 Živilė RANCOVIENĖ
Į devintą dešimtį įžengusi Bronislava Sereikaitė-Varkulevičienė dar tebesisuka aktyvaus gyvenimo verpetuose. Per ilgus metus susikaupusius įvykius ji panoro išguldyti prisiminimų knygoje.
Visai suprantama, kad ponia Bronislava moka pasakoti labai linksmai, vaizdingai ir sklandžiai, juk didžiąją gyvenimo dalį buvo mokytoja. O visuomenininke 82-ejų senolė liko ligi šiandien.
Gyvenimas – tai judėjimas
Neneigdama, kad jos energiją, šviesią atmintį ir kūrybos polėkį palaikanti jėga yra judėjimas ir visas tūkstantis užsiėmimų, Bronislava Sereikaitė-Varkulevičienė įsitikinusi, jog kaip tik dėl to kiekviena prabėgusi diena atrodo perpildyta malonių ir prasmingų įvykių bei pačių šviesiausių emocijų.
Ponia Bronislava gimė kumečių šeimoje Panevėžio rajono Krekenavos apylinkėse, Antruosiuose Vadaktuose, dabar tai Vadaktų kaimas. Baigusi vietinės mokyklos penkis skyrius, šeštąjį pradėjo jau Naujamiestyje. Mokslus tęsė Panevėžio prekybos mokykloje. Įgijusi sekretorės-buhalterės specialybę, dirbo Krekenavos įstaigose.
Sukūrusi šeimą, drauge su vyru pradėjo mokytojauti Laukagalio pradinėje mokykloje, o vėliau dirbo ir Orelių. Po kurio laiko abu veiklą tęsė Krekenavos vidurinėje mokykloje, iš kur liko labai daug šviesių prisiminimų. Mat sutuoktinių Varkulevičių dienas užpildė ne tik pamokinis darbas, bet ir šeimininko mėgstama medžio darbų drožyba. Ji tarsi pažadino tyliai snūduriavusį kūrėjo polėkį. Didžiam džiaugsmui, vyras pelnė liaudies meistro vardą.
Tiesa, nedaug darbų liko iš to laikotarpio, nes jie buvo padovanoti draugams ir artimiesiems. O ponios Bronislavos sutuoktinis, pakirstas sunkios ligos, per daug anksti išėjo iš gyvenimo.
„Bus jau visos dvi dešimtys metų, kai šioje žemėje likau viena“, – sakė pašnekovė, neslepianti, kad tik prasminga žmogaus veikla gali nuraminti netekties skausmą.
Vaikai į užsienį neišlėkė
Žinoma, ponios Bronislavos gyvenimui prasmę teikė ir trys sūnūs – vyriausiasis Jonas, po septynerių metų gimęs Virginijus, o po jo – Algimantas. Jie ištįso į šaunius vyrus: visada padedančius, globojančius ir paremiančius visus prasmingus motinos užsiėmimus. Krekenavietė ištekėjo labai jauna, vos sulaukusi aštuonioliktojo gimtadienio, todėl brandžiame amžiuje neatsidžiaugia tapusiais solidžiais žmonėmis vaikais ir besistiebiančiu vyriausiojo sūnaus padovanotu anūkėliu. Jis puikiai moka dirbti kompiuteriu ir mielai padeda močiutei. Jaunuolio tėtis jau peršoko šešiasdešimtąjį gimtadienį ir šeimą džiugina šauniais užsiėmimais, mat moka groti net keliais muzikos instrumentais.
Antrasis ponios Bronislavos sūnus Virginijus baigė Kauno politechnikos institutą ir kibo į radio-elektronikos labirintus. Jo mama neslepia daugiausia vargelio turėjusi su pagranduku Algimantu, tačiau ir šis įgijo amatą ir „išėjo į žmones“.
„Ačiū Dievui, visi jau vedę, turi šeimas ir gyvena Lietuvoje – neišgaravo į jokius užsienius“, – neatsidžiaugia senolė.
B. Sereikaitė-Varkulevičienė išaugo didelėje šeimoje: joje augo trys seserys ir vienas brolis. Ji įsitikinusi: tik vaikai atneša tikrąją gyvenimo pilnatvę. Ir paaugę jie nė kiek netrukdo gimdytojams realizuoti save įvairiuose darbuose bei sumanymuose, tarp kurių ponios Bronislavos išleista knyga apie jos tėvų gyvenimą. Tačiau apie tai kiek vėliau.
Visur mėgsta tikslumą
Ponia Bronislava šiandien gyvena „užsikasusi darbais ligi ausų“ – bent jau taip tvirtina moters bendramintės, žinančios, kad jei jau ši kruopštuolė ko imsis, tą padarys tiksliai ir iki galo.
Moteris nemėgsta netiesos, bet kokį visuomeninį darbą stengiasi atlikti gerai. Karinga visuomenininkė, puikiai mokanti pakariauti už kitus, visada stengiasi likti nuošalyje pati, nors kartais reikėtų pakovoti ir už savus interesus.
Visą gyvenimą ponia Bronislava dalyvavo literatų būrelyje, daug metų bendravo su Panevėžyje išaugusiu poetu Jonu Strielkūnu, į vietos laikraščius rašė ne tiktai straipsnius, bet ir puikias miniatiūras bei apybraižas auklėjimo temomis.
