 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Operos solistė Ona Kolobovaitė neslepia, kad išgarsėti jai padėjo laimėtas pagrindinis prizas „Triumfo arkoje“. O populiarumas savo ruožtu tapo priežastimi siekti kūrybinių aukštumų.
Su 25 metų kylančia operos žvaigžde Ona Kolobovaite kalbėjomės likus parai iki Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantų baigiamojo darbo – Džiuzepės Verdžio operos „Traviata“.
Spektaklis žiūrovų teismui pateiktas ketvirtadienį Panevėžio muzikinio teatro scenoje. Trapi – vos 55 kilogramus sverianti – mergina „Panevėžio balsui“ prisipažino, kad gyvenimo klaidos daug ko išmokė ir padėjo išeiti iš iliuzijų pasaulio. Ji prisipažįsta norinti jaustis reikalinga, pastebėta, be to, puikiai žino, kad gyvenimo tikslas – dainavimas, kūryba, teatras. O kai labai blogai, solistei padeda posakis: viskas praeina ir tai praeis.
Su O. Kolobovaite kalbėjomės ne tik apie jos laimėjimus, bet ir būsimus vaidmenis, galimus pasikeitimus gyvenime, apkalbas ir dalyvavimą televizijos projektuose.
Laukia kūrybos paieškos
– Jeigu reikėtų žmonėms, kurie apie jus mažai žino, pristatyti save, ką sakytumėte?
– Pasakyčiau, kad dar kol kas esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė. Dabar kaip tik laikau paskutinį magistrantūros egzaminą. Studijuoju dainavimą dėstytojos Sigutės Stonytės klasėje. Greitai, jau labai greitai būsiu savarankiška atlikėja!
– Sakote, baigsite studijas, tapsite savarankiška... O kas toliau?
– Manau, kad žodis „savarankiška“ gal ne visai tinka... Matyt, atlikėjai visiškai savarankiški būti negali. Būsiu priklausoma nuo aplinkybių, nuo žmonių, su kuriais dirbsiu.
Žinau, kad reikia semtis žinių, mokytis, klausyti patarimų ir domėtis. Visada šalia turėti žmonių, kurie patartų, turėtų gerą ausį. Turiu tokį žmogų, tai mano dėstytoja
S. Stonytė.
– Vadovaujatės jos patarimais ar pati mąstote ir svarstote, kur teks pasukti toliau?
– Toliau bus... kūrybinės paieškos. Tai bus ir savęs tobulinimas, spektakliai – seni ir nauji. Dar pabandysiu šokti – dalyvausiu televizijos projekte „Šok su manimi“, kuris prasidės rugsėjį. Šoksiu poroje su Andriumi Butkumi (ankstesniame projekte jis šoko su Inga Valinskiene – autorės pastaba).
Ateities planų turi kiekvienas žmogus, turiu ir aš. Kai baigsis projektas „Šok su manimi“, mąstau apie galimybę išvažiuoti tobulintis į užsienį – reikia semtis kuo daugiau žinių. Tik kol kas nežinau nei kur, nei tiksliai kada ir pas ką važiuosiu. Nenagrinėjau dar. Todėl negaliu sukonkretinti, kada tai įvyks ir kur pasuksiu.
Tie pastarojo laiko darbeliai taip smarkiai užgriuvo, kad nebuvo laiko ir pagalvoti. Juk reikia rinkti informaciją, klausinėti, skaityti, o tam reikia paskirti nemažai laiko – jo šiuo metu kaip tik trūksta. Važiuoti bet kur ir pas bet ką nesinori.
– Kur būtų galima važiuoti?
– Galbūt kada nors, kai ateis laikas, patrauksiu į Jungtines Amerikos Valstijas.
– Negąsdina, kad JAV kitokia operinio dainavimo mokykla nei Europoje?
– Kiekvienos šalies mokyklos skiriasi. Netgi Lietuvos akademijoje kiekvienas dėstytojas dirba kitaip. Bet kiekvieno dėstytojo tikslas yra tas pats – išmokyti žmogų taisyklingai formuoti balsą. Tik tai siekiama skirtingomis priemonėmis. Labai svarbu atsirinkti, kas yra patogu, kas tinka balsui. Juolab kad fiziniai duomenys kiekvieno atlikėjo kitokie. Kas tinka vienam, kitam gali netikti arba netgi būti kenksminga.
