 Neringa MARTINKUTĖ
Daug metų Panevėžyje gyvenantis Zigfridas Zoltneris puikiai mena, kaip jo jaunystės laikais Latvijoje būdavo švenčiamos Joninės. Pasirodo, ir kaimynai tą naktį ieško paparčio žiedo – tik latvių mergaitės upėmis vainikų neplukdo.
Panevėžiečių dailininkų Romualdos ir Zigfrido Zoltnerių didžiulėje kūrinių kolekcijoje yra paveikslų, skirtų ir Joninėms.
Nutapyti prisiminimai
Ponia Romualda tokius du neseniai eksponavo Kraštotyros muziejuje surengtoje parodoje. Viename paveiksle per pievas brenda vainikais ir tautiniais drabužiais pasipuošusios lietuvaitės, kitame – visą pamiškę nušvietęs liepsnoja didžiulis Joninių laužas.
Apie Joninių papročius Latvijoje byloja pono Zigfrido darbai. Tikras rygietis, prieš daugiau kaip dvidešimt metų atkeliavęs paskui žmoną į Panevėžį, savo kūriniuose vaizduoja pas namų šeimininką Janį susirinkusius kaimynus, tradiciškai per Jonines latvių valgomą ypatingą sūrį, alaus ąsotį.
„Į tą sūrį dedama ne tik varškės, bet ir grietinės, kiaušinių, kmynų, Sūris išeina labai riebus. O alaus Joninėms būdavo pridaroma daug – anksčiau Latvijoje degtinės niekas negerdavo“, – besisvečiuojantiems „Panevėžio balso“ korespondentams sakė ponas Zigfridas.
Tikrindavo šeimininko ūkį
Anot pono Zigfrido, kai jis dar gyveno Latvijoje, Joninės buvusios ne masinė, bet šeimos ir artimiausių bičiulių, kaimynų šventė. Birželio 23-iąją laukdami svečių visi Janiai gamindavo alų, spausdavo sūrį, skubėdavo pamelžti karves, pašerti kiaules.
Atvykę svečiai šeimos galvai Janiui įteikdavo ąžuolo, jo žmonai – dobilų ar liepų vainikus, o mažiausieji, vadinamieji Janio vaikai, prieš tai apeidavo šeimininko ganyklas ir laukus.
„Tikrindavo, ar pievos gražios, ar daržai nuravėti. Jei rasdavo kokią piktžolytę, paskui prie stalo ją linksmai apdainuodavo“, – juokėsi rugpjūtį 73 metų sukaktį švęsiantis ponas Zigfridas.
Be šių šmaikščių dainelių, susėdusieji prie stalo traukdavo ir tik Joninėms skirtas senovines dainas. Ponas Zigfridas ir mums parodė beveik šimto metų senumo tokių dainų rinkinį.
Stalą statydavo ant kalniuko
Ant Jonines švenčiančių latvių stalo, be riebiojo sūrio, puikuodavosi ir žuvis, ir karštos bulvės, o iš mėsos būdavo patiekiama tik vištiena, mat kiaulių tuo metu niekas neskersdavo. Kambaryje, kuriame būdavo švenčiama, visada stovėdavo kubile pamerktas berželis.
„Gerdavo tiek, kiek yra, tačiau nebepastovinčių ant kojų svečių niekada nebūdavo“, – sakė ponas Zigfridas, paklaustas, ar daug alaus per Jonines išgerdavo latviai.
Pavalgę ir atsigėrę Janio svečiai eidavo laukan. Vyrai nešdavosi ant aukšto koto užmautas degančias statinaites. Šeimininkai stengdavosi stalą pastatyti ant kokio nors didesnio kalniuko ar aukštumėlės – norėdavo, kad ir kiti matytų, kad jie švenčia Jonines. Persikėlus į lauką būdavo ne tik vaišinamasi, bet ir šokama, grojama akordeonu.
Latvių merginos, pasak pono Zigfrido, kaip lietuvės, vainikų upėje neplukdydavo, tačiau jaunimas kaip ir Lietuvoje šokinėdavo per laužą, ieškodavo paparčio žiedo.
Janės – tik pas latgalius
Prisidainavę, prisišokę ir kitaip prisilinksminę visi eidavo trumpam snūstelėti, mat jokiu būdu nebūdavo galima pramiegoti saulėtekio. Numigdavo ne tik lovose, bet ir daržinėse ant šieno.
Kitądien svečiai susirinkdavo tik pietų, o pavalgę skirstydavosi po namus. „Ne tokia turtinga buvome tauta, todėl net vestuvėms atšokti turėdavo užtekti vienos dienos“, – paaiškino ponas Zigfridas.
Latvijai atgavus Nepriklausomybę Joninės šioje šalyje virto tikra nacionaline švente. Jau kelerius metus garsaus latvių kompozitoriaus Raimondo Paulo iniciatyva vis kitame mieste ta proga rengiamos didžiulės dainų šventės.
O ar populiarus Janio vardas Latvijoje ir šiandien? Pono Zigfrido teigimu, Janiais ir dabar vadinasi ištisos latvių šeimų kartos.
„O štai Janinų ir Janyčių liuteroniškoje Latvijos dalyje nesutiksite. Tokius vardus savo dukterims duoda tik katalikai latgaliai“, – sakė Lietuvoje ir Panevėžyje jau šaknis įleidęs latvis Z. Zoltneris. | 
