 Živilė RANCOVIENĖ
Brandaus amžiaus Gintautas Želnys yra žvalus ir energingas vyras – sakytum, metų našta jo niekada neslėgė, o priešingai – vis dar dovanoja gyvenimo pilnatvės džiaugsmą.
Ilgos valandos prie tarptautinių reisų autobusų vairo, pirmieji po sovietmečio laikų verslai, prasidėję nuo smulkių karoliukų vėrimo bei kitų neromantiškų darbų, nei Gintauto Želnio prigimties, nei veržlumo dovanos neatėmė. Tais besieliais, apkarpytais, melagingais netikrumo laikais tada dar jauna šeima sugebėdavo rasti sočią duoną, gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą.
Artimųjų meilę laiko dovana
Kol ponas Gintautas sukosi savo darbų rate, žmona Margarita augino gėles savo namuose, nes nuolat gyveno Piniavos sodų bendrijoje. Rinktinio grožio žiedai tada buvo paklausūs ir turėjo kainą, nes per taip vadintą geležinę uždangą retesni sodinukai Lietuvą pasiekdavo sunkiai.
Ponia Margarita savo užaugintus žiedus realizuodavo lengvai, likdavo laiko net ir retesnių veislių selekcijai – ji yra išvedusi keletą naujų rūšių kardelių ir tulpių. (Keliomis naujomis kardelių rūšimis buvo susidomėję net ir gėlininkystės meistrai olandai.) Stebindavo ir Margaritos floristinių kompozicijų išradingumas.
Želnių šeimoje užaugo keturios šaunios dukterys. Visos baigė mokslus, įgijo profesijas ir seneliams padovanojo vienuolika anūkų – keturias mergaites ir net septynis vyrukus. Šiandien jie jau išsistiebę į gyvenimą, išsilavinę, kai kurie baigę aukštuosius mokslus užsieniuose.
Pasidžiaugęs tuo, kas jam gyvenime brangiausia, ponas Gintautas išdidžiai reziumavo: „Mano dukterys yra mano gyvenimo prasmė, dovana ir didžiausias stebuklas. Tokių žemėje reta – viską moka, viską dirba, puikiai išauklėjo mano anūkus, o ir mums tebėra didžiausia parama dienų saulėlydžio posmuose.“
Nepaprastas užsiėmimas
Kaip žmonai gėlynai, taip G. Želniui miškai yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas, prasmė, sveikata ir... gražus bei pilnas natūralių gėrybių pietų stalas.
Šeimos buto sienas puošia briedžio ragai. Gražuolis buvo sumedžiotas 1964-aisiais, pirmaisiais pono Gintauto medžioklės metais.
„Paskutinį stirniną pašoviau 2008-aisiais, – prisimena pašnekovas. – Lapučių prišaudau kasmet.“
Medžioti G. Želnys išmoko iš dėdės pokario metais, kai gyveno pas senelį. Nors dėdė tais metais žuvusio tėvo nepakeitė, tačiau širdies tuštumą užpildė vyriškas bendravimas ir užsiėmimai, kai su kaimiškom rogėm abu traukdavo į kiškių medžioklę.
Grįžęs iš armijos Rusijoje jaunuolis stojo į vietinį autobusų parko medžiotojų būrelį. Šiandien G. Želnys jau turi solidžią patirtį. Šiame laisvame sambūryje sukasi per penkiasdešimt narių, jie kol kas nėra padarę nė vieno drausmės pažeidimo.
Beje, šie žodžiai iš pono Gintauto lūpų nuskambėjo ne be pasididžiavimo. 47-erius metus medžiojantis vyras savo gausią šeimą aprūpina šviežia žvėriena. Ją dukros moka skaniai ir ekologiškai paruošti.
Šeimos galva džiaugiasi, kad šiuolaikinis motorizuotas gyvenimo būdas nė iš tolo nebeprimena tų laikų, kai snieguotais miškų takais medžiotojams tekdavo pėsčiomis sukarti pirmyn ir atgal net po 10–15 kilometrų. Tada ant pietų stalo maloniai uoslę kutendavo kepsniai net iš kelių ilgaausių. Šiandien tuo nebepasidžiaugsi, nes šie žvėreliai nyksta, o ir likusieji darosi atsargesni.
Tiesa, šių dienų medžiotojai naudoja daug tobulesnius ginklus. Sovietmečiu tokių nebuvo. „Šiuolaikinių prancūzų gamybos šautuvų net lyginti negalima, taip ir šiuolaikinių suomiškų karabinų, pritaikytų šaudyti iš miško bokštelių, – užsidegęs pasakoja G. Želnys. – Dabar medžiokliniai šautuvai brangūs, jų kaina siekia net keletą tūkstančių litų, tačiau tai yra daiktas, kurį malonu į rankas paimti.“
Medžioklė – ne tik šaudymas
G. Želnys tikina, kad antra snieginga žiema yra tikra atgaiva medžiotojams, nes puikiai matyti žvėrių pėdos, o eiti baltais, švariais miško takais yra tiesiog komfortas ir kojoms, ir sielai.
Atvažiavęs pasiklausyti pašnekesio su tikrų tikriausiu medžiotoju krekenavietis dvylikametis Erlandas tiesiog nebetvėrė savo kailyje, kai ponas Gintautas pradėjo pasakoti ne tik apie medžioklę, bet ir pagalbą miško gyvūnams žiemą. Mažąjį klausytoją sužavėjo medžiotojų dorumas. Jis išgirdo apie tai, jog medžiotojas gyvūnui turi suteikti kuo mažiau skausmo, kad šūviai turi būti labai taiklūs, o sužeistam gyvūnui jokiu būdu negalima leisti pabėgti, nes tada jis kankinasi, silpsta ir platina ligas.
G. Želnys teigė, kad tikri medžiotojai gyvūnus ne tik medžioja, bet ir prižiūri, jiems baltojo bado metu miške įrengia šėryklas, ten veža grūdus, kukurūzus, šakniagumbius, ypač mėgstamus topinambus. Čia mažasis klausytojas nebeiškentė, įsitraukė į pokalbį ir pasiūlė, kad prie tokio doro darbo galėtų prisidėti ir kaimo mokyklų mokiniai, o ypač krekenaviečiai. Ūkininkų vaikai padovanotų bulvių arba burokų, o medžiotojai gal galėtų leisti paliesti nors vieną tikrą šautuvą, žinoma, neužtaisytą.
Ponas Gintautas vaizdingai pasakojo apie tai, kaip kruopščiai medžiotojai saugo laukų pasėlius, nes kai žvėrys padaro nuostolių, ūkininkai labai supyksta. Papasakojo apie medžioklės sezono terminus, apie atskirų gyvūnų rūšių paplitimą, apie tai, kad tokius plėšrūnus, kaip lapės, mangutai ir kanadinės audinės, galima medžioti ištisus metus, kad medžioklės metu draudžiama vartoti bet kokius svaigalus, o šautuvai turi būti vežami dėtuvėse ir transporto bagažinėse. Namuose juos reikia laikyti tik specialiuose seifuose, o jų raktus laikyti tiktai specialioje medžiotojo kišenėje. Įdomu, kad migruojančių gyvūnų populiacijai labai kliudo saugumo sumetimui įrengti kelių aptvarai, valstybes skiriančios sienos. Dėl to labai sumažėjo briedžių. Ponas Gintautas prisipažino, kad pasitaiko, jog į laukymę išeina tokio gražaus stoto briedis, jog tiesiog nepakyla ranka prieš jį šautuvą pakelti... Ir dar būna, kad atnešta į virtuvę antis atsigauna ir pradeda vaikščioti. |
