 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Antrą kartą Bistrampolyje lankosi dvaro statytojo vaikaitis, lenkų kino ir televizijos režisierius Tadeušas Bistramas. Šįsyk į dvarvietę jis atvyko ne tuščiomis rankomis – atvežė paties sukurtus filmus.
Svečias iš Lenkijos, pristatydamas neseniai sukurtą dokumentinį filmą „Quo vadis nuo Senkevičiaus iki Kavalerovičiaus“, pasakojo sudėtingą giminės istoriją. Surado vieni kitus
Sudėtingą todėl, kad Bistramų giminės genealoginis medis plačiai išsišakojęs, o pats Tadeušas Bistramas nėra iš tos giminės šakos, kuri turėjo teisę paveldėti Bistrampolio dvarą. Dvarvietės siela ir visų Bistrampolio vasaros festivalių organizatorius kunigas Rimantas Gudelis prisiminė, kad dvaro statytojo Karolio Bistramo giminų pirmiausia pradėta ieškoti Londone. Jų ten tikrai gyventa, bet su jais nepavyko susisiekti – Bistramų palikuonys mirę. Tačiau Lenkijos kultūros centras Vilniuje padėjo užmegzti ryšius su vienos giminės šakos palikuonimis Lenkijoje.
„Taip ir prasidėjo iki šiol besitęsianti graži draugystė, – džiaugėsi dvasininkas. – Labiausiai džiugu, kad į VIII Bistrampolio festivalį režisierius atvežė parodyti tris jo paties sukurtus filmus. Vienas jų skirtas iškiliai asmenybei, kuri, manoma, galėjo lankytis Bistrampolio dvare, – Henrikui Senkevičiui. Be to, H. Senkevičius buvo giminystės ryšiais susijęs su Bistramų gimine. Kalbama, kad jis galėjo dvare rinkti medžiagą ir Bistrampolyje kūrė trilogiją „Tvanas“. Kiti du filmai – apie svarbiausius nacionalinius parkus Rytų Lenkijoje ir trumpas filmukas apie Bistramų giminės istoriją.“
Giminė plati
Režisierius T. Bistramas pasakojo apie iškilius savo giminaičius, kuriems žemės aplink Bistrampolio dvarą priklausė jau nuo XV a. pabaigos. Trys dvarininkai, būdami generolais, dalyvavo Borodino kautynėse rusų pusėje.
Lietuviškosios Bistramų atšakos pradininkas buvo karaliaus Vladislovo IV dvariškis Jonas Kazimieras Bistramas. Jo sūnus Jonas Evaldas 1695 metais įsigijo palivarką, kuris tuomet buvo vadinamas Barklainiais, o šie XVIII a. antroje pusėje pradėti vadinti Bistrampoliu.
Bistramai dvarą valdė iki 1940 metų. Vėliau dvaras buvo nacionalizuotas ir vėliau apleistas ėmė nykti.
Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai pastatyti 1850-aisiais. Rūmai – klasicistinio stiliaus, stačiakampio plano, dviaukščiai.
Pagrindinį fasadą puošia portikas su keturiomis kolonomis, užkeltas į antrąjį aukštą virš trijų arkų prieangio. Pirmame rūmų aukšte buvo svečių kambariai, o visą dešiniąją pusę užėmė didelė salė. Antras aukštas buvo skirtas reprezentacijai: jame buvo įrengti didesni ir mažesni salonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka. Dvarininkai buvo sukaupę per du tūkstančius knygų, turtingą giminės archyvą ir meno kūrinių kolekciją. Taip pat išliko dešimt kitų dvaro sodybos ansamblio pastatų, seniausi iš jų datuojami 1820 metais. Aplinkui – didelis nuo XIX a. pradžios apsodintas parkas, trys tvenkiniai ir kapinaitės.
Žino giminės istoriją
Lenkijoje gyvenantis režisierius T. Bistramas daugiausia pasakojo apie Karolį Bistramą (1819–1887), Panevėžio apskrities bajorų maršalką. Pasirodo šis bajoras padidino Bistramų valdas ir supirko žemes iš Bialozarų, Tiškevičių, o vesdamas Mineikų dukterį Zofiją, kraičio gavo Upytės ir Stultiškių dvarus bei keletą mažesnių palivarkų. Jis pradėjo kurti ir iki mūsų dienų išlikusį Bistrampolio dvaro ansamblį.
Amžininkai prisimena, esą K. Bistramas buvęs milžiniško ūgio. Be to, jis prijautė 1863 metų sukilėliams. Vienintelis Karolio ir Zofijos Bistramų sūnus Vladislovas (1839–1918) dalyvavo sukilime.
Beje, 1863-iųjų liepos 31 dieną miške vos už 2 km nuo Bistrampolio dvaro kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai laimėjo mūšį su carine kariuomene.
Pralaimėjus sukilimui, K. ir Z. Bistramų sūnus bėgo į Prūsiją. Pasakojama, kad jį per sieną pervežė žydai, perrengę rabinu. Už sūnų teko atsakyti tėvui: jis buvo uždarytas į kalėjimą, o visi jo dvarai sekvestruoti. Tik užtarus įtakingiems rusų aristokratams K. Bistramas atgavo nuosavybę.
