 Živilė RANCOVIENĖ
Ilgametė Panevėžio gėlininkų draugijos pirmininkė Vanda Šiaučiūnienė guodžiasi, kad ši savanoriška draugija, ne per seniausiai vykdžiusi labai aktyvią veiklą, šiandien jaučiasi pamiršta ir nebereikalinga
Panevėžio krašto gėlininkų sambūris – pelno nesiekianti organizacija, vienijanti šešias dešimtis rajono ir miesto gėlių augintojų, – dar ne taip seniai džiaugėsi labai plačia draugijos veikla, puoselėjo didelius planus ir jautėsi reikalingi.
Mena geresnius laikus
Šiandien, anot draugijos pirmininkės Vandos Šiaučiūnienės, gėlininkai organizuoja renginius tik savo būrelio nariams, nes miestui jų esą nebereikia.
Gaila, bet nebeliko tokių kasmečių renginių kaip sodų žydėjimo šventės, sutraukdavusios ne tik sodininkus, gėlininkus, bet ir visus gamtą mylinčius miestelėnus. Pamirštos ir sodo gėrybių parodos, meninių puokščių konkursai bei daug kitų puikių švenčių, kurios jau buvo tapusios tradicinėmis.
Su nostalgija gėlininkai mini buvusią landšafto architektę Gražiną Ragauskienę bei kitus grožiui neabejingus miesto valdininkus, negailėjusius pastangų, kad krašto gėlininkai ne tik gyvuotų, bet ir puoselėtų savo aplinkos grožį.
Draugijos vadovė V.Šiaučiūnienė sako suprantanti, jog laikai pasikeitė – rinka užversta brangiais importiniais augalais, kurie nyksta, nes sunkiai pakelia atšiaurų mūsų klimatą, dauguma yra sezoniniai ir trumpalaikiai, nepraktiški. Tačiau apgailestauja, kad niekas nesidomi vietiniais gėlių augintojais, o šie jaučiasi nebereikalingi.
Norėtų išsiugdyti pamainą
V.Šiaučiūnienė, priklausanti Lietuvos respublikinei gėlininkų draugijai, su ekskursijomis pasiekianti net ir labai tolimus užsienio gėlininkus sako, kad Lietuva labai dideliais tempais turtėja tiek augalų asortimentu, tiek patirtimi.
„Todėl ypač gaila, kad miesto valdžiai tai neįdomu ir nereikalinga, – neslepia apmaudo Panevėžio gėlininkų draugijos pirmininkė. – Nėra gero kuratoriaus, entuziasto...“
Neliko, anot V.Šiaučiūnienės, ir praktiškumo: sodinami „vienkartiniai“ augalai, kurie suėda daug pinigų ir greitai sunyksta. „Miestas baisingai apleistas, ką jau kalbėti apie gėlynus, jeigu visuose pašaliuose veši ir sėja sėklas piktžolės, –sako gėlininkė. – Kažkada savo paramą siūlę miesto ir rajono gėlininkai dabar yra visiškai nusivylę. Šiandien paramos nesiūlo niekas, tačiau mielai padėtų už nedidelį užmokestį, nes sunkmetis spaudžia kiekvieną pilietį, o ypač senolius, kurie ir sudaro visą Panevėžio gėlininkų draugijos pagrindą. Beje, jie ir patys sako, kad būtų labai džiugu, jei į būrį įsitrauktų jaunimas, nes senimui būtų prasmingas džiaugsmas jiems perduoti savo ilgų metų patirtį. Deja...“
Vengia senyvi gėlininkai siūlyti savo paslaugas ir dėl to, kad baiminasi būti apkaltinti noru pasipinigauti.
„Mieste nebeliko nė vieno fano, suinteresuoto žmogaus, kuris padarytų stebuklą nedidelėmis sąnaudomis, – pritarė V.Šiaučiūnienei vienas draugijos gėlininkas, nenorėjęs sakyti savo pavardės. – Juk niekam ne paslaptis, kad neretai gėlininkai priaugusių gėlių perteklių paprasčiausiai išmeta“.
