 Daiva SAVICKIENĖ
Teatro, televizijos bei kino aktorė Larisa Kalpokaitė, žengusi ir Venecijos, ir Kanų kino festivalio raudonaisiais kilimais, visada šypsosi – tikina, jog gera nuotaika padeda įveikti gyvenimo sunkumus
Sausakimša konferencijų salė ir antra tiek žmonių už durų – tiek miestiečių Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje buvo susirinkę gal tik kai į Panevėžį buvo atvykęs profesorius Alfredas Bumblauskas. Šįkart panevėžiečių minią sutraukė susitikimas su charizmatiškąja aktore Larisa Kalpokaite.
Pagražinta, bet atpažįstama
Susirinkusiesiems viešnia ne tik dainavo romansus, pasakojo apie save, bet ir kalbėjo apie Meilės Jančorienės knygą „Pasivaikščiojimas su Larisa Kalpokaite“. Pasak aktorės, šis biografinis kūrinys dabar gyvena savo atskirą gyvenimą ir jos gyvenime nieko nelemia.
„Nuo to mano gyvenimas nepasidarė nei geresnis, nei baisesnis, nei turtingesnis, nei prašmatnesnis. Tiesiog ji išėjo, ir viskas“, – sakė L. Kalpokaitė.
Tiesa, pasakoti apie save rašant knygą nebuvo lengva. Teko iš naujo išgyventi kažkada jaudinusius prisiminimus, kad ir silpnesnės emocijos, tačiau vis tiek jos buvo pakankamai stiprios. Tad po kiekvieno susitikimo su knygos autore aktorė būdavo labai pavargusi.
„Negalvojau, kad prisiminti savo istorijas yra toks sunkus darbas“, – prisipažino L. Kalpokaitė.
Tiesa, aktorės manymu, knygoje ji kiek labiau pagražinta nei yra realiame gyvenime, tačiau, šypsojosi L. Kalpokaitė, matyt, ji knygos autorei pasirodė būtent tokia, o ne kitokia.
Nepaisant to, džiaugėsi knygos herojė, jos puslapiuose niekas nėra iškreipta.
Dugnas po kojomis
Aktorės manymu, ji nėra lengvas žmogus. Taip pat nėra sentimentali – na tai kas, kad gali netikėtai apsiverkti. Užtat ją visą gyvenimą lydi nuotykiai.
Pavyzdžiui, vienas nesenų nutikimų susijęs su sena L. Kalpokaitės baime. Pasak aktorės, ji labai jau bijo vandens. Galbūt dėl to, kad vaikystėje matė, kaip Neryje nuskendo vaikinas. Tiesa, to pati nepamena, nes buvo per maža, tačiau apie tai pasakojo mama. Vėliau, po kelerių metų, vos ne toje pačioje vietoje skendo ir pati Larisa – laimei, ištraukė šešiolikmetis vaikinas. Aktorė sako, jog nuo to laiko vanduo jai dažniausiai sukelia baisių asociacijų, tad nors plaukti moka, turi visada justi dugną po kojomis.
Tačiau likimo ironija: visai neseniai L. Kalpokaitė, dalyvaudama televizijos laidoje „Pirmas kartas su žvaigžde“, ir vėl pakliuvo į įdomią situaciją: Egipte ją įkalbėjo... panardyti. Apie išgyvenimus po vandeniu aktorė pasakojo su humoru, tačiau pačiai tuomet nebuvo taip linksma. Vėliau, jos teigimu, nardymo instruktorius sakęs, kad dar nematė taip panikuojančio ir bijančio vandens žmogaus, kaip ponia Larisa. Tačiau ji sugebėjo nugalėti savo baimę.
Visada besišypsanti ir humoro jausmo nestokojanti aktorė turi ką papasakoti ir apie savo darbo užkulisius. Jos teigimu, linksmų nutikimų ypač daug pasitaiko teatre. Pavyzdžiui, kaip ji pati, išėjusi iš šviesa nutviekstos scenos į tamsius užkulisius, atsisėdo ant atviros rekvizito dėžės ir įkrito, o išlipti negali, nes ima juokas. Aktorės teigimu, kolega Sigitas Račkys tuomet taip ir nesuprato, kodėl per tokį rimtą spektaklį visi užkulisiuose krizena.
Be panašių „krizių“ neapsieina ir koncertai. Kartais, atviravo L. Kalpokaitė, dainuodama romansus ji pamiršta žodžius. O kartą apskritai pradėjo dainuoti ne tą romansą – pasak aktorės, akompaniatorių tada net prakaitas išpylė. „Žiūriu, akys stačios, viena ranka groja, kita ranka varto lapus – ieško natų!“ – juokaudama prisiminė L. Kalpokaitė.
