 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Per Žolinę aktorė Gintarė Knizikevičiūtė ištarė „taip“ išrinktajam – kūno kultūros dėstytojui Almantui Dumbliauskui. Jaunieji žiedus sumainė Šiaulių santuokų rūmuose, santuoką sutvirtino Tytuvėnų bažnyčioje.
Pokalbis su Juozo Miltinio dramos teatro aktore Gintare Knizikevičiūte apie gyvenimą, santuoką ir pažintį su vyru Almantu vyko improvizuotai – grožio salone Šiauliuose, likus vos penkioms valandoms iki santuokos registravimo. Ir pradėjo jį pašnekovė pasakojimu apie savo vardo kilmę.
Pasipiršo rugsėjo 1-ąją
„Tėvai laukė sūnaus ir buvo išrinkę Gintaro vardą, – šypsodamasi aiškino būsimoji nuotaka, kol jai buvo daromas makiažas. – Gimiau aš ir vardą tėvai paliko tą patį – pavadino Gintare. Tik tarti reikia kirčiuojant „n“ raidę, o ne „a“. Visus perspėju, kad nesupainiotų ir teisingai tartų! Nenoriu, kad vadintų ne mano vardu.“
Vestuvių datą – rugpjūčio 14-ąją – jaunieji pasirinko dar pernai. Mat Almantas pasipiršo Gintarei beveik prieš metus.
„Piršlybų data įsimintina – Rugsėjo 1-oji, Mokslo šventė, – šypsodamasi prisiminė Gintarė. – Todėl užmiršti jos nebus įmanoma. Tada pasirinkom ir tuoktuvių dieną.“
„ Abu nusprendėme kelti tradicines vestuves. Norėjome įspūdingos šventės, kad jos nepamirštume visą gyvenimą. Ruošdamiesi vestuvėms įdėjome labai daug darbo. Man norėjosi tikrų sutuoktuvių, kuriose susipintų ir papročiai, ir naujovės“, –
pasakojo nuotaka ir vis žvilgčiojo į veidrodį norėdama įsitikinti, kad makiažas bus toks, kokio ji nori.
Tašką padėjo... kaimynė
Šiauliuose gimusi ir užaugusi Gintarė noriai pasakojo, kaip susipažino su būsimuoju vyru: „Almantas iš Vilniaus važinėdavo dirbti į Šiaulių universitetą Kūno kultūros ir sporto edukologijos katedrą. Jis nuomojo butą tame pačiame name, kur gyvena mano tėvai. Kaimynystėje. Mane kaimynė Nijolė perspėjo, kad atvažiuos dėstytojas ir jam reikės paduoti raktą, mat jai tądien teko išvažiuoti ir raktą paliko pas mus. Grįžau į namus ir laukiau, kada pasirodys tas dėstytojas. Įsivaizdavau, kad mažų mažiausiai ateis kokių 50 metų vyras. Kai atidariau duris, apstulbau: rakto atėjo pasiimti simpatiškas jaunas vaikinas. Iš nuostabos net paklausiau: „Tai tu tas dėstytojas?“ Pasakė, kad taip.“
Visa tai įvyko prieš pusantrų metų, tačiau aktorė prisipažįsta iki šiol labai ryškiai prisimenanti tą pirmąją pažinties akimirką. „Abu dabar juokiamės, kad dėl mūsų pažinties kaltas Almanto išnuomoto buto raktas“, – sakė Gintarė, nors, kaip prisiminė, prireikė dar gero mėnesio, kol abu su būsimuoju vyru pradėjo bendrauti ne per kaimynę. Mat pradžioje vienas kitam linkėjimus perduodavo per ją.
„Kaimynei atsibodo tarpininkauti, – juokėsi pasakodama. – Įdavė man Almanto telefono numerį ir prasidėjo normali draugystė be tarpininkų, kuri baigėsi vestuvėmis.“
Scena – kraujyje
Įdomu buvo sužinoti, kodėl Gintarė pasirinko nelengvą aktorės profesiją.
„Matyt, tai buvo įaugę į mano kraują, – gūžtelėjo pečiais Gintarė. – Nuo pat mažens patiko vaidinti. Man reikėjo publikos, todėl pasirinkti, kur studijuosiu, nebuvo problema. Įstojau į Šiaulių universitetą studijuoti estrados meno specialybės. Kurso vadovas buvo Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris. Baigusi studijas buvau pakviesta vaidinti į tą patį teatrą, kuriame dirbo mano dėstytojas. Beje, kartu su manimi dirbti Dramos teatre buvo pakviestas ir kurso kolega Gintautas Žiogas.“
Kol buvo gražinama vienam svarbiausių savo gyvenime – nuotakos vaidmeniui, Gintarė suskubo pasidžiaugti, kad nuo 2008-ųjų, kai pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatre, jai buvo patikėtas ne vienas vaidmuo scenoje: „Gavau Elzytės vaidmenį A. Pociūno režisuotame spektaklyje „Duokiškio baladės“, Madam Valter A. Kėlerio „Beprotiškame savaitgalyje“. Dar vaidinu R. Rimeikio „Mano šeimoje“, R. Tereso „Skapeno klastose“, „Pifo nuotykiuose“. Pats didžiausias vaidmuo – Elzytė. Man jis tiesiog prilipo.“
Karštis ceremonijų nepakeitė
Nors tuoktuvių diena alsavo alinančiu karščiu, vestuvių ceremonija vyko pagal scenarijų. Nebuvo pamiršti senieji papročiai. Jaunajam su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus teko ieškoti paslėptos nuotakos ir ją išsitraukti iš pamergių pulko. Almantui pasisekė iškart – iš slėptuvės ištraukė Gintarę.
