 Živilė RANCOVIENĖ
Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narė Angelė Pranaitytė, besidominti Panevėžio rajono aplinkinių kaimų kapinaitėmis, aptiko jaudinantį paminklą Vadoklių amžinojo poilsio vietoje.
Kūrinys, skirtas mirusiems šio krašto vaikams, buvo stebėtinai apleistas, aptrupėjęs, nublukęs ir keliantis tokį graudulį, kad Angelės Pranaitytės širdis neišlaikė.
Pagerbė išėjusiuosius
Moteris savo lėšomis bei iniciatyva paminklą ne tik atnaujino, bet ir, artėjant Vėlinėms, sukvietė aplinkinius gyventojus prie jo pasimelsti ir pasidalyti prisiminimais.
Susiėjimas prasidėjo šv. Mišiomis. Vietos bažnytėlė, kurioje tą saulėtą rytą atnašavo dvasininkas Vidmantas Kareckas, buvo pilnutėlė. Gražių margaspalvių skarelių miškas priminė, kad Lietuvos kaimai dar nepamiršo tėvų tikėjimo ir šventos priedermės – gerbti išėjusiuosius amžinybėn.
Išėję iš bažnyčios, parapijiečiai pro čia pat įsikūrusį sendaikčių turgelį praėjo net nesustodami ir vorele patraukė į netoli esančias kapinaites, kur vyko pagrindinės iškilmės. Nenuostabu, nes Vadoklių amžinojo poilsio vieta, siekianti net praeito šimtmečio laikus, visada pasižymėjo savitumu, aukšta kultūra ir žmonėmis, mokančiais gerbti savo istorinę praeitį.
Lėtai eidami prie Naujamiestiečio menininko Daliaus Dirsės gražiai restauruoto paminklo, kraštiečiai kalbėjo apie tai, kad labai miela ką nors gero padaryti patiems, be nurodymų iš viršaus ir įkyraus diktato, prie kurio buvo pratinami sovietmečiu.
Primins būties trapumą
Renginio iniciatorė krekenavietė A. Pranaitytė jau seniai važinėja po rajono miestelius, kaimus ir ieško bei randa daug įdomių paminklų, bylojančių apie krašto istoriją ir kultūrą.
„Tada susimąstai apie gyvenimo trapumą, pastebi labai greitai skubantį Dievo dovanotą žmogaus gyvenimo laiką, – aiškino savo pašaukimą ponia Angelė. – O kad laikrodžiai skaičiuoja minutes, suvoki, kai ir iš tavo gyvenimo žemėje liks tik nedidelis pilkos žemės kauburėlis.“
Taip moteris ir aptikusi apšiurusį gilios prasmės paminklą Vadoklių kapinėse, kuriame vaizduojamas liūdnas angelas, glostantis mažo vaikelio galvutę. A. Pranaitytei iš karto kilusi mintis šį dar 1956 metais kunigo Antano Balaišio iniciatyva pastatytą paminklą atnaujinti.
Iš istorinių šaltinių buvo žinoma, kad ši vieta Vadoklių kapinaitėse buvo skirta laidoti vaikams. Deja, šiais sunkmečio laikais rėmėjų atsirado vos keletas, todėl pagrindiniu liko pati ponia Angelė, svajojanti dar pasirūpinti kito paminklo sukūrimu vaikams, kuris būtų skirtas negimusiesiems ir iš užsienio negrįžusiesiems.
„Iš tolo nuo kelio gerai besimatantis boluojantis paminklas net prašalaitį privers pamąstyti apie tautos išlikimą“, – sako A. Pranaitytė.
Bendrystė daro stebuklus
„Bendruomenės iniciatyva ir žmonių dėka net ir sunkmečiu galima daug ką nuveikti ir net pakeisti, – kalbėjo savo dalyvavimu renginį pagerbęs Seimo narys Petras Luomanas, – nes bendros mintys ir bendras darbas neretai padaro stebuklus, dar labiau sustiprinančius bendruomenę.“
Dar tebečiulbant rudens paukščiams susirinkusiųjų būrys sugiedojo „Sveika Marija“ ir vadokliečiai pradėjo prasmingo rytmečio paminėjimą bei atidavė pagarbą ir buvusiems, ir esamiems krašto šviesuoliams.
Prie restauruoto paminklo daug šiltų žodžių taip pat pasakė ir restauratorius D. Dirsė, Panevėžio rajono savivaldybės atstovai, Vadoklių bendruomenės pirmininkė Edita Vanagienė, pakvietusi susirinkusiuosius pasimelsti ir už kitus mirusius vadokliečius.
Puikų prisiminimų pluoštą susirinkusiesiems padovanojo Elena Augulienė. Ji papasakojo visą kapinaičių istoriją, kurią žinojo nuo pat savo jaunystės laikų. Moteris gerai prisimena visą aną laikmetį, pažinojo kunigą Antaną Balaišį, ne tik prižiūrėjusį ir tvarkiusį šias kapinaites, bet ir dirbusį švietėjišką darbą.
Buvo prisiminta, kad nedidelė, apie tūkstantį gyventojų teturinti, vadokliečių bendruomenė visada buvo garsi savo ištikimybe Dievui ir savo kraštui.
Šitos labai gražios Vadoklių kapinaitės, atspindinčios krašto istoriją ir kultūrą, tą saulėtą rytmetį buvo praturtintos dar vienu prasmingu lankymo vietos objektu smalsiam prašalaičiui. | 