„Deja, nei nepritekliai, nei skurdas žmogaus geresnio nedaro, –priduria gėlių augintojas. – O kad to skurdo būtų mažiau, reikėtų mažiau sukti neprotingas galvas, kaip apkarpyti ir taip varganas Lietuvos senolių pensijas, bet pagalvoti, kaip jiems duoti nors ir prasčiau atlyginamo darbo, kad būtų abipusė nauda ir valstybei, ir žmogui. O dabar labai panašu, kad mūsų gražieji lietuviški miestai pradės virsti žolėmis apaugusiomis laukymėmis“.
„Gaila, tačiau tokių rezervų niekas neieško: arba dideli pinigai, arba piktžolės“, – antrino kolegai V.Šiaučiūnienė ir tvirtino, kad šešiasdešimties gėlininkų būrys tikrai galėtų nuversti kalnus.
Stengiasi išlikti veiklūs
Panevėžio krašto gėlininkai įsikūrę ne tik miesto sodybose, bet ir jo apylinkėse: Staniūnuose, Liūdynėje, Šilagalyje, Piniavoje, Vaivaduose, aplinkinių sodų bendrijose. Tai daugiausia pensinio amžiaus žmonės, dar iš sovietinių laikų sukaupę didelę patirtį. O anuomet tai buvę labai nelengva, nes pro geležinę uždangą būdavo kone neįmanoma į Lietuvą atsigabenti retesnių augalų ar jų sėklų. Gėlininkai, augalų selekcininkai, žinoma, vertėsi kaip išmanė ir sėklas per sieną persiveždavo pačiais gudriausiais būdais. Vieni tų grožio mylėtojų buvo kolekcininkai, kiti apsiribodavo atskirų rūšių lobynais.
Panevėžio apylinkėse gerai žinomas Piniavoje gyvenantis didelę kolekciją lelijų ir vilkdalgių auginantis gėlininkas Valentinas Stapulionis, šimto narcizų kolekciją surinkusi panevėžietė Genovaitė Kaminskienė, vilkdalgių kolekcininkė Stetiškiuose Vanda Sabaliauskienė, rožių „karalienė“ staniūniškė Aldona Petraškevičienė, velžietė Genovaitė Bačianskienė, Dalia Budrienė, Laima Pučetienė, šilagalietė Danutė Šefeldienė ir kt.
Ypač gražias sodybas išpuoselėjo miesto gyventojai Jonas ir Bronė Vinauskai, Albina ir Petras Garbauskai. Janina Baužienė ir Janina Valiukienė nuolat dalyvauja konkursuose.
Savo būryje Panevėžio miesto ir apylinkių gėlininkai stengiasi nepristigti įdomios veiklos: rengia ekskursijas po gražiausias šalies sodybas, lanko senuosius Lietuvos dvarus, kur užsilikusios retesnių augalų salelės. Ekskursantus ypač sužavėjo kupiškėnų entuziazmas: įdomiai sutvarkytas Kupos upelio krantas, netradiciniai miestelio gėlynai. Didelį įspūdį paliko rokiškėnų 700 jurginų kolekcija, gražiosios kėdainiškių sodybos ir kt.
Vyksta tarp gėlininkų ir mainai.
„Mūsų gėlininkams visada visko reikia, visko maža, ypač to, kas dar nematyta, nors iš pažiūros tai būtų visai prasta žolelė“, – juokauja V.Šiaučiūnienė.
Panevėžiečiai draugauja su Šiaulių gėlininkais, mainosi retenybėmis. Trumpai tariant, Panevėžio gėlininkų resursai – tiek moraliniai, tiek materialiniai, – yra begaliniai, tik labai gaila, anot gėlininkų vadės, kad niekas nenori jais pasinaudoti. Nors esą visi gerai žino, kad grožis privačiose rankose yra nepalyginti brangesnis.
„Yra dar tokia durnystė, – sako V.Šiaučiūnienė, – kad norinčios pasipuošti įmonės negali augalų pigiau nusipirkti turgavietėse, o perpardavinėtojai tuo naudojasi. Dar viena nūdienos problema yra gėlių vagys, kurių priviso tiek, kad glemžia viską, rauna ne laiku daug retų augalų ir taip tiesiog juos sunaikina. Tad visai nenuostabu, kad turtuoliai prisisodina retenybių ir apsitveria aukštomis tvoromis. Nors ir tai negelbėja, kai brangiai kainavusiam augalėliui paprasčiausiai pritrūksta meilės.“
|
