 Sofija GRITĖNAITĖ
Jis ir aktorius, ir režisierius, ir bardas, ir dėstytojas... Taip galima apibūdinti Arnoldą Jalianiauską, sugrįžusį į gimtąjį miestą statyti teatre „Menas“ spektaklį pagal Vytauto Petkevičiaus pasaką „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“.
Išgirdęs klausimą: „Arnoldas Jalianiauskas – kas jis: aktorius, režisierius, bardas, dėstytojas?“, Arnoldas šypteli ir ramiai sako: „Ir aktorius, ir režisierius, ir dėstytojas, ir...“
Reikia mokėti klausyti
„Baigiau Jono Vaitkaus kursą, o tai labai daug ką pasako, – skuba paaiškinti. – Jeigu gali padaryti daugiau, tai kodėl nepadarius? Verta duoti, nes žinau, kad atgal sugrįš dvigubai. Todėl esu toks, koks esu. Aktorius, nes to mokiausi. Režisierius, nes noriu žinoti, koks kūrinys išeis statant spektaklį. Dėstytojas, nes norisi savo žinias perduoti kitiems. Ir dar esu muzikantas, bardas... Labai svarbu gyvenime nesustoti, o ieškoti. Stengiuosi tą daryti. Esu tam tikrame Dievo duotame kelyje. Tik reikia mokėti išgirsti, mokėti klausytis, kad eitum tuo keliu, kuris tau duotas...“
„Tai jūsų jau nekamuoja slogūs sapnai, kad kažkas nepadaryta, kad ne tuo keliu nueita? Ir kaip suprasti, kad tas kelias, kuriuo keliauju – mano?“ – klausiame.
„Atsakymas labai paprastas, – sako A. Jalianiauskas. – Jau sakiau, kad tai duota Dievo, tik reikia mokėti klausytis ir įsiklausyti. O kiek reikia nueiti, kad suprastum? Tai tolygu Jėzaus kelionei po dykumą keturiasdešimt dienų, kai jam teko patirti visus gundymus ir rinktis, ar gyventi ir siekti pasaulio gėrybių, galios ir garbės, ar rinktis kitą kelią – siekti dvasinių dalykų. Teko klaidžioti, kad surasčiau tą tikrąjį kelią. Negaliu sakyti, kad dabar nekamuoja mintys. Jos turi kamuoti, kad galėtum ieškoti, kad galėtum surasti. Gyvenimas yra trumpas mirksnis. Kas yra tie keliasdešimt metų, tau duotų nugyventi? Mirksnis, akimirka... Todėl ir reikia ieškoti, reikia duoti, ieškoti atsakymų, analizuoti, mokyti kitus. Tam ir esu. Kitoks jau ir nebūsiu, nes pats pasirinkau šitą kelią.“
Pats geriausias miestas
A. Jalianiauskas mielai pasakojo, kodėl po 15 metų (iš Panevėžio Arnoldas išvažiavo 1995 metais – autorės pastaba) sugrįžo į gimtąjį miestą ir spektakliui statyti pasirinko teatrą „Menas“.
„Jau kelinti metai vis persekioja mintis – reikia grįžti į Panevėžį, – prisipažino. – Šitame mieste jaučiuosi ramiau, nei Vilniuje, kur dideli tempai. Čia gali ramiai stabtelėti ir pagalvoti. Į Panevėžį veda ramybės paieška. Manau, kad, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia laiko apmąstymams. O kai gali stabtelėti, greičiau ateina aiškios mintys, ką ir kaip turi daryti.“
Anot aktoriaus, būtinybę sustoti ir įsiklausyti jis jaučia nuolat.
„Nuo didelio tempo pavargsti, – gūžteli pačiais. – Pajunti, kad kažkas prabėga pro šalį ir to kažko nesugebėjai užfiksuoti. Todėl ir reikėjo sugrįžti į Panevėžį. Beje, šis miestas – mano ramybės uostas, ir nėra geresnio už jį. Šitam miestui jaučiu nuolatinę trauką ir nenustebkit išgirdę: šitame mieste norėčiau ir numirti... Tai mano miestas...“
Ydų paieška
Šiek tiek pagalvojęs tęsia pasakojimą toliau ir aiškina, kodėl pasirinko spektakliui statyti teatrą „Menas“ bei kodėl stato spektaklį būtent pagal V. Petkevičiaus knygą „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“. „Tokie sutapimai, kaip jau sakiau, įvyksta neatsitiktinai, – įsitikinęs aktorius ir režisierius. – Susitikau sostinėje teatro meno vadovą Vytautą Kaniušonį ir pakvietė pastatyti spektaklį „Mene“. O kodėl „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“? Pradžioje rinkausi ir galvojau statyti „Mumį trolį“, bet pasirinkau šitą knygą. Beje, spektaklis vadinsis kitaip. Scenarijų parašiau pats. Pats parašiau ir muziką spektakliui. Spektaklio premjera greitai – rugsėjo 12 dieną.“
