 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Fotografijos galerijoje atidaryta šventinė panevėžiečių fotomenininkų darbų paroda. Ji skirta ne tik kalendoriniams metams užbaigti: tai paskutinė galerijos, kaip savarankiškos įstaigos, surengta paroda.
Tradicinėje metų užbaigimo parodoje „NeFORMatas“ darbus eksponavo šešiolika fotomenininkų kartu su Fotografijos galerijos vadove Marija Šileikaite-Čičirkiene. Paroda išskirtinė, nes kitąmet Fotografijos galerijos vardas liks tik istoriniuose dokumentuose.
Parodė neformatą
Nuo sausio 1-osios dvi miesto galerijos – Dailės ir Fotografijos – ims funkcionuoti kaip viena meno įstaiga ir vadinsis vienu vardu – Dailės galerija. Galbūt šis faktas turėjo įtakos, kad paskutinė šių metų paroda ir buvo pavadinta „NeFORMatas“. Fotomenininkai savo darbais įrodė, kad jie gali būti ir „formatai“, ir „neformatai“. Ruošdamas darbus parodai kiekvienas galėjo pasitelkti fantaziją, rinktis, kaip pademonstruoti „neformatą“ tarp daugybės nuorodų, krypčių ir galimybių.
Labai taikliai metinę fotomenininkų parodą apibūdino rašytoja Liuda Jonušienė. Ji rašo: „Ne žodis, o tikra paletė – NEFORMATAS. Vien didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis bei spalva gali išgauti daugybę prasmių: neFORMatas, neFORMATAS, NEformatas, neforMATAS... Pačioje parodoje nesunku įsitikinti, kaip kūrėjui nelengva apsispręsti ir kiek daug pavojų slypi tokiame „išplaukusiame“ pasirinkime. Sunku prikibti net prie akivaizdžios tradicijos, kičo ar pigaus išsidirbinėjimo, nes visa tai įgauna savotišką (apsi)draudimo polisą – nekaltas, kol neįrodyta kaltė. O ją šiuo atveju kažin ar pavyktų įrodyti.“
Veidrodžio neformatas
Parodoje atsivėrė kiekvieno fotomenininko sugebėjimai. Žiūrint į jų darbus galima suvokti, kaip jie suprato fotoparodos kodą „neformatas“. Įdomiai ir neįprastai atrodo Evaldo Ivanausko darbas „Veidrodis“. Jis pats aiškina, kaip ieškojo savojo „neformato“ ir kodėl kūrinį taip pavadino: „Ieškodamas savojo NEFORMATO, ėmiau mąstyti apie esminę fotografijos savybę – gebėjimą atspindėti pasaulį. Fotoaparatas labai primena veidrodį. Ir vienas, ir kitas pasaulį parodo kaip atspindį. Skiriasi jie tuo, kad fotoaparatu pagautas atspindys iškart sustingsta, o veidrodyje atsispindintis pasaulis visada kinta. Galima sakyti, jog fotografijoje pasaulio atspindys numiršta, o veidrodyje jis amžinai gyvas. Kilo mintis abu atspindžius – gyvąjį ir negyvąjį – sugretinti, priversti juos veikti išvien.“
Pasiteiravus, kodėl darbui panaudojo senas duris ir senovinį veidrodį, fotomenininkas suskubo atsakyti: „Su veidrodžiais siejasi daug magiškų dalykų. Be to, šis veidrodis – reikšmingas – lydi mane nuo vaikystės, kaip ir tos durys. Veidrodyje save matė mano seneliai, mama, ir pats save mačiau, kai buvau mažas. Duris varstė ir lietė žmonės, kurie matė save veidrodyje. Labai norėčiau, kad įvyktų stebuklas ir tas veidrodis, kaip fotoaparatas, galėtų savyje užfiksuoti praėjusius laikus. Būtų fantastika! Įsivaizduojat, kokį vaizdų archyvą turėčiau.“
Atvirukai su linkėjimais
Įdomų neformatą galima pamatyti M.Šileikaitės-Čičirkienės darbe „Prisiminimų etažerė“. Fotomenininkė į etažerę įmontavo Panevėžyje gerai žinomo teatralo Antano Markuckio fotografiją. Į kiekvieną etažerės aukštą įdėtos atskiros lėlininko veido dalys.
Neformali fotografija atlikta puikiai: prasmingai suderinta forma, turinys. Žiūrint iš arti negali atpažinti A. Markuckio, o paėjus kiek toliau teatralo veidą tarsi dėlionę sudėlioji į visumą.
Smagu žiūrėti į Stanislovo Bagdonavičiaus išmoningai padarytus atvirukus su palinkėjimais. Ant senovinių atvirlaiškių kopijų senoviniu dailyraščiu išraityti palinkėjimai. Fotomenininkas juos skyrė ką tik iš mero posto nuverstam Povilui Vadopolui, Seimo nariui Vitui Matuzui, šviesuoliui kunigui Tėvui Stanislovui ir kitiems daugiau ar mažiau žinomiems žmonėms. Verta įsiskaityti į tuos linkėjimus, verta pamatyti atvirukuose įamžintus politikų ir ne politikų veidus.
Rankšluostis su atmintimi
Parodoje pralinksminti gali ne tik sukurti fotomenininkų darbai, bet ir užrašai po jais. Įdomus ir dvasingo stiliaus Sauliaus Saladūno darbas. Į jo fantasmagoriškus „1-ojo pasaulinio karo portretus“ galima žvelgti ir rimtai, ir su humoru. Fotografijose užfiksuotos karių kaukolės turi tik sau būdingą išraišką. Jose gali įžvelgti jau seniai mirusio žmogaus charakterio bruožus, pamatyti juoką, skausmą, ašaras.
Alvydo Ivoškaus neformatyvi išmonė stebina paprastumu. Ant rankšluosčio, nusišluosčius, likęs veido atspaudas. „Man tai asocijuojasi su praėjusiais įvykiais, – sako fotomenininkas. – Drobiniame tautiniais raštų motyvais apkraštuotame rankšluostyje nusiprausus išliko mano veido atspaudas. Taip gali ir kitiems atsitikti. Tas, kas buvo prieš pusmetį, gali žiūrėti dabar ir įvertinti.“
Įdomu žiūrėti į poeto Aliaus Balbieriaus ciklopus, Virginijaus Benašo „Kinetines fotografijas“, Andriaus Repšio „Homo ludens“, Arūno Švelnos „Nuogą studentę Vilniuje“, Juozo Vaičikonio „Gerus prisiminimus“ ir „Vyro širdy“ bei į Petro Kaupelio „Vizijas“. Drąsiai galima sakyti, kad „neformato“ egzaminą fotomenininkai išlaikė.
|
