MIESTASLIETUVAPASAULISVERSLASKRIMINALAITEMASPORTASSVEIKATAĮVAIRENYBėS
2012 m. vasario 04 d., šeštadienis

Kultūros balsas

Kur dangus pasiekiamas ranka

Rašyti komentarą

Guoda Girdutis

Daugelį egzotiškų šalių aplankęs fotomenininkas Valentinas Pečininas, grįžęs iš Farerų, negalėjo vienu sakiniu apibūdinti viešnagės šiose atšiauriose salose

Pirmą kartą pastatęs koją ant didžiosios ir pagrindinės Farerų salyno salos Streimojaus žemės keliautojas pajuto, kad visai nebūtina kilti iki dangaus – yra pasaulyje vietų, kur jis pasilenkia tam, kad debesis būtų galima pasiekti ranka.

 

Ramybės salos
 
Debesys Fareruose, anot Valentino Pečinino, slegia ne tik kalnus ir pakrantes – jie slegia kiekvieną salyno svečią: dažniausiai slenka pažemiu, kiekvieną apglėbia savo drėgme ir vėsa.
Atvykėliams vietos gyventojai pasakoja, kad blogo oro Fareruose galima tikėtis 260 dienų per metus. Tad nekeista, kad fotomenininkas džiaugėsi tuo, jog, vos atvykus į salas, nors ir trumpam, tačiau švystelėjo saulutė. Ji leido nufotografuoti Farerų kraštovaizdį tokį, koks jis būna rečiausiai – spalvingą.
Tiesa, V.Pečininas džiaugėsi ne tik saule, bet ir pačia šalimi. Jį maloniai stebino paprasčiausi dalykai, kuriais mes, lietuviai, nesilepiname. Anot panevėžiečio, salose jaučiamas žmonių pasitenkinimas gyvenimu, jo kokybe, tačiau labiausiai – ramybe ir tyla.
Nors fotomenininkas lankėsi didžiausioje Streimojaus saloje ir Farerų sostinėje Torshavne, per penkias kelionės valandas pasakojo sutikęs daugiausia 15 žmonių. Labiausiai, anot jo, akį traukė tai, kad nors ir nebuvo matyti vaikštinėjančių fareriečių, visi pėsčiųjų takeliai ten nubarstyti smėliu. Atrodo, tarsi beveik negyvenamos salos laukia svečių, kurie tuoj atvyks. Tačiau oro uosto automobilių nuomos punkto darbuotojai fotografui išdavė „paslaptį“, kad keliautojų Fareruose žiemos metu sulaukiama mažai. Tad jie tegalėjo pasiūlyti vieną vienintelį automobilį. Jį išnuomojusios įmonės darbuotojas galėjo ramiai atsipūsti, kol jo klientas keliavo po salą.
 
Skerdynių įlanka
 
Farerų ramybė ir erdvė užburia keliautojus. V.Pečininas tvirtina: tai vieta, kurioje gali pasijusti atskalūnu, vienišu klajūnu. Tiems, kurie nori pabūti vieni, šiame krašte tai padaryti paprasta. Reti kaimeliai maži ir jaukūs. Žmonės, nors šilti ir svetingi, tūno kažkur, kur jų nematyti. Tad dažniausiai tenka susidurti su avių bandomis, kurios ganosi visose salose, jūra ir jos skardingais krantais.
Fareruose yra 1117 kilometrų kalnuotų krantų ir 18 salų, iš kurių tik vienoje – Litla Dimunėje – negyvena nė vieno žmogaus. Užtat didžiojoje Streimojaus saloje gyvena beveik pusė viso salyno gyventojų.
O kalnai glaudžia keltų istorijos gijas. Tad nenuostabu, kad šių salų mistika suviliojo fotografą. Tiesa, visiškai kontroversiški jausmai apėmė V.Pečininą sužinojus apie salyne žudomus delfinus.
Jis tvirtino nors ir visiškai nesuprantąs šių beprasmių skerdynių ir negalįs pateisinti tokio barbariško ir necivilizuoto elgesio, tačiau norėtų tai išvysti savo akimis. Ir ne tik. Jis norėtų fotografuoti jaunus vyrus, žudančius bejėgius delfinus. Norėtų užfiksuoti tai, kas atsispindi jaunųjų fareriečių veiduose liejant kraują. Atspindėti ryšį tarp žudiko ir aukos.
 
Dienos be saulės
 
Fotomenininkas, nors ir būdamas tikras, kad kada nors įgyvendins šį siekį, vis dėlto tvirtina, jog iš trumpos kelionės į Farerus labiausiai norėtų prisiminti salyno ramybę. Kad pražūtingiausiu prisiminimu liktų atoslūgio atidengti krantai, grasinantys pasigviešti neatsargius turistus, kurie drąsiai žengia slidžiu akmeningu dugnu.
Anot V.Pečinino, potvynis, kuris prasideda labai staiga, priverčia sprukti neatsargiuosius. Nes bangos, kurios ramiai ir lėtai traukėsi, staiga ir su didele jėga pradeda veržtis kranto link. Panevėžiečiui pačiam teko patirti jūros atšiaurumą, kai jį, einantį uolėtu dugnu, grįžtančios bangos netikėtai permerkė kiaurai.
 