Suporavus pamerges ir pajaunius, tėvams palaiminus jaunuosius prasidėjo ilga tuoktuvių kelionė. Kadangi laiko iki santuokos registravimo Šiaulių santuokų rūmuose buvo, jaunieji su visa palyda pirmiausia apsilankė Kurtuvėnų regioniniame parke. Ir tik po linksmos fotosesijos gamtoje jaunieji sumainė žiedus Santuokų rūmuose. Po šitos ceremonijos klegantis vestuvininkų pulkas patraukė į Tytuvėnus – jauniesiems Santuokos sakramentas buvo suteiktas Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje.
Anot Gintarės ir Almanto, šitą bažnyčią pasirinko, nes žinojo, koks nuostabus kunigas juos sutuoks.
„Man net šiurpuliukai po kūną bėgiojo, – pridėjusi ranką prie širdies jausmingai kalbėjo Gintarė, o jai pritarė ir Almantas, – kai paskui kunigą kartojau: „Būsiu visada su tavimi, kol mirtis mus išskirs, laimėje ir bėdoje“... Kai tariau Almantui „taip“, būsiu tavo visą gyvenimą... Kas gali būti nuostabiau? Žinau, kad tai mano žmogus, su kuriuo nugyvensiu visą likusį gyvenimą. Ceremonija Santuokų rūmuose neprilygo tai, kuri vyko bažnyčioje. Net lyginti negali...“
Meilės spalva – ciklameno
Gintarės vilkėjo ilgą, šampano spalvos suknelę, gausiai siuvinėtą karoliukais, segėjo nuometą. Nuotakos kaklą puošė dailus vėrinys, labai elegantiška atrodė ilgų šviesių plaukų šukuosena. Jaunasis buvo pasipuošęs baltu fraku.
Jaunųjų palyda buvo gausi – net penkios pajaunių poros. Pamergės vilkėjo vienodas ciklameno spalvos sukneles, pabroliai – tamsius kostiumus. Ir į tuoktuvių puotą sukviestų svečių tualetuose švietė ciklameno spalvos detalės. Mat jaunieji kvietimuose dalyvauti vestuvių ceremonijoje buvo nurodę, kad svečių drabužiuose turi dominuoti būtent šis atspalvis.
Santuokų rūmuose Gintarė nurodė, kad priima vyro pavardę, ir santuokos liudijime buvo įrašyta – Gintarė Dumbliauskienė. Švytėdama ji rodė tuoktuvių žiedą, kuriuos abu jaunieji išsirinko tradicinius: per dailių geltono aukso žiedų vidurį švietė baltojo aukso pinta juostelė.
Liks ištikima teatrui
Vestuvininkų kelionė baigėsi kaimo turizmo sodyboje Kelmės rajone. Čia jaunųjų laukė pulkas artimiausių jiems žmonių. Tačiau tuoktuvių ceremonijos, fotosesijos ir alinančio karščio išvargintiems jaunavedžiams ir jų palydai iškart už stalų susėsti nepavyko. Jauniesiems teko demonstruoti, kaip pasirengę vedybiniam gyvenimui. Tik išsipirkus vestuvių puotos stalą iš persirengėlių galų gale prasidėjo linksmybės.
Vestuvių puotoje netrūko juoko, bet buvo ir ašarų. Itin jautri Gintarė: ji vienu metu gali juoktis, o išgirdus gražius ir prasmingus palinkėjimus jos veidu riedėjo ašaros. Aktorė prisipažino esanti jautruolė, galinti greitai pravirkti.
„Bet apsisukusi juokiuosi, – vestuvių puotos šurmulyje kalbėjo nuotaka. – Tokia jau esu. Ir Almantas tą žino. Juk visko bus – ir juoko, ir ašarų. Gyvenimas toks. Labai džiaugiuosi, kad tas paliktas kaimynės raktas padėjo sutikti žmogų, kuris man tiko ir pritiko. Matyt, taip lemta buvo, kad tądien turėjau laukti savo žmogaus. Ir sulaukiau.“
Gintarė teigė, kad po vestuvių pailsėjusi savaitę važiuos į Palangą.
„Tai ne povestuvinė kelionė, – juokėsi ji. – Rugpjūčio 22 dieną prasideda Juozo Miltinio dramos teatro gastrolės. Todėl važiuosiu į Palangą.“
Šeimos lizdelį Gintarė sakė su Almantu kursianti sostinėje.
„Bet darbo nekeisiu! – patikino. – Liksiu dirbti Panevėžio dramos teatre. Juk atstumas nuo sostinės – nedidelis. Man patinka Juozo Miltinio dramos teatras, todėl kol kas nemąstau apie darbą kitur!“ | 
