 Daiva SAVICKIENĖ
Panevėžyje gyvenantis kone šimtametis dvasininkas vienintelis šalyje atšventė deimantinį kunigystės jubiliejų. Savo akimis regėjęs svarbiausius ano šimtmečio įvykius, jis dar atlieka savo pareigas, dienas leidžia turiningai.
Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros altarista monsinjoras Petras Kuzmickas lapkričio mėnesį švęs šimto metų jubiliejų.
Surašė gyvenimą
Jo manymu, tiek nugyventi padėjo ir beveik visą gyvenimą dirbtas sunkus fizinis darbas. Tikina, kad ir sulaukus tokio garbaus amžiaus sveikata „dar pusėtina“: namuose skaito knygas, daug spausdina rašomąja mašinėle. „Į turgų dar nueinu šį tą nusipirkti“, – pridūrė P. Kuzmickas.
Tačiau apie būsimą gimtadienį monsinjoras daug negalvoja – sako nemėgstąs jų švęsti.
Aštuonerius metus Panevėžyje gyvenantis P. Kuzmickas prieš tai 18-a metų kunigavo Smilgiuose. Teigė neseniai ten lankęsis, pasidžiaugė, kad žmonės jį dar prisimena.
Garbaus amžiaus dvasininkas domisi ir politika. Nerimauja, kad pasaulyje likusi beveik bedvasė kultūra. Tačiau sutinka: per šimtmetį įvyko daug pokyčių. Prancūzija, ilgus šimtmečius buvusi katalikų kultūros šalimi, dabar turi 5 milijonus islamo žmonių, Vokietijoje irgi panaši padėtis.
„Mainosi pasaulis – viena kultūra keičia kitą. Anksčiau iš Afrikos kolonijų vergus veždavo į Ameriką, o dabar pati Amerika turi juodaodį prezidentą“, – ne itin stebisi jis.
Technologijos per pastarąjį šimtmetį taip pat labai pasikeitė. Dabar žmogų galima pasiekti praktiškai bet kur, o tuo metu, kai jis augo, buvo viskas kitaip. Dvasininkas prisiminė, kad dviračius tuomet turėję, tačiau motociklą pirmą kartą pamatęs tik besimokydamas gimnazijoje, o automobilių tuo metu nebuvo dar matęs.
„Iš gimnazijoje vykusių geografijos pamokų pamenu, kad tuo metu pasaulyje gyveno 2,5 mlrd. žmonių, o dabar ir visi šeši yra – kiek pasikeitė per tą laiką!“ – sakė P. Kuzmickas.
Dvasininkas visą savo gyvenimą yra smulkiai surašęs, tačiau išleisti šių prisiminimų kaip knygos – bent jau jis pats – neketinantis. Jo manymu, kiti, jei norės, tą padarys. „Paliksiu taip. Nieko ypatingo ten nėra – tik mano gyvenimas visas“, – sakė jis.
Išėjo savaime
P. Kuzmickas gimė Šiaurės Lietuvoje, Vaškų parapijos ūkininkų šeimoje. Jų buvo šeši vaikai – keturi broliai ir dvi seserys. Dar du broliai buvo mirę iki P. Kuzmicko gimimo. Jis pats – pagrandukas, beje, daugiausia ir mokslų baigęs.
Gaila, bet iš gausios monsinjoro šeimos jau nieko nebelikę – gyvena tik vienos sesers duktė.
„Mus išauklėjo kapelionai. Tėvelis buvo bažnyčios maršalka, savaime kažkaip išėjo“, – paklaustas, kaip tapo kunigu, sakė P. Kuzmickas.
Anot jo, tėvelis buvo caro laikais kiek pamokintas. Vyresnysis brolis – knygnešys. Dvasininkas pamena, kaip namuose lankydavosi Jurgis Bielinis, tad yra skaitęs ir pirmuosius lietuviškus laikraščius. Tik juos vėliau vyresnysis brolis kažkam atidavęs. Šviesūs prisiminimai likę ir iš mokyklos laikų, kai kartu su mažaisiais mokėsi ir aštuoniolikmečiai vyrukai, o rašė ant grifelinių lentelių.
„Labai praktiška: parašei ir nutrynei“, – su šypsena prisimena.
Gimnaziją baigė Linkuvoje, vėliau mokėsi Kauno universitete, seminarijoje.
