sodais, bonsų – žemaūgių medelių – sodinimu. Atsimenu, kurso draugės man ir vestuvių proga padovanojo didžiulę knygą apie bonsus“, – nusijuokė ponia Violanta.
Susipažino su ambasadoriumi
Vis daugiau perprasdama japonų meną ir filosofiją, moteris ryžosi imtis ir konkrečių darbų – projektavo botanikos parką prie Kauno marių, talkino atkuriant jėzuitų parką sostinės Vingio parke.
Specialistei rūpėjo ne tik išpuoselėti želdiniai, bet ir parkų infrastruktūra, jų pritaikymas neįgaliems žmonėms.
Prieš keturiolika metų Lietuvos ir Japonijos asociacijos prezidentui Rimantui Vaitkui Prezidentūroje surengus japonišką arbatos gėrimo ceremoniją V. Bružaitė čia susipažino su japone moterimi, tapusia jai puikia drauge, taip pat Japonijos ambasados Lietuvoje vadovu.
„Jie labai palaikė mano domėjimąsi Japonija, o netrukus po šio susitikimo gavau siūlymą prisidėti prie Lietuvos stendo Japonijoje vykusioje pasaulinėje „EXPO“ parodoje apipavidalinimo“, – pasakojo „Panevėžio balso“ pašnekovė.
Gamta ir menas kartu
Ponia Violanta džiaugėsi, kad ir Lietuvoje jau galima išvysti pirmąjį tikrą japonišką sodą Kretingos rajone, Mažučiuose. 17 hektarų užimančiame parke auga įvairūs medžiai, šniokščia krioklys ir raibuliuoja tvenkiniai, o lankytojų kojos mina mozaikomis sudėliotą grindinį.
Kuo japoniškas sodas skiriasi nuo europietiško parko? Pasak ponios Violantos, japoniškame susilieja gamta, menas, istorija.
Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė įsitikinusi, kad japoniško sodo salelę būtų galima sukurti ir kuriame nors Panevėžio parke: „Mūsų gamtos įvairovė žavi net ir japonus.“
V. Bružaitės teigimu, tvarkant Panevėžio želdynus būtina žiūrėti į viso miesto plėtrą, kad pramonė nestelbtų kraštovaizdžio, taip pat reikia pasiekti, kad miesto parkuose panevėžiečiai jaustųsi saugūs, rastų užsiėmimų, pramogų.
„Man malonu matyti, kaip gražiai tvarkosi kai kurių daugiabučių gyventojai, kokius nuostabius gėlynus jie prie namų vasaromis įsirengia.
Kur yra gėlynas, ten niekada nebus šiukšlių“, – sakė ponia Violanta ir paragino miestiečius pas ją dažniau ateiti pasitarti, kaip dar įdomiau, originaliau puošti savo aplinką.
Rengiasi ir antrai parodai
Miesto Savivaldybės tarnautoja dar sausį ketina prašytis trumpų atostogų ir su molbertu keliauti į pajūrį. „Turiu seną svajonę įamžinti senuosius Šventosios apželdintojus, taip pat tęsiu Kuršių nerijos miškininkų portretų ciklą“, – ką veiks ilsėdamasi prie Baltijos, atskleidė dailininkė.
Praėjusį pavasarį tapytoja Panevėžyje surengė pirmąją savo parodą, kurioje eksponavo akvarelės darbus, skirtus Kretingos rajone sukurto japoniško sodo entuziastams.
Paklausta apie kitą, būsimą autorinę parodą Panevėžyje, V. Bružaitė sakė dabar mąstanti imtis iškilių mūsų miesto žmonių portretų, taip pat panevėžiečiams pateikti jau nutapytų darbų iš Prezidentūros kieme žaliuojančio Vyskupų sodo.
„Panevėžio žymių žmonių portretams tapyti turiu sulaukti šviesesnių dienų. Dailininkams būtinas geras apšvietimas.
Kai tik orai labiau nušvis, tada ir griebsiuos teptuko“, – žadėjo ponia Violanta, dažniausiai dirbanti savo kūrybinėse dirbtuvėse gimtajame Vilniuje. | 
