MIESTASTEMAVERSLASLIETUVOS VIDURYSVEIKATASPORTASĮVAIRENYBėS
2014 m. balandžio 20 d., sekmadienis

Savaitgalis

Sėkmė skulptoriui paklūsta

Skaityti komentarus (6)

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Su iš Panevėžio kilusiu skulptoriumi Kęstučiu Krasausku, dabar gyvenančiu Sereikonių kaime, kalbėjomės apie viską: namus, šeimą, skulptūras ir net apie mėlyną trobos stogą, išpuoštą 12 Europos Sąjungos žvaigždžių

Prajuokino skulptoriaus Kęstučio Krasausko aiškinimas, kaip atrasti sodybą ties Panevėžio ir Pasvalio rajonų riba.

 

„Labai paprasta, – sakė jis. – Važiuojate keliu Pasvalio link, 21-ajame kilometre, dešinėje kelio pusėje, degalinė, o kairėje – du mobiliojo ryšio stulpai. Prie tų stulpų sukate keliuku į kairę ir privažiuojate sodybą mėlynu stogu ir dvylika Europos Sąjungą simbolizuojančių žvaigždžių.“ Ir tikrai – sodybą atrasti nebuvo sudėtinga, nes visi menininko papasakoti ženklai buvo nurodyti labai tiksliai.
Panevėžio mieste gimęs ir augęs, kaip pats sako, „ant asfalto“, Kęstutis ir jo žmona Virginija sodybą Sereikonių kaime nusipirkę iš studentiškų santaupų. „Ir ne tik sodybą įsigijome, bet ir 13 hektarų žemės. Sodyba yra sodyba, ir jokiais būdais gyvenamosios vietos nekeisčiau į miestą. Pagalvokite, kas norės turėti kaimyną skulptorių, nuo ryto iki vakaro kalantį, drožiantį? Tokių darbų tyliai padaryti negaliu. Būčiau labai triukšmingas kaimynas. Be to, erdvioje sodyboje gera gyventi vaikams. Jiems čia rojus. Tai ne daugiabučio namo kiemas, vaikams nereikia sakyti: gyvenu šeštame arba penktame namo narvelyje. Juolab kad labai gerai prisimenu tokį pasakymą, nes ir pats gyvenau mieste.“ 
 
Gimė sūnus
 
Pirmiausia atvykus į svečius pasveikinome menininką pagausėjus šeimai. Virginija ir Kęstutis susilaukė sūnaus per Valstybės dieną. Dabar jaukioje sodyboje kartu su tėvais auga penkios dukterys ir jaunėlis, kuriam vakar suėjo lygiai mėnuo. Kęstutis pasakojo, kaip šovė mintis dukterims vardus rinkti pagal pavardės pirmąsias raides. „Vyriausioji Kamilė vardą atsinešė. Tuomet mums – man ir žmonai – kilo idėja suteikti vaikams vardus, kurių pirmosios raidės paimtos iš pavardės. Taigi antrąją dukrą pavadinome Ramute, trečiąją – Asta, ketvirtąją – Silvija, penktąją – Auguste“, – šypsodamas kalbėjo Kęstutis.
Kodėl sūnų pavadino Sauliumi (krikšto vardas Paulius), o ne parinko vardą, prasidedantį „U“ raide, linksmuolis skulptorius dėstė: „Kad vienintelis vardas, prasidedantis iš U, galėjo būti tik Ugnius. Kito vardo nėra. Vadinti sūnaus Uosiu nenorėjau. Tada nusprendėme, kad trejų metukų Augustė vardui pasigriebė dvi pavardės raides, todėl sūnų pavadinome Sauliumi. Dabar jau turime šešis vardus, bet pavardėje dar liko trys raidės, kurias galima bus pavartoti, jeigu gims dar trys vaikai. Abu su žmona esame tikintys, todėl auginsime tiek vaikų, kiek Dievas duos. Beje, ir mūsų tikėjimas ne parodomasis, o tikras ir iš širdies.“
 
Mažoji broliukui pavydi
 
Mažoji Augustė į viešnias iš „Panevėžio balso“ žiūrėjo atsargiai. Tėtis Kęstutis aiškino, kodėl: „Jai trauma, nes iki sūnaus gimimo buvo pati mažiausia, mylimiausia ir labiausiai lepinama. Dabar ji pasijuto lyg ir atstumta, todėl į viską žiūri rimtai. Šiek tiek pavydi Sauliukui, nes mama jam skiria daugiau dėmesio. Tačiau ilgainiui tai praeis.
Visoms dukroms taip buvo, bet paskui išaugo. Visus vaikus mylime vienodai, bet taip jau yra didelėje šeimoje.“
 