Išpopuliarėjo po „Triumfo arkos“
– Galima teigti, kad apie jus sužinota daugiau, kai puikiai pasirodėte projekte „Triumfo arka“?
– Manau, kad taip. Dauguma žmonių žiūri televiziją. Juolab kad teatruose vykstančius spektaklius ne visi pajėgūs aplankyti. Finansai daugeliui nustatė ribas. Todėl daugumai televizija – vienintelė pramoga.
„Triumfo arkoje“ tapau labiau matoma. Taip atsitiko ir Liudui Mikalauskui (2008 metais rugsėjo – gruodžio mėnesiais dalyvavo muzikiniame projekte „Triumfo arka“, kurį nugalėjęs, laimėjo 50 tūkstančių litų bei „Auksinio balso“ titulą – autorės pastaba). Jis taip pat išgarsėjo.
– Be minėto televizijos projekto, be studijų, kas dar svarbu Onai Kolobovaitei? Kokie vaidmenys, kuriuos atlikote spektakliuose, artimi jūsų sielai ir, kai apie juos kalbate, burnoje pasidaro saldu?
– Taip, yra tokių... Visų pirma Veronika Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle „Veronika“. Šis vaidmuo man labai mielas. To paties kompozitoriaus sukurtas miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ ir Monikos vaidmuo – artimas.
Labai smagus studentės Sofi vaidmuo spektaklyje „Meistriškumo pamoka“. Be to, labai smagu buvo vaidinti kartu su Nijole Narmontaite, kuri scenoje įprasmino Mariją Kalas.
Klaidos padeda tobulėti
– Jeigu spektaklio režisierius vaidmens atlikėjui siūlo „nepatogų“ vaidmenį, kaip tą „nepatogumą“ apeiti?
– Nepatogume ieškau patogumo. O kas ieško, tas atranda!
– Pasibaigus spektakliui sėdite prieš veidrodį ir valydama grimą sau prisipažįstate: „Na, pasielgiau truputį ne taip, kaip buvo sugalvojęs režisierius“. Tačiau niekas nepastebėjo, o apie vaidmens pakeitimą žinot tik jūs?
– Visos klaidelės grūdina. Padeda aktoriui tobulėti, ieškoti. Juk be to nebūtų progreso.
Be to, tai padeda vaidmenį padaryti sodresnį. Ieškojimas – varomoji jėga, o atradimai padeda išspręsti vieną arba kitą situaciją. Žinoma, padeda netgi ir išsisukti. Kiekvieną tokią nepatogią situaciją galima padaryti naudingą sau.
– Jeigu Onutė Kolobovaitė nebūtų buvusi tuo, kas yra dabar...
– Nežinau... Susiklostė tokios aplinkybės, kad kitaip ir negalėjo būti. Iš vidaus taip atsitiko. Manau, kad taip turėjo būti. Matyt, lemtis tokia... Todėl pasakyti, kaip būtų buvę kitaip, negaliu.
– Kas prie tų aplinkybių prisidėjo?
– Prisidėjo mano tėvai, mano mokytojai ir akademijos dėstytoja
S. Stonytė. Daug žmonių, kuriems esu dėkinga už tai, kuo esu dabar.
Ėjau į muzikos mokyklą, paskui į akademiją... Viskas taip susiklostė, kad atėjau iki dabar.
– Užsiimti turite kuo: suskaičiuotos visos dienos valandos, net minutės. O laiko sau, asmeniniam gyvenimui lieka?
– Kai turiu laisvo laiko, mėgstu skaityti. Nors laisvadieniai labai reti.
Be to, laisvalaikio forma priklauso nuo būklės, kaip jaučiuosi. Kartais renkuosi ramų ir pasyvų poilsį. Galiu miegoti, jeigu tik turiu galimybę, ilgai – dienų dienom. Matyt, organizmas reikalauja.
Išbandymas – Panevėžio scenoje
– Panevėžio muzikiniame teatre Džiuzepės Verdžio „Traviata“ – jūsų diplominis spektaklis?
– Diplominis spektaklis ne tik man, bet dar dviem bendramoksliams – Tomui Povilioniui ir Tomui Tuskeniui. O kiti – gerieji pagalbininkai, padedantys mums, kad diplominis spektaklis pasisektų.
– Kodėl Panevėžyje, o ne kitame mieste?