Tačiau nors dabar ir pasakojo su šypsena, juokaudama, tačiau ne visi tie nutikimai baigėsi laimingai. Scenoje teko patirti ir skaudžių traumų.
Nepaisant to, aktorė tiesiog spinduliuoja gera nuotaika – sako, taip ne tik lengviau gyventi, bet ir įveikti likimo vis primetamus sunkumus.
Arba optimistė, arba ne
„Panevėžio balsui“ pasiteiravus, iš kur toks optimizmas, L. Kalpokaitė teigė, kad tokio dalyko iš niekur nepasisemsi – arba jis yra, arba ne.
„Aš visada tikėjau, kad viskas bus gerai, bet laikui bėgant supratau, jog toli gražu ne viskas būna gerai. Tad kas tada lieka? Belieka tikėti, jog tai, kas negerai, – laikina. Vis tiek kada nors kas nors pasikeis. Dažniausiai taip ir būna“, – tikino aktorė.
Ji pati teigia įsitikinusi, jog ši savybė – visada pirmiausia žvelgti į šviesiąją pusę – jai daug padėjo gyvenime, gelbėjo sunkiomis akimirkomis.
L. Kalpokaitė prisimena, kad ypač sunku buvo mokytis Muzikos akademijoje. Ten praleista tikrai nemažai metų: dvejus Larisa mokėsi dainavimo, ketverius metus studijavo vaidybą.
Tad akademijos, kaip ji pati sako, „atsikando su kaupu“. Tačiau kartu joje sutiko ir daug gerų, nuoširdžių žmonių, palikusių šviesių prisiminimų.
Tad, juokiasi L. Kalpokaitė, nors jos optimizmas yra „ne visai normalus“, jis padeda gyventi.
„Kitaip man būtų visai riesta“, – pripažįsta.
Aktorė teigia pažįstanti žmogų, kuriam gyvenime viskas negerai ir jis serga rimtomis ligomis, operacijos seka viena po kitos.
L. Kalpokaitė įsitikinusi, kad taip yra dėl tokio požiūrio į gyvenimą.
Moteris neslepia ir pati serganti – nesanti jokia išimtis, tačiau mano, jog yra joje kažkoks optimizmo genas. „Kai kuriems gal atrodo, kad tai dirbtina, netikra.
Tegu galvoja – kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę“, – gūžtelėjo aktorė.
Kartu daugelis žmonių galvoja, jog L. Kalpokaitė – labai linksmas žmogus.
„Iš esmės ir esu linksmas žmogus: su gera humoro doze, turiu pakankamai ironijos sau, bet tai atėjo ne iš karto“, – pripažįsta moteris. Jos teigimu, kol gyvenime galvojo, kad turi kažkam įrodyti, kad ji talentinga, graži ir protinga (o taip buvo, kol aktorė sulaukė 39-erių), tol Vilniaus valstybiniame mažajame teatre nelabai sekėsi ir su vaidmenimis. Supratus, kad ne ji yra svarbiausia scenoje, viskas pasikeitė.
„Aš vienu momentu pajutau, ką reiškia stovėti scenoje ir mylėti žiūrovą. Ir daugiau nieko nereikia daryti. Praktiškai ruoši vaidmenį, ir visos baimės, visi norai patikti išgaruoja, kai tik supranti, kad esi dėkingas visiems žmonėms, kurie atėjo. Žiūrovas iš karto tai pajunta. Prapuolus baimei, prapuola noras patikti, ir tada įsijungia visai kiti centrai. Visai kitaip jautiesi, kitaip bendrauji su žmonėmis, bet kad tai suvokčiau, pajusčiau, reikėjo pragyventi iki beveik keturiasdešimties metų“, – dalijosi mintimis ji.
Scena – jos gyvenimas
L. Kalpokaitė tvirtina niekada nesigailėjusi, jog tapo aktore. Kiek tik save prisimena, visą laiką buvo scenoje: nuo pat vaikų darželio laikų dainuodavo, visada deklamuodavo eilėraščius. Tą patį darė ir mokykloje.
„Nuolat buvau scenoje, ir kitokio gyvenimo net neįsivaizduoju“, – sako ji.
Tad kai kas nors aktorės klausia patarimo, ar stoti į aktorinį, ji rekomenduoja rinktis šią profesiją tik tada, jei žmogus niekur kitur savęs nemato.
„Tai yra labai sunki, nedėkinga profesija. Ir jeigu tik kyla mintis, kad gal būčiau geras daktaras, gal būčiau geras inžinierius, na, jei tik tokia mintis, kad gal, – tai taip ir daryk.
Rinkis tokią profesiją ir neik į aktoriaus“, – pataria L. Kalpokaitė. Nes, jos įsitikinimu, tik tuomet, kai žmogus tikrai negali dirbti jokio kito darbo, aktoriaus profesija kelia pasitenkinimą.