Mintyse mato
 
Skulptoriui K. Krasauskui lengva prakalbinti medį, akmenį, lipdyti darbus iš šamoto. Jis tvirtina, kad susigyvena su visomis medžiagomis, iš kurių kuria meną. „Man su medžiagomis kovoti nereikia. Ne veltui mokiausi Panevėžio dailės mokykloje, paskui Stepo Žuko taikomosios dailės technikume ir Vilniaus dailės akademijoje. Jaučiu medžiagą ir žinau, kokią – akmenį, medį, bronzą ar molį – parinkti būsimam darbui. Esu susigyvenęs su visomis, jaučiu jų faktūrą. Beje, dar nebuvo tokio atvejo, kad kas nors, užsakęs meno kūrinį, būtų jo atsisakęs. Derinu su užsakovu visus eskizus. Aiškinuosi, kokioje erdvėje darbas stovės. Sunkiau yra dėl didelių darbų. Turiu mintyse matyti, kaip jis atrodys pastatytas. Visai neseniai dalyvavau skulptorių plenere Bistrampolio dvare. Ten kartu su kitais trimis menininkais iš ąžuolų kūrėme skulptūras tema „Istorinių įvykių – knygnešystės ir 1863 metų sukilimo – įamžinimas Bistrampolio dvare“. Skulptūros aukštos, beveik 4 metrų, todėl jas drožti reikia paguldytas. Tačiau jau skaptuodamas medį turi matyti, kaip skulptūra atrodys stačia. Turi jausti ir įžvelgti, kad nesuklystum.“
Menininkas iš Sereikonių kaimo juokavo esąs populiarus ir aiškino, kodėl tuo įsitikinęs: „Darbai keliauja po visą Lietuvą. O kaip supratau, kad esu populiarus? Va, baigiau angelo skulptūrą panevėžiečiui. Buvau jam padaręs, bet pavogė. Teko kurti kitą. Ar tai ne populiarumo įrodymas? Jeigu vagia, vadinasi, darbai patinka.“
 
Paminklas legendiniam lakūnui
 
Šiandien skulptorius toli – Italijoje, plenere Temu mieste, Brešijos provincijoje. Šis pleneras vyksta aštuntą kartą, o dalyvauti jame buvo pakviestas. Menininkas tvirtino, kad Italijoje prabus iki rugpjūčio 14-osios. „Stengsiuosi grįžti iki rugpjūčio 28 dienos, – aiškino kūrėjas, – nes reikės dalyvauti skulptūros lakūnui Vytautui Lapėnui atidengimo ceremonijoje. Ji bus atidengta Tetirvinų kaime. „Nors neteko bendrauti su V. Lapėnu, bet apie jį daug žinau. Be to, ir mūsų šeimos sodyba netoli Įstros aerodromo, kur kadaise veikė lakūno vardu pavadinta mokykla. Labai didžiuojuosi, kad kurti skulptūrą pasiūlė man“, – sakė menininkas.   
Pasiteiravus, kaip jam pavyko pagauti prieš dvejus metus žuvusio lakūno būdingą jam veido išraišką, K. Krasauskas pasakojo: „Teko jį stebėti per tarptautines varžybas Įstros aerodrome. Įstrigo detalės: šiek tiek pakelta galva, žvilgsnis, nukreiptas į dangų, suraukta kakta ir nuo ryškios saulės primerktos akys. Dar įsidėmėjau rankos mostą: priminė lėktuvo sparną. Visa tai ir sudėjau į skulptūrą. Vytautas buvo stipri asmenybė. Kai 1989 metais nukrito jo lėktuvas, jis ne tik išsaugojo gyvybę, bet ir galimybę vėl skraidyti. Labai skaudu, kad 2008 metų sausio mėnesį jis pakilo į dangų paskutinį sykį... Tai žmogus legenda. Todėl paminklą jam dariau galvodamas apie stiprią asmenybę, kuri buvo pavyzdys daugeliui žmonių.“
 
Apdovanojo medaliu
 
Pokalbio pabaigoje prisiminėme skulptoriaus išsamų aiškinimą, kaip surasti jo sodybą su išraiškingu mėlyno stogo namu. „Idėja papuošti stogą Europos Sąjungos simboliu kilo vakarojant su bičiuliais. Menininkai nėra turtingi žmonės, todėl negali pirkti pigių nekokybiškų daiktų. Stogas taip pat turėjo būti patikimas. Žinojau, kad skardine stogo danga prekiaujanti firma kartais gerokai pigiau parduoda užsakovams netikusių matmenų lakštus. Tačiau pavykdavo aptikti tik mėlynos spalvos, nors norėjau kitokios, – statybų rūpesčius mena jis. – Tuomet draugai ir mestelėjo mintį: „Imk mėlyną, uždėsi Europos Sąjungos žvaigždes, gerai atrodys.“ Taip ir padariau. Vaikai piešė žvaigždes, karpė jas iš geltonos reklaminės plėvelės. Dabar tos žvaigždės šiek tiek apibluko. Teks sugrįžus iš Italijos jas atnaujinti.“
Prieš išsiskiriant Kęstučio žmona Virginija priminė, kad šiemet kovo 26 dieną jam buvo įteiktas medalis „Už nuopelnus atkuriant Lietuvos kariuomenę“. Prieš du dešimtmečius Kęstutis buvo tarp tų, kurie nutraukė tarnybą sovietų armijoje ir dėl to jau nepriklausomoje Lietuvoje neišvengė persekiojimo. Lietuvos jaunuoliai iš sovietų armijos pradėjo bėgti 1990 metų pavasarį, tuoj po Kovo 11-osios akto paskelbimo. Jaunuoliai bėgo iš sovietinės armijos, o grįžę į Lietuvą dažniausiai slapstėsi pas gimines ar draugus. Lietuvos valdžia 38 globos prašiusius jaunuolius, kuriuos sovietai laikė dezertyrais, priglaudė Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje. Iš ten vaikinai sovietų buvo sugauti ir ištremti į Rusijos gilumą. Tarp vaikinų buvo ir Kęstutis.

