 Raimonda MIKUČIONYTĖ
Trisdešimtmečio Aukštaitijos radijo stoties vadovo Vytauto Žilėno gyvenimo istorijoje daug įvykių, kuriuos būtų galima aprašyti knygoje. Jis ir pats yra parašęs knygą, tačiau kol kas dar neišspausdintas leidinys – ne apie jį.
Pasak neseniai vadovauti Aukštaitijos radijo stočiai pradėjusio Vytauto Žilėno, apie save pasakoti jam sudėtinga ir neįprasta.
Negali gyventi be eterio
„Geriau, kai apie tave kalba kiti, – prisipažino jis, – nes pačiam girtis, koks esi, nelabai smagu. Tačiau galiu drąsiai vadintis darboholiku, pamišusiu dėl muzikos. Kiek save pamenu, jau paauglystėje galvojau ir svajojau dirbti kokioje nors radijo stotyje. Pati pirmoji buvo įkurta namuose ant palangės. Pastatydavau garsintuvus ir paleisdavau garsiai muziką, kad kaimynai girdėtų, ką groju. Tokia buvo pradžia.“
Toliau tęsdamas pasakojimą Vytautas prisimena: „Idėja kurti radijo stotį vis tiek persekiojo, tad nuo 1999 metų mąsčiau būtinai turįs ją įsteigti. Idėją pavyko įgyvendinti 2004-aisiais. Įkūriau interneto radijo stotį „Kubas“. Ji veikė iki 2007 metų. Kodėl iki tų metų? Matyt, atėjo laikas keistis, todėl jos atsisakiau. Juk kiekvienas žmogus gali pasakyti, kad gyvenimas suskirstytas periodais. O kiekvienas periodas gyvenimui daro įtaką. Buvo interneto radijo stotis. Jos periodas baigėsi, reikia eiti toliau. Stovėti vietoje – ne mano charakteriui. Ieškau naujovių, naujų pojūčių.“
„Panevėžio balsui“ V. Žilėnas teigė esąs radijo žmogus. „Niekur kitur nesijaučiu taip gerai, – sakė jis, – kaip dirbdamas radijo stotyje. Todėl galiu drąsiai vadinti save radijo žmogumi. Žinoma, teko dirbti ir kitur. Darbavausi „Lietuvos spaudos“ informacinių technologijų skyriuje, bet, kaip jau sakiau, geriausiai jaučiuosi radijo stotyje, nes čia dirbdamas žinau ir jaučiu užimantis savo vietą.“
Kuria muziką
Tačiau „radijo žmogus“ prisipažino turįs ir antrą svajonę. „Kuriu muziką, – santūriai prabilo jis. – Kompaktinės plokštelės nesu dar išleidęs. Visa sukurtoji – apie 50 kūrinių – guli kompiuteryje. Jų paklausyti galima internete „Unsoundless“. Tie kūriniai parašyti electro stiliumi. Ir dabar neužmetu kūrybos. Man reikia to, nes verčia mąstyti, neleidžia apkerpėti. Beje, svajoju po metų kitų išleisti kompaktinę plokštelę su 12 pačių geriausių kūrinių. Tikiuosi, kad tą siekį pavyks įgyvendinti.“
Pasiteiravus, kaip šeima priima ir pakenčia jį, Vytautas šypteli: „Turiu nuostabią žmoną, ji žinojo, už ko teka. Lina puikiai supranta, kad kitoks nebūsiu, nepasikeisiu, mano galva ir toliau bus pramušta radijo stotimi, muzika. Ketverių metukų sūnūs dvyniai Domantas ir Žygimantas, atrodo, bus irgi „radijiniai“. Juos į Aukštaitijos stotį atsivedu kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį, nes tomis savaitgalio dienomis mano pareiga prižiūrėti dvynukus. Jie radijo stotyje jaučiasi kaip namuose. Žino, kas yra mikrofonai, ausinės, kaip reikia kalbėti. Šitie požymiai rodo, kad jie jaučia radijo stoties pulsą.“
Suvaldė žmona
V. Žilėnas sako, kad ne visada buvo toks, koks dabar.
„Buvo gyvenime visko. Jei ne žmona Lina, galėjau nusiristi žemyn ir atsidurti net kalėjime. Tada nebūtų nei radijo stočių, nei to, ką dabar turiu. Nepagalvokit, kad buvau chuliganas ar koks plėšikas. Tiesiog paauglystėje susidėjau su bloga kompanija ir elgiausi ne taip, kaip norėjo tėvai. Tada buvau išmestas iš trijų mokyklų ir vidurinę baigiau Suaugusiųjų mokymo centre. Tam, kad baigčiau mokslus, įtakos turėjo būsimoji žmona Lina.
Ji mane suprato, palaikė. Beje, mokslus baigiau vienais dešimtukais ir įstojau mokytis į Vilniaus pedagoginį universitetą. Krimtau istorijos mokslus, bet dirbti istorijos mokytoju taip ir neteko. Istoriją studijuoti pasirinkau todėl, kad mokykloje patiko mokytis. O ir mokytojas sugebėjo istorijos pamokas romantiškai perteikti“, – prisiminė paauglystės ir jaunystės metus.
