 Živilė RANCOVIENĖ
Naujamiesčio ir Berčiūnų bažnyčių klebonas Algirdas Dauknys dar tebesisuka neužbaigtų bažnyčios remonto darbų rate, nors laikmetis pažeria vis naujų problemų
Klebonas Algirdas Dauknys, aprodydamas atnaujinamos bažnyčios viduje jau atliktus pačius didžiausius darbus, negalėjo atsidžiaugti tais geranoriškais žmonėmis, kurie sunkmečio dienomis labai mielai atskubėjo į pagalbą. Kur tik buvo ieškota paramos, pagelbėti neatsisakė nė vienas.
Bažnyčia bus dar gražesnė
Šiandien jau baigiami visi instaliacijos darbai, sutvarkyta kanalizacija ir vandentiekis, atlikta labai daug smulkių darbų, reikalaujančių ypatingo kruopštumo. Bažnyčios bokštus teks gerai apsaugoti ne tik nuo drėgmės, bet ir nuo teršiančių paukščių, kurie čia suka lizdus ir įsirengia tikras gyvenvietes.
Klebonas sako suprantantis, kad esant sunkmečiui nei Lietuvos vyriausybė, nei Savivaldybė padėti galimybių neturi. Žmonės bažnyčios atstatymo darbams beveik nebeaukoja – pavienių aukotojų mažai. Tačiau darbai juda, aplink bažnyčią triūsia būrelis darbininkų, jos viduje ryškėja gražiosios detalės, kurios jau yra beveik išbaigtos. O paskutiniu akcentu, anot paties klebono, turės tapti sumanus ir skoningas apšvietimas.
Šiais metais apie bažnyčią turėtų būti nutiesta bent pusė įspūdingo naujojo procesijos tako.
Sunkumai sielai nepadeda
Tarp tikinčiųjų ir visuomenėje žinomas kaip eruditas, mąstytojas ir filosofuojantis dvasininkas, A.Dauknys sako, kad joks sunkmetis žmogaus esybei gyventi nepadeda.
„Vienus varo iš proto, kitus pastato ant tilto krašto, tretiems įvaro įsiūtį, – sako klebonas. – Kai žmonės televizijoje pamato verslininką, kalbantį apie pelną kaip apie svarbiausią dalyką, tai akimirksniu sukelia žmonių agresiją. Taigi kalbėdami viešai tokie žmonės turėtų jausti atsakomybę už pasekmes, nes skiedras gali tekti rinkti patiems. Žmonių negalima nei erzinti, nei siutinti“.
Dvasininkas sako, kad nūdieną baigiasi net ir smulkesnių verslininkų galimybės. Neatsakingumas darbe pas mus esą pasilikęs nuo sovietmečio – gaila, sako A.Dauknys, kad šito Lietuvoje dar niekas netyrinėjo. Iš sovietmečio likęs ir girtuokliavimas.
„Dar carinėje Rusijoje buvo tikima, kad nugirdytą tautą valdyti lengviausia, – prisiminė klebonas. – Tokiu metodu Lietuvą žlugdė ir caro administracija, ir sovietai, siekę žmogų padaryti nemąstantį“.
Problemos – „degančios“
Dvasininkas sako, kad kiekvienas žmogus turi išsiugdyti įprotį kurį laiką pabūti vienas pats su savimi – pavyzdžiui, gamtoje arba bažnyčioje. Retkarčiais būtina turėti atostogas. Tik taip esą galima išsiugdyti dvasinį stuburą, kurį turėdamas žmogus būtų mažiau pažeidžiamas. O tas pažeidžiamumas, anot A.Dauknio, taip pat yra sovietizmo palikimas.
Kai žmogui nelieka laiko pabūti su savimi, jis patenka į depresijos aklagatvį. Sovietmečiu buvo per daug stengtasi žmogų užimti ir už jį galvoti, šiandien galvose sukasi vienintelė mintis – kaip išgyventi?
Dvasininkas teigia, kad žmoguje yra dvi psichinės sistemos: pusiausvyros atgavimo ir stimuliacijos, tai yra atsinaujinimo.
„Deja, šiandien aš matau, kad yra visiškai paleistos jaunimo vadelės ir stabdžiai. Už tai ne vienas jaunas žmogus sumoka labai brangiai, – sako. – Prisiminkim kad ir automobilio pedalą, kurį neretai vos gavęs teises jaunas vairuotojas spaudžia ligi „dugno“. Geriausiai jaunam žmogui suvokti save padėtų malda, ji leistų atgauti pusiausvyros mechanizmą. Nesureguliavus pusiausvyros auga potencialūs savižudžiai. Tą liūdną tiesą mato ir motinos, nebesusitvarkančios su savo vaikais. Neretai jos kreipiasi į dvasininką, ieško pagalbos bažnyčioje.“
O reikėtų pradėti, tiki A.Dauknys, nuo paprasčiausių dalykų: pradėti ir užbaigti dieną taip, kad jos nesugadintum.
Dvasininkas neneigia, kad šiandien gyvename depresijoje ir košmare, kurie žmogaus netobulina ir nedaro geresnio. Šiuo sunkmečiu reikia tarsi iš naujo pradėti mokytis džiaugtis. „Dievas džiaugsmo duoda kiekvienai mūsų dienai – reikia tik išmokti jį pastebėti“, – tvirtina A.Dauknys. Be to, nepakenktų ir sąmoningai vengti verkšlenančių žmonių, patiems nedejuoti, nes tuo siela tik apnuodijama – nuo verkšlenimo niekam geriau nebūna.
Nepamiršti orumo
Dvasininkas pripažįsta: daugelį nūdienos bėdų sąlygoja baisi socialinė nelygybė. Žmonių pyktį sukelia neteisybė, siutina biurokratijos stumdymai bei vilkinimai. Valdininkai nepadeda, o tiktai varinėja, nes ir jiems sunkmetis ne visada leidžia gyventi patogiai. Žmonės mato baisią nelygybę, kai viršesni nerodo pavyzdžio.
„Pažvelkime į viršūnes – jie visi moka reikalauti, – sako A.Dauknys. – Deja, tiktai iš kitų, kad ir iš pačių vargingiausių, labiausiai pažeidžiamų, pavyzdžiui, pensininkų, kurie atidavė visą savo sveikatą dirbdami Lietuvai ir gana varganą pensiją jau yra užsidirbę.“
Kunigas dar kartą primena, kad susidrausminimą reikia pradėti nuo viršūnių. O patiems – nepamiršti, kad ir mažiausias žmogus turi savo prigimtinį orumą, gautą iš Dievo. |