Praėjusio šimtmečio svarbiausius įvykius dvasininkas puikiai prisimena. Nors buvęs dar vaikas, tačiau mena ir Pirmąjį pasaulinį karą, savanorių kovas už Lietuvos laisvę. Jo teigimu, Pirmojo pasaulinio karo metais, nors vokiečiai ir buvo įvedę mokesčius, tačiau žmonių neskriaudė, dažniau į jų mokėjimą žiūrėjo pro pirštus. Atsimena, kaip bolševikams užėmus Pasvalį ir traukiant toliau, vasarą naktį pradėjo šaudyti, tad tėvelis liepęs visiems lįsti į rūsį. Beje, iš tų laikų prisimena ne vieną istoriją. Pavyzdžiui, kai Vaškus keletą dienų buvo užėmę bermontininkai. Mama tada turguje pardavusi kiaušinius gavo daug pinigų – tūkstančius. Kaip dabar dvasininkas mena tėvelio žodžius: „Kur dėsi, ar ant sienos lipdysi?“ Ir kitą dieną jų valdžios jau nebebuvo.
Atmintyje likusios ir laisvės kovos.
„Lietuva per dvidešimt metų tuomet atsistojo ant kojų. Prie to daug prisidėjo to meto moterys – nemažai jų buvo valdžioje“, – porino garbaus amžiaus dvasininkas.
Kai rusai okupavo Lietuvą, P. Kuzmickas buvo Utenoje, savo parapijoje.
Vokiečių okupacijos metais dirbo kapelionu Zarasų krašte. Kai vokiečiai į priverstinius darbus išvežė gimnazijos direktorių, šių pareigų teko imtis kapelionui. Pasak jo, tekę tiek daug dirbti, kad vienu metu buvęs visiškai išsekęs. Tačiau prisiminė, kad vokiečiai bent tame krašte su vietiniais žmonėmis elgėsi gana gerai.
O štai atėjus rusams sekėsi liūdniau. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, dvasininkas gavo nurodymą vykti į Kauną dirbti seminarijos vicerektoriumi. Nenorėjo to daryti, tačiau neturėjo kur dėtis – būtų buvusi suspenduota kunigystė. Ten buvę nelengva: neskaitant biurokratinių ir buitinių problemų, prasidėjo trėmimai, areštai, nuolatiniai saugumo tikrinimai ir panašūs dalykai.
Įsimintina pažintis
Tuomet ir pats P. Kuzmickas neįtikęs valdžiai: įkalbinėjamas dirbti su jais, nepasidavė vilionėms vykti į Romą, Ameriką ir pasikarščiavęs pareiškė Judu nebūsiąs. Tad penketą metų teko išbūti tremtyje – Vorkutos 8-osios šachtos lageryje. Dvasininkas teigė saugumo rūsiuose girdėjęs sakant, kad jo kaltės nėra, bet ir paleisti negalintys.
Vorkutoje lietuviui teko susipažinti su žymiu rusų rašytoju, filosofu, Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solženicynu. Jam dvasininkas nešdavo cementinius maišelius, kad turėtų ant ko rašyti – visur trūkdavę popieriaus. Kadangi turėjo galimybę išeiti už lagerio ribų, vėliau yra tekę tuos maišelius išnešti netoliese mokytojavusiai A. Solženicyno žmonai. „Jei būtume pakliuvę, būtų buvę amen“, – neabejoja jis.
Beje, rašytojas dalį lietuvio prisiminimų yra aprašęs savo žymioje knygoje „Gulago salynas“. Dvasininkas jam pasakojo apie vieną persiuntimo punktą, kuriame mažame kambaryje buvo sugrūsta daugiau nei 140 žmonių.
„Blakių – netikėsite, kiek ten buvo! Visur pilna – žmonės nebejuto net. Kiekvieną dieną išvesdavo į lauką, tai išsikračius sniegas net juodas būdavo. A. Solženicynas aprašė tas blakes“, – pasakojo P. Kuzmickas.
Grįžus į Lietuvą rašytojas rašė dvasininkui, yra atsiuntęs ir nuotrauką, kurioje stovi nusifotografavęs su savo sūnumis, tačiau saugumas tuomet perimdavo visus lietuvio laiškus, ir susirašinėjimas nutrūko.
Kunigavo ir tremtyje
Tremtyje altarista monsinjoras išbuvo penkerius metus. Visą tą laiką teigė atlikęs savo pareigas. Tiesa, kai reikėdavę dirbti tundroje, buvę sunkiau, bet vėliau, sušvelnėjus taikomam režimui, rasdavo būdų, kur atlaikyti Mišias. Reikalingus daiktus buvo atsiuntę.