Mįslingai nusišypsojusi, buvusi mokytoja konstatavo, kad truputį padykę vaikai yra patys gabiausi. Ir kad jai mokykloje su išdykėliais problemų niekada nekildavę, nes jos humoras ir taiklus žodis greitai nuginkluodavo net ir labiausiai pasiutusį smarkuolį. Pašnekovė tvirtino, kad ir šiandien, sulaukusi brandaus amžiaus, ji geros veiklos turinti „virš galvos ir dar daugiau“. Ir tik dėl to ji jaučiasi gyvybinga ir energinga, nors pasitaiko, kad nuo rūpesčių pavargusios kojos ne visada būna paklusnios.
Supykusi gainioja katiną
Jau greitai bus dešimt metų, kai B. Sereikaitė-Varkulevičienė vadovauja Krekenavos parapijos „Carito“ organizacijai. Lanko ligonius, per didžiąsias šventes juos pradžiugina dovanėlėmis, su vaikučiais parengia linksmų programėlių. Būna, kad be galo pavargsta, tada, sako, supykusi pagainiojanti savo numylėtą katiną, o anas irgi ne pėsčias – prieštaraujantis tam – išriečiantis savo plaukuotą nugarą ir piktai purškiantis. Po tokios iškrovos vėl abu susitaiko, ir ponia Bronislava skuba susitikti su jaunuoliais. Jiems ji mielai pasakoja apie išradingas išdaigas per didžiųjų švenčių susibūrimus.
Pašnekovė prisiminė kažkada skaitydavusi paskaitas ir sužadėtiniams bei jaunavedžiams.
Kai mokytoja vesdavo mokinių tėvų susirinkimus, nedidelė salė būdavo pilnutėlė. Šiandien ji prisipažįsta žinojusi, kad tokiuose susirinkimuose tėvams vaikus reikia tiktai girti, žinoma, jeigu yra už ką, o apie nemalonius dalykus su gimdytojais kalbėtis atskirai, kai negirdi pašaliniai.
Veiklos horizontai platūs
Krekenavietė miestelyje pažįstama kaip visuomenininkė, vietinėje seniūnijoje dalyvaujanti pašalpų dalijimo komisijoje, prisidedanti prie ūkinių reikalų tvarkymo vietinėje bažnyčioje, ypač atidžiai stebinti ligoninės personalo veiklą, dalyvaujanti posėdžiuose kartu su medicinos kolektyvo delegatais. Ji yra rajono mero Povilo Žagūnio patvirtintos stebėtojų komisijos tarybos narė.
„Kai man suėjo aštuoniasdešimt metų, aš sau garsiai pasakiau, kad gyvensiu tiek, kiek norėsiu“, – teigia pašnekovė bei šypsodamasi priduria, kad jos gyvybingą ilgaamžiškumą palaiko nemokėjimas konfliktuoti su pažįstamais. O susinervinusi į rankas skuba paimti tuščią popieriaus lapą ir smagiai rašantį tušinuką.
„Ypač man lengva rašyti naktimis, – prisipažįsta B. Sereikaitė-Varkulevičienė. – Po tokių darbų nuo pat ankstyvo ryto aktyviuoju augimo periodu skubu į savo penkiolikos arų daržą „praplauti smegenis“ ir atsigaivinti. Marti ten privežė nuostabių gėlių, džiuginančių nuo pat ankstyvo pavasario.“
Ir šeimos, ir laikmečio puslapiai
Tačiau pačios gražiausios mokytojos gyvenimo godos jau suguldytos jautriai parašytoje knygoje „Gyvenimas, kaip malda“. Ji visa paskirta autorės gimdytojų biografijai. Ir ne tik, nes šalia tėvų gyvenimo faktų bei jautriai atskleistų charakterių puslapiuose nušviečiamos ir viso laikmečio peripetijos, pradedant istoriniais faktais ir sąskambiais.
Romantiška įžanga ir pradžia skaitytoją tarsi įveda į labai švarų, dorą, kilnų ir be galo jautrų anos Lietuvos pasaulį. Jau įžanginiame skirsnyje autorė tėvynainius šaukia „pabraidžioti atmintim tėvų takais, nusiplauti kojas Nevėžio vandeny. Visa tai – šiandien, nes rytojaus gali ir nebūti“.
Ponia Bronislava šią knygą skyrė devyniems savo anūkams ir proanūkiams. Maloniai dėkoja prie knygos gimimo prisidėjusioms draugėms, vaikams, kompiuterininkui sūnui Virginijui ir bene pačiai jautriausiai marčiai Juditai.
Kaip ir visas knygos turinys, ši miela padėka tarsi dar kartą primena apie pačias jautriausias žmogaus sielos stygas, virpančias kiekviename, kuris moka ir nori suprasti tikrą grožį ir patį subtiliausią kaimo žmogų.
Neverta priminti, kad ji tarsi atverčia dar nelabai seną tautos istorijos puslapį, nugrimzdusius kumečių gyvenimus, nes šiuolaikinis jaunimas savo prosenelių takus jau pradeda pamiršti. Šio straipsnelio autorė knygos nesistengia nei analizuoti, nei vertinti, nes ją tiesiog būtina patiems perskaityti, sustoti ties kiekvienu pilnu geros emocijos ir įtaigumo skirsniu, kuris dar kartą primintų tikrąsias tautos vertybes, taip jautriai perteiktas autorės. | 
