MIESTASLIETUVAPASAULISVERSLASKRIMINALAITEMASPORTASSVEIKATAĮVAIRENYBėS
2012 m. vasario 04 d., šeštadienis

Sodžius

Meilė gamtai – kartu su motinos pienu

Skaityti komentarus (1)

Živilė RANCOVIENĖ

Šiųmečiuose Lietuvos kaimo šviesuolių rinkimuose „Žaliojo ūkininko – ekologinio ūkio puoselėtojo“ vardą pelnęs Vadaktėlių kaimo gyventojas Vytautas Nefas tikina niekada nesistengęs siekti garbės

Gegužės pabaigoje, kaip ir kasmet, Kaune buvo pagerbti iškiliausi Lietuvos kaimo šviesuoliai.

 

Ankstyvosios pamokos
 
„Lietuvos kaimo spindulio“ statulėlės, vadinamos „kaimo „Oskarais“, buvo įteiktos darbščiausiems ūkininkams, stropiausiems kaimo bendruomenių lyderiams. Vienu iš vienuolikos laimėtojų šiemet tapo ir Naujamiesčio krašte nedideliame penkių hektarų ūkelyje ūkininkaujantis Vytautas Nefas.
Vyras sako, kad populiarumas, išgarsėjimas, visuomenės dėmesys – jam svetimi dalykai. Jis gyvenąs savo gyvenimą, tokį, kokiam meilę įskiepijo motulė. Dvasinga ir žmogiškai paprasta kaimo moteris, mokanti vertinti tikrąsias, nepameluotas vertybes.
Ponas Vytautas sako, kad savo ūkelyje užsiaugina ir pasigamina visko, ko reikia sodiečiui. O iš valdžios gauta nuolaida kurui yra ne tiek materialinė, kiek moralinė parama, nes kiekvienam žmogui malonu jausti rūpestį.
„Esu vietinis gyventojas, čia gimęs ir užaugęs – visai netoli esančiame Murmulių kaimelyje, stebuklingo grožio vietovėje“, – prisipažįsta vyras.
Nefų šeimoje augo septyni vaikai: šeši vyrai ir viena sesutė. Kaimo gyvenimas, pasak pono Vytauto, jiems buvo labai mielas, tačiau nelengvas: nebuvo tokių darbų, kokių nebūtų tekę nudirbti dar nedidelėms rankutėms.
„Nuo pat mažens įpratome į gyvenimą kelią skintis patys. Mama visur ir visada reikalavo kruopštumo ir sąžiningumo“, – pasakojo V. Nefas ir sakė ligi šios dienos negalintis pamiršti vieno nutikimo, kai dar būdamas mažas berniūkštis įlindo į kaimyno daržą ir pasirovė morkų. „Jos man pasirodė kitoniškos, – šypsojosi. – Tačiau motulė morkas atpažino, susuko į vinzelį, liepė nunešti atgal kaimynui, gražiai atsiprašyti ir jam pabučiuoti ranką. O kokia buvo gėda – net ir šiandien prisimenu jaudindamasis. Kaimynas nustebęs paklausė, kuo jis esąs nusipelnęs tokio bučinio, o aš sulemenau, kad liepė mama, ir sprukau iš kiemo. Tai buvo pirmoji plyta, ant kurios stačiau viso savo gyvenimo namą.“
Pasakojant vaikystės nuotykius pono Vytauto akyse žybsėjo vylingos lengvo pasididžiavimo ugnelės. Nenuostabu – juk yra daug pavyzdžių, kai žmogaus gyvenimo posūkiai prasideda nuo, atrodo, pačių paprasčiausių dalykų.
 
Iš valdžios neprašė nieko
 
V. Nefas, turintis aukštąjį ekonomisto išsilavinimą, pagal specialybę yra prekių žinovas, tačiau per ilgą gyvenimą jam teko dirbti pačius įvairiausius darbus – nuo paprasto krovėjo, šaltkalvio iki kultūros darbuotojo, bibliotekininko, galiausiai prekybininko, kur nuo paprasto pardavėjo pakilo iki aukštų vadovaujamų pareigų.
Būdamas pensininkas, ponas Vytautas vis dar prasimano papildomo darbo – parduoda gėlių ir daržo bei sodo gėrybių perteklių. Rinktinių bulvių sėklomis jis apdalijo visus kaimynus.
Kadangi V. Nefas gyvena uždarame kieme, laiko įspūdingą šunį, tačiau, kaip teigia pats šeimininkas, augintinis yra daugiau džiaugsmui negu sargumui. Vagių, dėkui Dievui, iki šiol dar nepasitaikė. Tai kasdienis draugas, nes ponui Vytautui „vaikščioti pakiemiais paprasčiausiai nelieka laiko“.
„Visada kėpso krūvos nebaigtų darbų, – atsiduso V. Nefas. – Kol laistai gėles, pradeda nerimauti alkanos vištos; pro šalį skubėdamas pamatai, kad kažko „nuliūdę“ pomidorai, o obelis apsėdo karkvabaliai...“
 