Jautėsi drąsus
Anot Vytauto, galėjo ir nepasakoti apie laikotarpį, kai jam buvo keturiolika. „Bet nuo savęs juk nepabėgsi, – atvirauja. – Nenoriu, o ir nepatikėtų, kad buvau geras. Bėgau iš pamokų, leidau laiką gatvėje. Džiaugiuosi, kad tuo metu nesusidėjau su vartojančiaisiais narkotikus. Beje, tas gyvenimo periodas buvo savotiškai svarbus – padėjo suvokti, kas yra tikri draugai. Labai svarbu, kas yra šalia tavęs: tikri draugai ar paprasti praeiviai. Patikėkit, tikrai patyriau, ko negaliu daryti. Dabar pagalvoju ir svarstau, kodėl taip elgiausi. Gal tai buvo savotiška gynyba, kova prieš nusistovėjusius dalykus. Juk paauglystėje daugelis bando įrodinėti savas tiesas, o kai tas tiesas supranta kitaip nei suaugusieji, pradeda elgtis visiškai priešingai.
Be to, tuo metu jaučiausi drąsus ir visiškai nebijojau išeiti naktį į Panevėžio gatves, nes jaučiau tos grupuotės, kuriai priklausiau, apsaugą. Vaikystės pasipuikavimai baigėsi ir dabar esu, kas esu. Bet tikrai nesigailiu, kad taip buvo. Įgijau gyvenimiškos patirties.“
Rašo eilėraščius
Patylėjęs dvynukų tėvas tęsia gyvenimo istorijas toliau ir prisipažįsta: „Kuriu ne tik muziką, bet rašau ir eilėraščius. Pradėjau paauglystėje. Pamenu, draugai net pravardžiuodavo – Mamontovu vadindavo. Beje, eilėraščius kuriu ir dabar. Pajuntu, kad reikia išsilieti, ir rašau. Eilėraštyje man labai svarbus žodžių žaismas. Jis turi skambėti. Ir tai dar ne viskas. Kai man buvo 17 metų, parašiau romaną „Namas“. Jį galima pavadinti mistiniu, nes labai žavėjausi ir dabar žaviuosi Deivido Linčo režisūriniais darbais. Todėl ir romaną parašiau tokį.“
V. Žilėnas svajoja, kad kada nors, kai turės daugiau laiko, sutvarkys visus savo archyvus, ranka rašytus eilėraščius ir romaną perkels į kompiuterį.
„Nežinai, kada ir kam prireiks. Gal pavyks išleisti, o gal tiesiog kai būsiu senas diedulis parodysiu savo anūkams. Tegul ir jie žino, ką jaunystėje veikė jų nukriošęs senelis!“ – samprotavo apie ateitį Vytautas.
Pykčio nelaiko
Trisdešimtmetis vyras teigė, kad jo charakteriui turi įtakos zodiako ženklas: „Esu Skorpionas. Nemėgstu neapgalvotų sprendimų. Todėl, kaip sakoma, devynis kartus pamatuoju ir tik tada imuosi numatyto darbo. Negaliu ilgai pykti. Nors kartais užsiplieskiu kaip degtukas, bet po dešimties minučių gailiuosi ir sielojuosi, kad buvau įniršęs. Beje, jeigu jaučiuosi esąs neteisus, atsiprašyti man nesunku. Bet jeigu tvirtai žinau, kad teisybė mano pusėje, tuomet galiu ginčytis iki pasiutimo.“
O paklausus, kaip elgiasi su žmonėmis, kurių nemėgsta, Vytautas nusijuokia ir sako: „Nesu iš tų, kurie užantyje ilgai nešioja pyktį. Tačiau porai žmonių esu pasakęs, kad nenoriu jų matyti. Kam man juos kęsti, jeigu nerandu bendros kalbos? Manau, kad kiekvienas žmogus renkasi, su kuo gali bendrauti, kam gali išsipasakoti ir ko negali matyti akyse. Ir aš esu žmogus, stengiuosi išvengti neigiamų emocijų.“
Galėtų būti rašytoju
Išgirdęs klausimą, kaip pats vertina save, savo kūrybą, Vytautas neslėpė: „Vienas žmogus man yra pasakęs: jeigu būtum baigęs mokslus, susijusius su muzika, tai nekurtum tokios muzikos, kokią kuri dabar. Gal ir jo tiesa, bet muzikos mokslų nebaigiau, todėl mano sukurta muzika yra tokia. Beje, man nežinant vienas kūrinys skambėjo radijo bangomis ir klausytojų buvo visai gerai įvertintas. Net buvo tarp muzikinių topų patekęs.“
Pokalbio pabaigoje paklausus, o kas gi jis būtų, jeigu nebūtų tuo, kuo dabar esąs ir kokiu šūkiu vadovaujasi gyvenime, Vytautas nusijuokęs porina: „Jeigu nebūčiau radijo žmogus, būčiau telefonininkas. Arba ne, gaisrininkas... Taip visada atsakau išgirdęs tą klausimą. Atvirai pasakius, kitkuo būti negalėčiau. Kaip jau sakiau – darbas radijo stotyje man viskas. Tačiau galėčiau ir net norėčiau būti rašytoju. Juolab kad gyvenime vadovaujuosi labai paprastu šūkiu: nieko nėra neįmanomo! Tie paprasti žodžiai labai padeda ir suteikia jėgų darbams atlikti.“ |