Po kelerįų metų iš užsienio grįžo ir Bistrampolio paveldėtojas Vladislovas Bistramas. Bet jis nelabai domėjosi savo plačių valdų administravimu. V. Bistramas buvo vedęs garsaus Vilniaus juristo Kamenskio seserį Mikaliną. Žiemas su šeima jis praleisdavo Varšuvoje. Iš močiutės Šabonevičiūtės pusės jis giminiavosi su garsiuoju lenkų rašytojų Henriku Senkevičiumi. Savo atsiminimuose V. Meištavičius teigia, kad rašytojas vieną vasarą praleidęs Bistrampolyje, rinkdamas medžiagą istoriniam romanui „Tvanas“.
Vladislovas Bistramas turėjo keturis sūnus ir tiek pat dukterų: Vladislovą, Kazimierą, Karolį, Tadeušą, Gabrielę, Jadvygą, Michaliną ir Ireną. Karolis Bistramas, vedęs Ziutą Puzinaitę iš Sukniškio, apsigyveno Upytės dvare. Prasidėjus bolševikmečiui 1918 metais Upytėje buvo bolševikų nužudytas.
Bistrampolis atiteko Tadeušui Bistramui, kuris buvo vedęs Mariją Meištavičiūtę iš Pajuosčio. Jis dalyvavo antilietuviškos lenkų organizacijos P.O.W. (Polska Organizacja Wojskowa) veikloje ir už tai Lietuvos valdžios dvejus metus buvo kalintas Kauno kalėjime. Po to jis su šeima gyveno Vilniuje. Ten mokslus baigė ir du jo sūnūs – Eugenijus ir Aleksandras. Uliūnų bažnyčios metrikų knygoje įrašyta, kad Aleksandras Bistramas gimė 1923 metais Bistrampolio dvare. Po karo jis gyveno Londone.
Filmą skyrė „Tvano“ autoriui
Anot režisieriaus T. Bistramo, jo giminės istorija įdomi, o sukurti filmą apie H. Senkevičių paskatino surasti duomenys, kad rašytojas galėjo lankytis Bistrampolio dvare.
„Tačiau filmas ne apie tą laikotarpį, kada H. Senkevičius neva galėjo lankytis dvarvietėje. Filmas sukurtas apie tai, kaip H. Senkevičius lankėsi Romoje. Įdomiausia filmo detalė, kad apie savo giminaitį filme pasakoja H. Senkevičiaus proproanūkis Baltaramiejus. Jis vaikšto po Romą ir tarsi praeina pro visas vietas, kurias galėjo aplankyti vaikaičio tolimas giminaitis“, – pasakojo apie filmo siužetą režisierius ir, kviesdamas į filmų peržiūrą Bistrampolio dvare, priminė, kad rašytojas H. Senkevičius – Nobelio literatūrinės premijos laureatas.
Beje, lenkų režisierius ir baronas, taip jį vadina žmona, džiaugėsi atgaivintu dvaru, sutvarkyta aplinka. Jis prisiminė, kai prieš septynerius metus buvo atvykęs į Bistrampolį, dvaras nebuvo taip išpuoselėtas, kaip dabar. Jo nuomone, galima tik baltai pavydėti, kad dvaras gyvena naują gyvenim ą, o dvaro teritorijoje vyksta kultūriniai renginiai. Anot jo, taip ir turi būti, nes XVII–XIX a. dvarai Lietuvoje ir buvo kultūros lopšiai.
Parką papuoš drožiniais
Subtiliai sutvarkytų dvaru ir aplinka negalėjo atsigėrėti į Bistrampolio dvarą atvykę medžio drožėjai Adolfas Teresius, Antanas Lastauskas, Kęstutis Krasauskas ir Gintautas Akstinas. Visi keturi skulptoriai dalyvauja plenere ir kuria iš ąžuolo skulptūras tema „Istorinių įvykių – knygnešystės ir 1863 metų sukilimo įamžinimas Bistrampolio dvare“.
Dvi skulptūros bus skirtos knygnešiams ir papuoš erdvę šalia Knygnešių koplyčios, o kitos dvi skirtos 1863 metų sukilimo mūšiui, kuris vyko netoli Bistrampolio dvaro, ir sukilimo vadui kunigui A. Mackevičiui atminti.
Medžio drožėjas A. Teresius pripažino, kad seniau dvarų parkų nepuošdavo iš medžio išdrožtos slulptūros.
„Dvarviečių parkuose stovėjo skulptūros, padarytos iš akmens, bronzos, – aiškino jis. – Todėl mums, medžio skulptoriams, reikia galvoti, kad skulptūros įsilietų į subtiliai sutvarkytą dvaro parką. Drožti, kaip mes sakome, bulvonų, negalime. Darbas tikrai atsakingas, bet turėtume su juo susitvarkyti ir keturi medžio drožiniai turėtų derėti prie Bistrampolio dvaro erdvių. Juolab kad visi plenere dalyvaujantis meistrai jau įsivaizduoja, kaip atrodys išdrožti meno kūriniai ir kurioje vietoje bus pastatyti.“ | 
