 Živilė Rancovienė
Vyginta ir Rolandas Jakuboniai, šeimininkaujantys savo šeimos kalvėje Šilagalyje, sako, jog meninis metalo apdirbimas reikalauja ne tik kruopštaus darbo, bet ir išmanymo, nuojautos, polėkio bei, žinoma, meilės metalui
Sutuoktiniai Jakuboniai – tautodailininkai, patyrę meninio metalo apdirbimo meistrai. Plačiuose šio užsiėmimo dirvonuose Vyginta ir Rolandas sako atkakliai ieškantys ne šiaip „ko nors įdomesnio“, bet būtinai to, kas nesutelpa į jokius rėmus, – taigi pirmenybę teikia netradiciniams dalykams.
Ir atkakliai siekia užčiuopti tai, ko dar nebuvo atradęs niekas, nes netradicinė kalvystė, anot Jakubonių, – pati palankiausia terpė naujovėms.
Ir ko tik šilagaliečiai ieškodami nėra išbandę! Savo dirbiniams Jakuboniai naudojo ne tik įvairiausius metalus, bet ir kitokias medžiagas, pavyzdžiui, akmenį. Kita vertus, kaip sako Rolandas, dar nežinia, ar tą galima vadinti netradicine kalvyste.
„O kas galėtų tiksliai apibrėžti tradicinę? – retoriškai klausia jis. – Deja, šito nežino niekas. Nuo seniausių laikų kalvystės meistrai ieškojo ko nors įdomaus, nematyto ir negirdėto... Išradingesnį kalvį pavadinus tradiciniu šis, ko gero, ne tik įsižeistų, bet ir labai supyktų!“
Meistras sako, kad net ir paprasta durų rankena gali tapti netradicinės kalvystės meno pavyzdžiu. To įrodymų gausu ir pačių Jakubonių namuose: atrodo, net smulkiosios namų rakandų detalės čia daugiau pasako apie šeimininkus nei žodžiai. Tiesa, kalviai iš prigimties žmonės nekalbūs...
Susidraugavo besimokydami
Abu sutuoktiniai yra baigę Telšių taikomosios dailės technikumą, kur įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę.
„Mūsų kurse buvo net septynios moterys ir tik keturi bernai,“ – juo-kiasi prisiminęs Rolandas, ir didžiuodamasis priduria: „Šiandien su metalu dirba visi vyrukai, o iš moterų mano brangioji liko vienintelė!“
Tiesa, sako Rolandas, moteriai kalvei reikia tokio vyro kaip jis. „Viena dama kalvystėje prapultų, – tikina, – nes kol prieinama prie kūrybinio proceso, tenka daug paplušėti prie paruošiamojo darbo – juk vien žaizdro įkūrimas trunka gerą pusvalandį! Be to, paruošiamieji darbai lemia visą kūrybinę sėkmę – juos reikia išmanyti labai gerai.“
Tik gerai juos atlikus ir patik-rinus važiuojama pirkti metalo. O jis, anot Jakubonių, būna labai skirtingas. Kiekvienam numatytam dirbiniui jis renkamas individualiai, atsižvelgiama į kietumą, trapumą bei kitas savybes.
Dar kartą primindamas šio amato sunkumą R.Jakubonis primena, jog yra buvę, kad nuo įtampos ir beatodairiško pasinėrimo į kalvystės meną kai kuriems meistrams net protas pasimaišo.
„Tačiau jeigu pavyksta „išsisukti“, kūrybinis procesas tampa neįkainojamas“, – patikina.
„Darbas su metalu yra sudėtingas“, – vyrui pritaria ir ponia Vyginta ir primena seną tiesą, jog norint ką nors gauti, visada tenka ir duoti. Tačiau, anot moters, kuo daugiau pasikankini, tuo įdomesnį rezultatą gauni.
Kartais metalas keršija
R.Jakubonis sako, kad joks kūrybinis procesas negali apsieiti be emocijų ir jos toli gražu ne visada yra teigiamos.
„Būna, kad labai stengiesi, tačiau matai, kad nieko neišeina, – pasakoja kalvis. – Tada ima graužti nenusakomas vidinis nerimas. Pradedi suvokti, kad ko nors nepadarei, ko nors metalui nedavei. O šis tada pradeda keršyti. Kartais jis reikalauja ko nors labai paprasto ir siunta, jei tu to nesuvoki. Tad visai nenuostabu, jog tikras kalvis tiki, kad metalas yra gyvas.“
Kartais, pasak Rolando, kai po ilgų „derybų“ su metalu pagaliau prisimena, kad gražu yra tai, kas paprasta, jau būna toks nusikankinęs, kad belieka tik viena – mesti visus darbus, uždaryti kalvę ir eiti gerai pailsėti.
Suvokdamas, kad pasiklydo ieškodamas, menininkas atsipalaiduoja, nusišypso ir su puikia nuotaika grįžta į realybę. Sako, tada besijaučiantis taip, tarsi būtų sugrįžęs namo. Ir darbą tada gali ramiau dirbti – „be jokių kringelių“. „Ir kokia tai būnanti laimė, kai pats likimas tau tiesiai į rankas numeta perliuką“, – šypsosi kalvis.
Laikmetis reikalauja suktis
Sutuoktiniai vienbalsiai tvirtina, kad kūrinių temas jiems diktuoja laikmetis – tik reikia mokėti į jį įsiklausyti. Į Jakubonių kalvę nuolat užsuka daug įdomių žmonių, o bendraujant gimsta tiesiog unikalių atradimų. Taip, pavyzdžiui, buvo „pagauta“ neįprastos formos patefono tema. O vienas pavykęs netradicinio formato daiktas pagimdo ir dar visą virtinę neįtikėtinų unikalių kūrinių. Panašiai atsirado daug netradicinių langinių vyrių, kurios turėjo stulbinamą paklausą. Šilagaliečiai meistrai juos sako kaldinę tol, kol pabodo. Vyginta ir Rolandas net patys stebisi, kaip kartais toks paprastas daiktas kaip vyris atrodo taip nepaprastai. Ir džiaugiasi, kad pavykęs daiktas yra pati geriausia reklama.
„Deja, gali būti diplomuotas specialistas, tačiau neturėti darbo, nes šiuolaikinis žmogus visada ieško ko nors nematyto“, – sako ponia Vyginta.
Jakuboniai sako, kad pragyventi iš kalvystės šiandien yra kur kas sunkiau nei anksčiau. Tenka prisidurti iš kitur. Vyginta ir Rolandas, pavyzdžiui, augina triušius. Kartais juos iškeičia su kaimynais į ką nors. Kalviams maistą reikia valgyti gerą, nes, anot šeimininko, dirbant su metalais ir taip prisiuostai visokio niekalo su dulkėmis, o tai trumpina amžių.
Lygiai prieš dešimtmetį savo kalvę įsirengę sutuoktiniai joje vis dar sukasi dviese: Vygintos ir Rolando atžalos tėvų pėdomis nepasekė, nors abu yra išradingi ir gabūs. |