 

Daugiau naujienų iš Savaitgalis:

  • Sėkmė lydi mylinčiuosius savo darbą

    Sėkmė lydi mylinčiuosius savo darbą

    Tikriausiai nerastume vaiko, bent kartais nepasvajojančio apie tai, kad jo mama ar tėtis dirbtų jaukioje šokolado parduotuvėlėje, kurioje visada galima paskanauti baltojo, juodojo ar pieniško šokolado, tiesiog užburiančių ledų ar nuostabių tortų.

  • Į meilę – per popierizmo kalnus

    Į meilę – per popierizmo kalnus

    Buvusi panevėžietė, o dabar netolimame Troškūnų miestelyje gyvenanti Rasa tikina niekada nebuvusi tokia laiminga, kokia jaučiasi pastaruosius penkerius metus – nuo tada, kai ištekėjo už dešimčia metų jaunesnio alžyriečio Halimo Belhou.

  • Gyvenimo adrenalino paieškos

    Gyvenimo adrenalino paieškos

    Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Andrius Povilauskas dar vaikystėje išsiskyrė savo kitoniškumu. Kai Andriaus bendraamžiai baruose jau gurkšnojo alų, jis su gerokai jaunesniais draugais važinėdavo dviračiais ir siekė sportinių šokių aukštumų.

  • Indija priverčia pamiršti apie pavojus

    Indija priverčia pamiršti apie pavojus

    Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktorius Audrius Beinoris savo straipsniuose apie Indiją ne veltui įspėja, kad neretam vakariečiui susimaišius socialinėms, kultūrinėms vertybėms kelionė gali baigtis emocinėmis, psichologinėmis krizėmis.

  • D. Bakėjus. Tarp baleto ir... žemės ūkio

    D. Bakėjus. Tarp baleto ir... žemės ūkio

    Kas bendro tarp klasikinio šokio ir ūkininkavimo? Daugelis atsakytų, kad nieko, tačiau profesionalus baleto šokėjas Donatas Bakėjus savo pavyzdžiu įrodo, jog galima suderinti dar ir aktorystę, dalyvavimą populiariuose televizijos projektuose bei pedagoginį darbą – jeigu tik yra noro.

  • Mylintieji metų neskaičiuoja

    Mylintieji metų neskaičiuoja

    Meilei ne kliūtis nei laikas, nei amžius, nei metų skirtumas – tuo neabejoja laimingi brandaus amžiaus tą jausmą pažinusieji.

  • Žmonių širdis bando pavergti balsais

    Žmonių širdis bando pavergti balsais

    Aktorė, geodezininkė, restorano administratorė ir renginių vedėja. Kas bendro tarp šių merginų? Ogi tai, kad jas visas suvienijo meilė muzikai. Trys merginos, susibūrusios į grupę, klausytojų dėmesį pasiryžusios patraukti ne giliomis iškirptėmis.

  • Užgrūdintas netrypčioti vietoje

    Užgrūdintas netrypčioti vietoje

    Aktorius, televizijos laidų bei įvairių renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas nėra tipiškas meno žmogus. Teatras jam visada buvo tik sielos atgaiva, nes sėdėti prie baro gurkšnojant kavą ir dejuoti, kad meno šiais laikais niekam nereikia, – ne jo būdui.

  • Dizainerė, nekurianti madingų drabužių

    Dizainerė, nekurianti madingų drabužių

    Paltų karaliene tituluojama Panevėžyje gyvenanti ir kurianti dizainerė Kristina Narbutaitė dažnai savo gimtajame mieste jaučiasi kaip balta varna. Nors kitur savo gyvenimo bent jau šiuo metu neįsivaizduoja, mat čia ji turi viską, ko reikia laimingam gyvenimui: mylinčią šeimą, mėgstamą darbą ir galimybę tobulėti.

  • Ir būrėjos ne iš karto išsiburia laimės receptą

    Ir būrėjos ne iš karto išsiburia laimės receptą

    Vaiva Budraitytė vadina save sėkmės lydima moterimi. Dabar žinomos astrologės, būrėjos ir jos sutuoktinio Gaudento Naujoko pagalbos prašo būriai norinčiųjų irgi surasti raktą į laimę. Tačiau, pripažįsta ponia Vaiva, taip buvo toli gražu ne visada.

Redakcija. El.p. redakcija@panbalsas.lt, tel. 8 45 555556. Reklamos skyrius. El.p. reklama@panbalsas.lt, tel. 8 45 502022
© 2009 UAB „Panevėžio dienraštis“