– Todėl, kad dėstytojas Nerijus Petrokas Panevėžio muzikiniame teatre yra pastatęs ne vieną spektaklį ir buvo pasiūlęs. Tikiuosi, kad tai nebus vienintelis kartas, kai vaidinu Panevėžyje.
– Kas parinko „Traviatą“?
– Pasiūlė N. Petrokas. Jis nusprendė, o mums, magistrantams, liko tik pritarti ir imtis darbo. Be to, tai nulėmė ir mūsų balsai, galimybės.
Šis – Violetos – vaidmuo man didžiulis išbandymas. Muzika fantastiška. Geresnio vaidmens ir negalėjau tikėtis. Tai vienas romantiškiausių ir emocionaliausių Verdžio kūrinių. Kokia muzika! Atliekant vaidmenį sukelia vidinį jaudulį. Stengiuosi nepasiduoti jam, nes reikia dainuoti ... Nes tai Verdis, o mano balsas labiau tinkamas atlikti Gaetano Donicečio, Vinčenso Belinio muziką. Jis lengvesnis, todėl krūvis didžiulis. Reikia įdėti daug pastangų, norint susidoroti su Violetos vaidmeniu.
– Kaip susidorojate? Juk ir režisierius žino jūsų galimybes, balsą?
– Jis palaiko. Padeda patarimais. Skatina nepasiduoti. Sako, kad viskas gerai. Jaučiu didelę pagalbą.
Tokią pat pagalbą jaučiu ir iš scenos partnerių. Labai puiki komanda. Apskritai Panevėžyje jaučiuosi gerai. Nesvarbu, kad teko daug repetuoti, bet atradau truputį laiko ir po miestą pavaikščioti. Buvau persigandusi, kad be repeticijų, scenos, miego ir valgio daugiau nieko ir nematysiu, tačiau pasisekė.
Apkalbos užgrūdino
– Ar populiarumas pakeitė jus? Neužrietėt nosies, kad „esu oho!“?
– Esu labai savikritiška ir žinau, kas esu, kiek galiu. Man niekada nebus viskas gerai. Reikia eiti į priekį. Vis ieškau, kabinėjuosi prie savęs, kritikuoju. Šiaip žinomumas suteikė daugiau stiprybės. Juolab kad girdžiu visokių nuomonių, kartais piktų liežuvių. Tai stiprina mane. Be to, išmokau ir toliau mokausi sudėlioti prioritetus, kad matyčiau ir suprasčiau, kas yra kas.
– Kaip tada tos apkalbos apie jus, kurios po „Triumfo arkos“ pasklido? Kokia reakcija? Gal norisi išrėkti, apsiverkti, pasislėpti?
– Man yra lengviau todėl, kad žinau, kaip yra. Esu rami, nes sąžinė rami. Tačiau tai sudėtinga suvokti.
Iš pradžių, prisipažinsiu, kai pradėjo kalbėti, buvo sunku. Gyvenau iliuzijų pasaulyje. Atrodė, kad aplinkui visi žmonės geri. Tačiau, pasirodo, kad tai iliuzija... Bet tai į gera, nes mane tos kalbos pažadino iš miego. Išmokau atsiriboti nuo kalbų. Juk kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Ir toliau darau tai, ką turiu daryti: einu, kuriu. Kodėl turėčiau sustoti? Vien todėl, kad žmonės susidomėjo mano asmeniniu gyvenimu, kad kažkas kažkam nepatinka? Ačiū Dievui, yra žmonių, kurie supranta ir jiems patinka tai, ką darau, kokius vaidmenis kuriu, ką dainuoju.
– Svarbu jausti vidinę ramybę. Kaip elgiatės, kai labai sunku?
– Vidinė ramybė svarbi. Esu uždaras žmogus. Toks charakteris. Kartais mane labai sunku prakalbinti. Nesu linkusi atvirauti, kalbėti apie save, kai prastai jaučiuosi. Nes reikia viską apmąstyti ir sudėlioti į savas vietas. Dabar tai padaryti tapo lengviau, nes įgijau šiokį tokį imunitetą, gyvenimas iliuzijų pasaulyje baigėsi.
Tuo labai džiaugiuosi. Ir dėkoju žmonėms, išmokiusiems mane kovoti su iliuzijomis ir apkalbomis (juokiasi). Be to nebūtų progreso. Tokie dalykai padeda eiti į priekį. Suveikia kaip priemonė arba priežastis veržtis pirmyn ir gyventi toliau. Toliau kurti, dainuoti. | 