Pati L. Kalpokaitė neabejoja, kad visus sunkumus atlaikė tik dėl to, kad buvo įsitikinusi: vaidyba – tai jos specialybė. Ir, tiesą sakant, nė nenumanė, ką dar būtų galėjusi studijuoti.
Aktorė tikina niekada negalvojusi apie savo svajonių vaidmenį – tokį, kurį būtų labai norėjusi suvaidinti, bet taip nebūtų pavykę. L. Kalpokaitė mano, kad ir šiuo atveju veikia jos savisaugos instinktas. „Be abejo, aš netekau daug vaidmenų, bet kokie jie konkretūs, nežinau, nes niekada apie juos nesvajojau“, – sako ji.
Aktorė prisiminė, kad būdavo skaudu, kai statant kokį nors spektaklį negaudavo vaidmens, nors žinodavo, kad tai jos vaidmuo, idealiai tinkantis pagal jos planą, temperamentą, amžių.
„Būdavo skaudu, bet ką padarysi? Visiems mielas nebūsi... Vadinasi, manęs nematė tuo metu. Va, tas momentas būdavo skaudus. Bet kad svajočiau apie kokį nors vaidmenį? Niekada nebuvo net atėję į galvą“, – patikino.
Nemenanti pikto
Populiarioji aktorė labai užimta. Pasiteiravus, ar L. Kalpokaitei lieka laiko šeimai, laisvalaikiui, ji prisipažino dabar namuose likusi dviese su vyru – sūnus jau suaugęs vyras ir gyvena atskirai, tad ir tėvai retokai jį mato. Na, o laisvalaikio aktorei visiškai nelieka: pasak jos, neseniai labai gera draugė pakvietė į savo šešiasdešimtmetį, tačiau Larisa negalės jame dalyvauti, nors ir labai norėtų – tądien laukia koncertas Šiauliuose.
„Laisvalaikio praktiškai nelieka, ir savo jokių pomėgių neturiu. Ir negaliu jų turėti – dėl to, kad laiko nėra.
Kartais kyla mintis, kad galėčiau ką nors tokio padaryti... Kažkada mezgiau, bet paimu virbalus ir padedu atgal. Neturiu tokiems dalykams laiko.
Ir aš laiminga dėl to. Geriau būsiu apkrauta aktoriniu darbu nei sėdėsiu, megsiu, bet verksiu sieloje, kad neturiu darbo“, – atviravo moteris.
L. Kalpokaitė mano šeimoje esanti pakankamai valdinga – sako, abu su vyru, aktoriumi Jonu Braškiu, esantys cholerikai.
„Iš viso aktoriai yra gana sunkūs personažai, choleriški. Jų nervai patampyti, nes dirba savais nervais, bet, ačiū Dievui, nesu menanti pikta. Kaip rusai sako, aš nekerštinga, tačiau mano atmintis gera“, – juokiasi ji.
Greitai užsiplieskusi, L. Kalpokaitė greitai ir perdega. Aktorės teigimu, ir šeimoje niekada nebuvo taip, kad su vyru nekalbėtų kelias dienas – tyla tęsiasi daugiausia kelias valandas.
„Pavaikštai pavaikštai, po to vis tiek prireikia ko nors paklausti – vienas žodis, kitas ir vėl dialogas užsimezga“, – šypsosi ji.
Moka būti tik laiminga
„Ai, žmogus niekada nebūna laimingas – jam visada visko trūksta“, – pratrūksta juoku L. Kalpokaitė, paklausta, ar dabar ji laiminga.
Aktorės manymu, ji galėtų tik pasakyti, jog nėra nelaimingas žmogus.
„Aš nemoku būti nelaiminga. Matyt, vis tiek veikia savisaugos instinktas: aš surasiu ką nors, kame būsiu laiminga ir patenkinta“, – tvirtai tiki Larisa.
Aktorė teigia pirmiausia žmoguje vertinanti talentą – bet kokį talentą. Nes yra įsitikinusi, kad žmogus bus laimingas, jei suras sritį, kurioje galės pasireikšti. Ir nesvarbu, kurioje – ar dirbs vaikų darželyje, ar mokykloje, ar gamykloje, ar augins gėles. Svarbu, kad tai būtų jo darbas.
„Aš gerbiu talentingus, darbščius žmones ir tuos, kurie laikosi duoto žodžio. Taip mama auklėjo. Tada klausydavau ir girdėdavau, o dabar suprantu, ką ji norėjo pasakyti. Ji sakydavo, kad pažadą turiu būtinai įvykdyti net tada, jei pagalvoju ir dar niekam nesu pasakiusi, kad tai turiu padaryti“, – sako L. Kalpokaitė. |