Vieta gyventi
 
Fotografas tvirtina, kad tokių permainingų orų kraštą, kaip Farerai, sunku įamžinti. Oras ten keičiasi visada staiga. Nuolatinę dulksną, vaikomą atšiauraus vėjo, kartkartėmis perskrodžia retas saulės spindulys. Jis atskleidžia visą aplinkos grožį ir nuolatinio rūko dengiamas spalvas.
V.Pečininas neslėpė, jog jam norėtųsi, kad lietuviai, gyvenantys tokioje pat mažoje šalyje, mokėtų žiūrėti į gyvenimą taip ramiai, kaip fareriečiai. Kad mokėtų rūpintis savimi ir savo svečiais kaip ir jo lankytoji tik žuvimi, avimis ir antimis turtinga šalis, kurioje kiekvienas veržiasi parodyti atvykėliui tai, ką turi geriausio. O trūkumus, jei jų yra, slėpti rūkuose. Tarp mažų ir jaukių namukų pradanginti nerimą, salyno erdvėse išsklaidyti skubėjimą ir šiltu sutikimu prašalaičiui leisti pasijausti beveik kaip namuose.

Komentarai

Komentuoti

 

Daugiau naujienų iš Kultūros balsas:

  • Nuolatinių ieškojimų kelyje

    Nuolatinių ieškojimų kelyje

    Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė šešiasdešimtąjį gimtadienį pasitiko spaudžiant didžiuliams šalčiams – lygiai tokiems, kokie šalį kaustė ir tądien, kai ji gimė.

  • Teatras visam gyvenimui

    Teatras visam gyvenimui

    Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, režisierius Romualdas Urvinis paminėjo 75 metų jubiliejų.

  • Naglis Šulija: „Tiesiog gyvensime toliau“

    Naglis Šulija: „Tiesiog gyvensime toliau“

    Naglis Šulija – astrologas, geografas, meteorologas ir tiesiog žmogus, pažįstamas iš televizijos ekranų bei žurnalų puslapių, – visatos paslapčių kraštelį praskleidė ir ateitimi besidomintiems panevėžiečiams.

  • Studijos užsienyje – gyvenimas su viltimi grįžti

    Studijos užsienyje – gyvenimas su viltimi grįžti

    Baigę mokyklas lietuvaičiai vis dažniau renkasi studijas užsienio universitetuose, panevėžiečiai abiturientai taip pat nesnaudžia.

  • Suradusios savo kelius

    Suradusios savo kelius

    Į susitikimą su panevėžiečiais garsioji Jadvyga Balvočiūtė šį kartą atvyko ne tik su savo džiovintomis žolelėmis, bet ir su dailininke dukra bei jos tapytais paveikslais.

  • Juozas Lebednykas, ne tik akmens tramdytojas

    Juozas Lebednykas, ne tik akmens tramdytojas

    Skulptoriui Juozui Lebednykui geriau rodyti, ką sukūręs, nei kalbėti, juolab kad vien menininko namuose esančių skulptūrų bei keramikos dirbinių užtektų kelioms parodoms.

  • Į dabartį – per restauratorių rankas

    Į dabartį – per restauratorių rankas

    Senus medžio, metalo dirbinius, knygas, dokumentus ir kitas vertybes naujam gyvenimui prikelia trys darbštūs ir kuklūs Panevėžio kraštotyros muziejaus restauratoriai.

  • Atkakli kovotoja dėl savo svajonių

    Atkakli kovotoja dėl savo svajonių

    Aktorė Inga Talušytė jau vaikystėje suprato, kad nori vaidinti, tad nors vingiuodama įvairiais gyvenimo posūkiais trumpam buvo palikusi sceną, netrukus vėl į ją sugrįžo.

  • M. V. Jatautis – kultūros grandas iš Panevėžio

    M. V. Jatautis – kultūros grandas iš Panevėžio

    Per visą kūrybos laikotarpį Mykolas Valdas Jatautis pastatė 16 premjerų, sukūrė 21 vaidmenį spektakliuose ir nusifilmavo 38 kino bei televizijos juostose.

  • Prie šildančios vilnos atvedė lemtis

    Prie šildančios vilnos atvedė lemtis

    Artėjant Kalėdoms tautodailininkams pats darbymetis, ir dauguma, kaip vilnos vėlėja Edita Palionienė, įtemptai ruošiasi netrukus miesto centre šurmuliuosiančiai mugei.

Redakcija. El.p. redakcija@panbalsas.lt, tel. 8 45 555556. Reklamos skyrius. El.p. reklama@panbalsas.lt, tel. 8 45 502022
© 2009 UAB „Panevėžio dienraštis“