 Živilė RANCOVIENĖ
Nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, nėra nieko mielesnio už susitikimus su savais kuriančiais žmonėmis ir tą artumo jausmą, kurį galima nusakyti labai paprastais žodžiais: visa tai įvyko mano kaimelyje.
Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Berčiūnų filialo salėje įvykusi dviejų autorių – Vaclovo Kalibato tapybos ir akvarelės darbų paroda „Realybė ir sapnai“ bei Virginijos Bakšienės knygos „Gyvenimo gruodas“ pristatymo šventė sukvietė ne tik draugus, bet ir kaimynus, smalsuolius, prijaučiančiuosius.
Atlaikė saviškių kritiką
Įžanginius žodžius tarusios bibliotekos vedėja Viktorija Skačkauskaitė bei bendruomenės pirmininkė Marijona Pavilonienė pasidžiaugė, kad rašančių žmonių apylinkėse yra ne taip jau mažai, tačiau tik ponios Virginijos mintys visuomenę pasiekė gražiai išleistoje knygoje. Subtiliomis iliustracijomis knygos viršelį ir puslapius papuošė Virginijos marti Vaida Bakšienė, baigusi Panevėžio dailės mokyklą ir įgijusi grafikės specialybę.
Knygos autorė sakė, kad šis susitikimas su skaitytojais jau nebe pirmas, tačiau labiausiai jaudinantis, nes paprastai artimi skaitytojai būna nusiteikę kritiškiausiai. Ir pridūrė: nors knygoje pasakojama pirmuoju asmeniu, ji nėra autobiografinė.
„Žinoma, kai kurie gyvenimo patirties elementai liko – tiesiog buvo neišvengiami, – tikino V.Bakšienė. – Mano pasakojimo pagrindą sudaro straipsniai, humoristiniai pasakojimai. Jie retkarčiais buvo spausdinami Panevėžio miesto dienraščiuose.“
Parodos idėja – suintriguoti
„Pagaliau ir mes, berčiūniečiai, turime tikrą savą rašytoją“, – džiaugėsi susirinkusieji, čia vartydami dar dažais kvepiančią knygą, čia ilgėliau sustodami ir prie salėje eksponuojamų Vaclovo Kalibato tapybos darbų, kuriuose gausu paprastų ir labai mielų tautodailiškų lietuviškos gamtos motyvų.
Pirmą kartą teptuką į rankas paėmęs dar Anykščių mokykloje, šiandien brandaus amžiaus kūrėjas sako dažniausiai tapantis žiemą, kai lieka daugiau laiko pamąstymams.
Kartais, sako V.Kalibatas, savo būsimus darbus susapnuojantis. Ne visos kūrėjo mintys sutelpa į vaizdinius – kai kurias kūrėjas išlieja eilėmis, skambiai ir prasmingai sueiliuotomis.
„Tai va, matote, kokie yra kūrybingi mūsų Berčiūnai“, – švelniai patraukusi už rankovės paslaptingai pasakė viena miela močiutė.
Šventę papuošė ir senolių Irenos bei Jono Cemnolonskių muzikavimas. Be skambaus lūpinių armonikėlių dueto, ponia Irena keletą kūrinėlių pagrojo savo vyro Jono pagamintomis savadarbėmis kanklėmis.
Ir kaime knyga turi ateitį
Besibaigiant kruopščiai suplanuotai vakaronei namo nesiskubino niekas. Moterims apsisukus, ant stalo išdygo šaunios vaišės – prie garuojančio kavos puodelio buvo tęsiamos malonios diskusijos apie pirmą gyvenvietės knygą. Autorės žodžiai knygos puslapiuose tarsi privertė prisiminti primirštas buitinio liaudies meno vertybes: ant smilgų suvertų žemuogių karolių prisiminimai ne vienai mamai pakvipo savo senolių tradicijomis, išradingumu ir išmintimi. Moterys, Virginijos knygoje perskaičiusios apie jos augančio sūnelio kalbos žodyną, buvo taip sužavėtos, kad ateityje ne vienai jaunai mamai patars pasekti jos pavyzdžiu. „Mamyte, uždėk man ant krūtinės rankos kulną, žiūrėk kaip širdutė plaka“ – tokie jautrūs pastebėjimai ne vienai mamai sukėlė graudulį, kad tiek daug ir jų vaikų žodyno perlų buvo išbarstyta užmaršties vandenynuose. | 