A. Jalianiauskas spektaklio žiūrėti kviečia visus – vaikus, tėvus, senelius.
„Spektaklis – visai šeimai. Gėrio, gyvenimo prasmės, draugystės supratimo paieška trunka ilgai. Spektaklis apie mūsų ydas, kurios kamuoja žmones, šalį. Nuo jų nesame apsaugoti. Lietuva irgi kupina ydų. Parodykit man bent vieną, kuris jų neturi? Tai neklaužada Gilė ir iškeliauja į Ydų šalį ieškoti savęs, sutikti draugų, kad sugrįžtų atgal į gimtinę – pas tėvą Ąžuolą ir pajustų „nepaprastą norą padaryti kažką labai kilnaus ir gero. Visiems, visiems! Kad tik būtų pagiryje gera ir smagu gyventi.“ Tai bus gyvenimiškas spektaklis, kuriame kiekvienas žiūrovas, nesvarbu ar jis bus mažas, ar didelis, atras daug ką sau. Ir būtų labai smagu, jei po spektaklio jie pajustų tą patį jausmą, kaip ir Gilė: „kad tik būtų pagiryje gera ir smagu gyventi.“
Svajonės neatsisako
Besiklausant spektaklio statytojo, nejučia kilo klausimas, ar po kurio laiko buvęs panevėžietis grįš visam laikui į gimtąjį miestą ir įgyvendins dar vieną svajonę – įkurs liturginį teatrą.
„Jei Dievas atvedė dabar čia, atėjau, nes jaučiuosi naudingas, – įsitikinęs A. Jalianiauskas. – Liturginis teatras – reali svajonė, bet ją įgyvendinti reikia laiko, reikia vietos. Ir dar svarbu, kad toks teatras atsirastų tuomet, kai jis bus reikalingas. Jau pats žodis „liturginis“ pasako, kad tai nepaprastas teatras turi būti. Dievas, Šv. Raštas pirmoje vietoje... Visai kitokios vertybės. Esu laisvųjų krikščionių bažnyčios narys ir puikiai žinau, kokį teatrą noriu įkurti. Juk negali jame pastatyti F. Dostojevskio „Idioto“ be gašlumo. Tai būtų netiesa. Todėl būtina suvokti, kas turi vykti liturginio teatro scenoje. Kada nors toks teatras bus. Noriu, kad toks teatras būtų, kad jis būtų reikalingas žmonėms. Noriu statyti spektaklius šitame teatre, kurti muziką ir laukti, kad į tą teatrą ateitų laisvas žmogus...“
Aktorius, dainų bei muzikos autorius ir atlikėjas užsimena, kad pirmojo spektaklio užuomazgos jau yra.
„Esu išleidęs tris albumus. Kiekvienas darbas turi savo etapą. Nors jau esu sukūręs miuziklą „Antrasis laiškas Timotiejui“, laukiu, kada galėsiu jį išleisti kaip albumą. Beje, miuziklas jau parašytas ir jį galima statyti scenoje. Tik nežinau, kuris teatras ryžtųsi jį statyti? Nes miuziklas parašytas pagal vieną (antrąjį) iš trylikos apaštalo Pauliaus parašytų laiškų.
Paulius šiame laiške savo gyvenimo pavyzdžiu skatina Timotiejų neatsisakyti dvasinės tarnystės“, – pasakoja Arnoldas ir pagalvojęs ištaria, jog miuziklas ir yra liturginio teatro užuomazga.
Įvertinti turi kiti
Į klausimą, ką jam reiškia „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacija už pagrindinį Porcijos vaidmenį „Venecijos pirklyje“ bei už šiam spektakliui sukurtą muziką, A. Jalianiauskas sako, jog įvertinimas visada padeda tobulėti.
„Be to, smagu, kai tavo vaidmenis, sukurtą muziką vertina kiti, – priduria. – Tuomet supranti, kad tai padaryta gerai. Tai padeda suvokti, kad esi pašauktas suprasti tuos dalykus, kuriuos darai teatre. Be to, kai vertina kiti, supranti, kad vaidmenį sugebėjai perteikti. Įvertinimai skatina augti, nesustoti vietoje. Be to, jie man padėjo atrasti ryšį tarp žiūrovo ir aktoriaus. Kai tą ryšį pajunti savyje, tai toks energinis pliūpsnis, kuris vienodai veikia ir aktorių, ir žiūrovą.“
Ir pokalbio pabaigai smalsu buvo išgirsti, ar jau galėtų tvirtai ištarti esąs teisingame kelyje ir darantis tai, ką geriausiai išmano. Pažvelgęs mąsliomis akimis Arnoldas ištarė: „Tas klausimas mane lydi ir turbūt lydės visą gyvenimą. Dirbti norisi, bendrauti norisi ir likti norisi. Niekada neabejojau savo profesija. Galima atsitraukti, kad pamatytum, kur atėjai, kad suprastum, ką reikia toliau daryti. Puikiai suvokiu – negalima užsistovėti. Reikia galvoti, kurti, domėtis. Man patinka kūrybos procesas. Ir dabar statydamas teatre „Menas“ spektaklį labai noriu, kad būtų teisingai suprasti žodžiai: „noriu, kad tik būtų pagiryje gera ir smagu gyventi.“ |
