 Sofija GRITĖNAITĖ
Sunku patikėti, tačiau humoro grupei „Ambrozija“ šiemet sukako dvidešimt. Paauglystė baigėsi ir kvailioti pakanka? „Ne, – juokiasi visiems Lietuvoje gerai žinomi rokiškėnai. –Mes dar tik pradedam!“
Kas yra ambrozija? Gatvėje sutiktas 46 metų Gediminas mano, kad tai galėtų būti kokia nors cheminė medžiaga. Vilniuje mokslus kremtanti Ona įsitikinusi – farmacininkų pramanas, o 65-erių sulaukęs Jonas rėžė tiesiai šviesiai: senovinis moters vardas. Tačiau tai mūsų surengtoje apklausoje buvo vieninteliai neteisingi atsakymai. Kai kurie minėjo, kad ambrozija – dievams skirtas nektaras, suteikiantis nemirtingumą...
Atpažįsta iš veido
Kiekvienas jų taip kalbėdamas buvo teisus. Bet absoliuti dauguma apklaustųjų juos pažįsta iš veidų: „Ambrozija“ – tai trys pašėlę vyrukai, suteikiantys jums juoku pagardintą poilsį. Vadinasi, ir prailginantys gyvenimą.
Ir šiai pašėlusiai linksmai grupei šiemet sukanka dvidešimt metų. Todėl gerai pasvarstę ir tarpusavyje sutarę vyrai nusprendė sukaktį deramai atšvęsti. Ir ne bet kaip: kartu su visais per du dešimtmečius įsigytais draugais. Vadinasi, ir su panevėžiečiais.
Jubiliejinis „Ambrozijos“ koncertas vyks vasario 18 dieną 18 valandą miesto Bendruomenių rūmuose. Žodžio kišenėje neieškantys vyrai – Jonas Buziliauskas, Kęstutis Matelis ir Giedrius Viduolis kartu su televizijos ir koncertų projektų bičiuliais Violeta Mičiuliene-Stefute, grupėmis „Yva“ ir „Vairas“, žinomu iliuzionistu ir fokusų meistru Rolandu Kančiausku bei į pagalbą pasikviestu pramoginių renginių režisieriumi Daliumi Abariumi sukaktuvių programai parengė ne tik naujų numerių ir dainų virtinę.
Kadangi dabar – kompiuterizacijos, mašinizacijos ir visokių kitokių technologijų amžius, nenorėdami atsilikti šmaikštuoliai į savo programą įpynė ir vaizdo projekcijas.
Pirmieji koncertai, populiariausios dainos, žiūrimiausios televizijos laidos – visa tai bus galima išvysti užsukus į jų pasirodymą.
Kas žino, gal tarp tokios istorinės medžiagos šmėstelės ir viena kita pikantiška detalė – juk ne veltui kurį laiką grupės atmosferą šildė moteris…
„Gerai, gerai, nieka ti nebuva, kų čia daba“, – aukštaičiuodamas kuklinasi grupės „variklis“ Giedrius, daug kam dar žinomas kaip Tata iš laidos „Nosis“.
„Nu jau nu, kai tau, tai visųlaik – nieka nebuva, nieka nebuva“, – spaudžia Kęstutis-Raimundėlis.
„Kas? Kur? Ape kų jūs čia?“ – tarytum iš miego pakirdęs klausia kaimynas Beausis-Jonas.
Apie ką jie? Neatėję nesužinosite.
Pradėjo nuo kvailiojimo
Kiek kartų per dvidešimt metų „Ambrozija“ jau apsuko Lietuvą, kažin ar įmanoma suskaičiuoti. Lengviau rasti tokius miestelius ar gyvenvietes, į kuriuos ji nebuvo užsukusi.
Tik tokiems neprireiks net ir antros rankos pirštų.
„Ar nenusibostam? Stengiamės. Jei dainuotume kasmet tas pačias dainas arba pasakotume jau barzdotus anekdotus, tai greitai įkyrėtume.
O dabar kaskart mūsų koncertas visiškai naujas“, – tikino Giedrius-Tata.
Trijų linksmuolių kolektyvas visą Lietuvą aprieda maždaug kas pusantrų metų. Ir visada – su nauja programa. Žinoma, tokios, kokia parengta dvidešimtmečio proga, dar tikrai nebuvo.
Beje, kaip tik prieš dvidešimt metų ir gimė grupės pavadinimas.
Tiesiog vienas ties jos ištakomis buvusių veikėjų mėgo pritardamas gitara plėšti iš pirmo žvilgsnio nelabai suprantamą dainą: „Al mano namas ambrozijom apaugęs...“
Anot Giedriaus, nelabai kas žinojo, kas ta ambrozija, bet šis žodis visiems įstrigo.