„Gavau ir kamžą, ir stulą, ir kitus reikalingus reikmenis. Žodžiu, viską, ko reikia Mišioms, o apačioje – lašinių gabalas“, – prisimena P. Kuzmickas.
Pašto viršininkei komei teko paaiškinti, kad kamža – šventiniai drabužiai, o kitiems reikmenims taip pat sugalvojo paaiškinimą. Tačiau tekę už siuntinį atsilyginti.
„Jiems buvo svarbiausia, kad siuntinyje nebūtų ginklų. Bet reikėjo elgtis taip, kad viskas švariai išeitų“, – apibūdino to meto kasdienybę jis.
Kartą iš kurso draugo, kalėjusio daugiau nei už tūkstančio kilometrų nuo Vorkutos, P. Kuzmickas gavo laišką, kuriame prašoma atsiųsti krikštynoms reikalingo aliejaus – žinojo, kad jo turįs. Dvasininkas paprašė vokiečio kalinio nupirkti Lenino raštus ir, nuėmęs viršelį, šone išpjovė skyles. Tuomet seilėmis sumirkyta duona jas užlipdė, sutvarkė knygą ir atskirai siunčiamame laiške nurodė skaityti knygą. Vėliau sužinojo, kad neįprastas siuntinys buvo gautas.
Grįžus į Lietuvą, vyskupas paskyrė jį į pirmąją parapiją – Uteną. Naktimis krikštijo, vėl sulaukė siūlymų dirbti saugumiečiams. Tačiau jau mokėjo atsisakyti. Valdžiai vėl neįtiko – buvo išsiųstas į Panevėžį dirbti altarista be teisės sakyti pamokslus. Porą metų čia dirbo naktimis – per išpažintį susitardavo, kur reikės vykti pas ligonį, ką krikštyti, tuokti. Deja, apie tokią veiklą pasiekus valdžios ausis, perkeltas į mažą parapijėlę Salamiestyje. Tačiau jau su teise sakyti pamokslus. Vėliau darbuotasi ir kitose vietose.
Nebėra tvarkos
„Žmonės per 50 okupacijos metų pasidarė atsargūs, viešai nebesireiškia, o iš tikro širdyje yra tikintys. Tiesa, į bažnyčią ateina retai“, – neabejoja jis.
Problema ir ta, kad mažėja kunigų ir nebėra kam dirbti su jaunimu. Dvasininkas mato šios problemos šaknis – mokyklose, kaip anksčiau, nebėra kapelionų.
„Tuomet galėjai parengti į seminariją. Su tikėjimu puikiai susipažindavo mokykloje“, – sakė jis.
Per savaitę tikybai būdavo skiriamos dvi pamokos. Daug dirbo organizacijos – šauliai, ateitininkai.
Dvasininkas prisiminė, kad kapelionai kartą per metus rinkdavosi savaitei ir aptardavo tris pagrindinius klausimus: kurioje klasėje ką dėstyti, kaip dėstyti, kad vaikai įsisąmonintų, ir kaip sutvarkyti, kad ateitininkai iš gimnazijų patektų toliau studijuoti į universitetus.
„Vesdavo jaunimą už rankos visą laiką. Ir augo dori, sąžiningi, blaivūs“, – sakė P. Kuzmickas.
Tačiau dabar prie to sugrįžti, jo manymu, būtų sunku, nes nebėra kam dirbti – kunigai labai užimti. Vienam susirgus, kitam kunigui vietoj savų trijų parapijų tenka dirbti dar su papildomomis trimis.
„Neįmanoma, nesąmonė ką nors padaryti“, – sakė jis.
Kartu P. Kuzmickas teigė prisimenantis, kad mokykloje ką nors padaryti būdavo neįsivaizduojamas dalykas. Reikėdavo išskirtinio atvejo, kad direktorius tėvus pakviestų į mokyklą.
„Drausmė būdavo, o dabar palaida bala. Visur liberalizmas – kaip noriu, taip darau: noriu – barzdą auginu, noriu – ūsus ar dar ką darau“, – sakė jis.
Dvasininko teigimu, ir taip ne vien pas mus, bet ir visoje Europoje. O štai anksčiau būdavo reikalaujama, kad gerai atrodytum visur, reikalaudavo laikytis drausmės. Kadangi žmonės viską sau leidžia, iš to, jo manymu, kyla ir netvarka – jei ji dvasioje, pasireiškia ir išvaizdoje.
„Jaunimas nėra blogas – tik vidinės drausmės neturi. Gal ir pačios mokytojos jos nebeturi ar iš kartos į kartą tai perėjo“, – svarstė jis. | 
