 Živilė RANCOVIENĖ
Liepos viduryje Panevėžio rajono Degionių kaime ponios Reginos Mitkienės rūpesčiu pastatyta jauki pavėsinė visada suskamba linksmų balsų šurmuliu
O tą šurmulį visada tradiciškai pradeda lėkštelėmis ir puodeliais tarškinančios moterys, ruošiančios vaišes kasmečiam giminės susitikimui. Ir ne tik, nes šventėje, kurios idėja iš pradžių buvo kartą per metus surinkti gimtoje žemėje ponios Reginos giminę, ilgainiui savais tapo jau ir kaimynai, draugai, prijaučiantieji.
Šventė pagal scenarijų
Janina Petrulienė, pirmą kartą pakviesta šventėn, į kurią atvyko su draugu Antanu, sakė su smalsumu laukianti oficialios susitikimo pradžios, nes jau prisiklausiusi įvairiausių pasakojimų. Mat kiekvienais metais susitikimo scenarijus šiek tiek įvairuojantis, kadangi tarp jo dalyvių (o jų, nelygu kuriais metais, susirenka ir šešios dešimtys ar net visas šimtas) gausu naujienų, kurias padiktuoja gyvenimo tėkmės nutikimai – tiek linksmi, tiek ir liūdni. Nes į žemę ateina vaikai, į nebūtį pasitraukia senoji karta, skamba vestuviniai maršai, gausu kitų nutikimų.
Jau pats ruošimosi šurmulys bei laukimas yra didelis džiaugsmas. Moterys sumuštinius tepa pasiplepėdamos, o vyrai smalsiai apžiūrinėja aplinką, iš kurios puošmenų galima pasimokyti, nes kiekvienais metais Reginos Mitkienės rūpesčiu sodyboje atsiranda naujovių, stebinančių išradingumu ir tuo, kad jos labai savitos, netradicinės ir nepasikartojančios.
Štai jaunasis ponios Reginos giminaitis Kristijonas, gyvenantis Žemaitijoje, jau nebe pirmus metus čia atvažiuojantis su močiute Jadvyga Petrikauskiene, pirmiausia apžiūri visas apylinkių naujoves, iš kurių ateityje ir pats žada pasimokyti. Ponia Jadvyga džiaugiasi tokiu anūkėlio smalsumu ir, kaip su pasididžiavimu atskleidė, tuo, jog Kristijonas domisi bažnytiniais kanonais, religiniais terminais ir svajoja su Bažnyčia sieti tolimesnį savo gyvenimą. Tiesa, kol kas paauglys sako, kad bažnytiniai renginiai turi būti ne tik dvasingi, prasmingi, bet ir įvairūs spalviniais niuansais.
„Mano vaikelio dvasinės vertybės turi augti, tobulėti ir tarnauti doram ir tikinčiam žmogui“, – tikina močiutė, dar nesukonkretinusi vaikaičio ateities.
Padėkoja už kiekvienus metus
Šventės iniciatorė ponia Regina, nepaisydama užklupusių bėdų dėl sveikatos, ir šiemet liko ištikima savo idealams. O tai niekada nebūna paprasta: susitikimai kartojasi kiekvienais metais, o šis jau vienuoliktasis. Be to, rudenėjant giminė susirinks dar kartą, pagal tradiciją vėl bus sodinami medeliai, kurių kiekvienas skirtas atskiram svečiui.
Iš sunkios ligos išsikapsčiusi R. Mitkienė sako, esą sielos stiprybės jai suteikia žmonės, į šiuos susitikimus atnešantys šūsnis nepameluoto džiaugsmo. Jiems sugužėjus į Degionių kaimą, kiekvieną kartą nedidukėje lauko koplytėlėje prisimenami tais metais jau išėjusieji anapilin bei atnašaujamos šv. Mišios, kurias dažniausiai laiko savu tapęs Naujamiesčio klebonas Algirdas Dauknys. Dvasininkas, mylimas dar ir už tai, kad, atlikęs bažnytinę pareigą – pasakęs dvasingą pamokslą, dar palieka laiko pabendrauti su tikinčiaisiais, dalijasi gražiomis ir prasmingomis naujienomis, menų ir kitų renginių prisiminimais. Pats klebonas sako, kad tik bendraudamas žmogus suvokia gražių gyvenimo dalykų prasmę.
Vakarą palydi daina
Šiemet išlydėję mylimą dvasininką, parapijiečiai dar kartą apžiūrėjo aplinkos naujoves ir tarsi naują tik šiems metams skirtą ekspoziciją, į kurią kiekvienais metais įdedama labai daug ponios Reginos ir jos kūrybingų bendraminčių išradingumo bei meilės. Neobliuotų rąstelių kompozicijos, molinukai, akmeninės simbolinės pilaitės, reto grožio kelmai ir kiti lauko suvenyrai – tai tarsi neeilinės dvasios išraiška, stebinanti sugebėjimu iš paprasto kraštovaizdžio ištraukti tai, kas artima sielai, brangu ir nepakartojama.
Kai pasišnekučiuodami svečiai sugrįžo į simbolinę lauko salikę, buvo išklausytas Naujamiesčio kultūros centro senjorų dainuojančios grupės koncertas, kurį šiai progai parengė vadovė Regina Masiokienė. Vakaro metu prisiminti ir pagerbti visi šių metų jubiliatai – 25-mečiai, 50-mečiai arba žengę pirmą žingsnį į 7-ąją dešimtį.
Prie užstalės vaišių dainos skambėjo ligi vėlyvo vakaro. Ypač šiltai priimti aštuoniasdešimtmečio Naujamiesčio zakristijono Antano Janevičiaus dainuojamosios poezijos posmai – neišsenkančios energijos senolis dar ir šiandien tebevargonauja bažnyčioje. |