Nors Rokiškis, kur gyvena grupės nariai, iš sostinės ar Klaipėdos atrodo tolima provincija, provincialais šių vyrų niekas nedrįstų pavadinti. Juolab kad ir ne viena televizija dėl jų buvo surėmusi ietis. Pradėję nuo laidos „Nosis“, rokiškėnai pernai jau turėjo net savą „kanalą“ – „Ambrozijos TV“.
„Gerai ir televizijoje, bet koncertai – mielesni. Ten stovi prieš žiūrovus, matai juos visus, žinai reakciją“, – komplimentų savo gerbėjams negailėjo Kęstutis-Raimundėlis.
Tai gal jau ir „Ambrozijos“ gerbėjų klubas yra?
„Baik, baik, – iš karto susikuklina Jonas-Beausis. – Čia kokiems gražuoliams ar merginų grupėms gerbėjų klubai reikalingi, mes ką jau čia...“
Na, „Ambrozijos“ vyrukai šiek tiek perdeda. Tikrai ne vienos merginos ar moteriškės širdis apsąla išgirdus jų traukiamas arijas ar skaldomus pokštus. Ir gerbėjų klubai greičiausiai egzistuoja – tik pati „Ambrozija“ apie tai gal nieko nežino.
Pakanka ir Lietuvos
Dabar kiekvienas vos apsiplunksnavęs dainininkas ar artistas tik ir svajoja, kaip čia užkariavus jei ne Ameriką, tai bent Europą. Dažniausiai iš to gaunasi šnipštas. Bet prisipažinkit, vyrai, juk jūs irgi dieną naktį svaigstat apie tarptautinę šlovę, Milano „La Scala“ sceną ar bent jau Holivudą?
„Ką čia tauziji? Kokie dar holivudai, kokios dar amerikos! Buvom mes jau ten“, – išrėžia Jonas. Ir, svarbiausia, – nemeluoja: prieš keletą metų „Ambrozija“ koncertavo Čikagoje. Vyrams ir pavyko, ir patiko, tačiau jie vis vien grįžo atgal. Visai ne kaip daugelis mūsų tautiečių. Kodėl?
„Iš tiesų tai viskas ten buvo labai gerai. Bet ko čia trankytis anapus Atlanto ar dar kur nors? Žmonės mus ir čia myli, mėgsta, laukia. Visai netiesa, kad pranašu savam krašte nebūsi – reikia tik žinoti, ką išpranašauti“, – nesuprasi, juokais ar rimtai porina Giedrius.
Atrodo, kad pranašauti jie moka arba jų pranašystės žmonėms patinka. Mat juos mėgsta ne tik bilietus perkantys įprastų koncertų lankytojai. Tarp gerbėjų – net ir pinkliausias istorijas narpliojantys bei valstybės paslaptis sergintys pareigūnai.
„Ką čia labai girtis... Na, teko pasirodyti ne vienoje įstaigoje, ne vienoje įmonėje, sąskrydžiuose – negi dabar čia visus ir vardysi, – kukliai sako Giedrius. – Taigi neužteks vietos visoms organizacijoms išvardyti.“
Tačiau jiems toks gyvenimas – įprastas, linksmiesiems rokiškėnams tai nė motais.
Jie nesididžiuoja, kad yra graibstomi ir kviečiami: anot Jono, pas gerus žmones visuomet malonu apsilankyti. Ir dar priduria: „Todėl jei jūsų įmonės vadovas nori nustebinti kolektyvą, pakiškite jam mintį, kad pakviestų „Ambroziją“.
Meluoti žiūrovui – nuodėmė
Vis dėlto sutikite, kad Lietuvos humoro padangėje „Ambrozija“ – išskirtinis reiškinys. Nariai keitėsi, tačiau grupė gyvuoja jau dvidešimt metų, nors mirė ar reinkarnavosi į televiziją daugelis kitų kolektyvų, vienmečių su rokiškėnais. Kur jų sėkmės paslaptis?
„Mes neriečiam nosies, vykstam visur, kur tik nors kiek reikia „Ambrozijos“. Nesam nei proto bokštai, nei minties gigantai – tik tokie, kaip visi. Užtat ir humoras mūsų paprastas: žmogui nereikia daug mąstyti, kol ateina į galvą kaip žirafai.
O tie, kurie nori gilesnių šposų, irgi nepeikia mūsų: viską kuriam su antru planu, tik ne antru galu“, – dėstė Kęstutis, o jam antrino Jonas. – „Ir dar: meluoti žiūrovui – nuodėmė. Mes niekad nemeluojam, esam tokie, kokie esam.“
Jų šnektų besiklausantis Giedrius pokalbį baigia tokiais žodžiais: „Žinot, vyrai, gal baigiam čia tauzyti, nes dar ne tiek prisimeluosim. O kas teisybė – žiūrovas pats pamatys.“ O mes savo ruožtu jiems pritariame: neateisite – graušitės nagus. | 