Brangiausias aruodas – žmonės
 
„Tiesiog likimo dovana, kad, dirbdamas paruošų kontoroje direktoriumi, susipažinau su agronomu Aleksu Speičiumi, sodininkystės ūkio tarnautoju, nes tas žmogus man buvo tarsi atversta knyga, iš kurios žinias sėmiau pilnomis saujomis, – tęsė pasakojimą V. Nefas. – Tik po jo pamokų pradėjau raustis knygų lentynose, skaičiau specialią spaudą, žurnalus, dalijausi žiniomis su praktikais.“
Vėliau į pono Vytauto veiklą įsitraukė sesuo, broliai, brolienės, sūnėnai. Gausėjo augalų asortimentas, bendraminčių būrelis plėtėsi, tačiau jie visi mokėjo būti supratingi ir niekada neužgriūdavo tada, kada soduose prasidėdavo didžiausias darbų pikas. Tiesa, kartais svečiai susirinkdavo, bet, anot pašnekovo, „iki ausų apsiginklavę“ grėbliais ir kastuvais. Tada besišnekučiuodami visi kibdavo į darbą.
Nors darbų apie sodybą begalės, šeimininkui niekada jokių samdomų pagalbininkų neprisireikdavo.
 
Atpildas buvo džiuginantis
 
Kai vyro veikla pradėjo domėtis Naujamiesčio seniūnijos valdininkai, rinkę kandidatus „Lietuvos kaimo spindulio“ premijai, jie suprato, jog šis žmogus yra potencialus prizininkas. Po virtinės pasirengimų bei šūsnies procedūrų iš penkių šimtų kandidatų teliko tiktai trisdešimt trys. Galų gale paaiškėjo, kad Panevėžio rajone ponas Vytautas liko vienintelis kandidatas.
Jam įteiktame garbės rašte yra toks įrašas: „Žaliasis ūkininkas – ekologinio ūkio puoselėtojas. Už ekologinės gamybos ir ūkio veiklos puoselėjimą, skatinantį sveikai gyventi ir saugoti aplinką“. Beje, ši nominacija Lietuvos kaimo šviesuolių rinkimuose buvo įsteigta pirmą kartą.
Tokia didelė padėka žmogaus triūsui atėjo visai neplanuotai, nesiekiant nei garbės, nei pripažinimo. Tačiau, neslepia V. Nefas, ir jam pačiam, ir jo bendraminčiams ji brangi ir džiuginanti.
Ūkininkas dar jaunystėje buvo išmokęs dirbti visus ūkio darbus. Gyvenimas nelepino. Teko pačiam užsidirbti ne tik duonutei, bet ir knygoms. Tačiau tai išugdė pareigingumą ir atsakomybę. Vyras dar prisimena ir kupinas išminties motinos pamokas. „Sūnau, niekada nesiskolink ir neprasidėk su bankais. Kada nėra pinigų – mokėk apsieiti“, sakydavo mama, – V. Nefas neslepia, kad šie priesakai jį lydėjo visą gyvenimą. – Ir dar: „Kiekvieną darbą reikia dirbti su meile. O iš gyvenimo imk viską, ką galima išmokti“.

Komentarai

Komentuoti
  • Sandra nefaite littlefield grybauskiene,usa2011-01-12 03:03

    Buvo malonu skaiyti apie Pona Vytauta...







    v

 

Daugiau naujienų iš Sodžius:

  • Jaunąją kartą auklėja vyrai

    Jaunąją kartą auklėja vyrai

    Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje 8 pedagogų ir dar 30-ies aptarnaujančių darbuotojų būrys visada mielai remia sporto renginius, žinodami, kad po jų mokiniai su dar didesne energija kibs į rimtuosius mokslus.

  • Vienkiemio erdvė palankiausia mūzoms

    Vienkiemio erdvė palankiausia mūzoms

    Naujamiesčio kaimo gyventojas, dailės dalykų mokytojas Dalius Dirsė sako, kad nūdienos kaimas niekuo nesiskiria nuo miesto. Be to, kaimo gyventojai motorizuoti, jiems pasiekti miesto kultūrą yra vieni juokai.

  • Medžioklė – aistra visam gyvenimui

    Medžioklė – aistra visam gyvenimui

    Brandaus amžiaus Gintautas Želnys yra žvalus ir energingas vyras – sakytum, metų našta jo niekada neslėgė, o priešingai – vis dar dovanoja gyvenimo pilnatvės džiaugsmą.

  • Ilgas veiklos kelias šviesos neužgesino

    Ilgas veiklos kelias šviesos neužgesino

    Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų laisvalaikio ir užimtumo centro dramos kolektyvas, jungiantis ir miesto, ir rajono neregius, turi labai senas ištakas nuo tų laikų, kada aklųjų kultūros namai dar net neegzistavo. Grupės istorija prasidėjo 1955 metais.

  • Gyvenimo pilnatvę išliejo žodžių upe

    Gyvenimo pilnatvę išliejo žodžių upe

    Į devintą dešimtį įžengusi Bronislava Sereikaitė-Varkulevičienė dar tebesisuka aktyvaus gyvenimo verpetuose. Per ilgus metus susikaupusius įvykius ji panoro išguldyti prisiminimų knygoje.

  • Ugnis ne tik šildo, bet ir baudžia

    Ugnis ne tik šildo, bet ir baudžia

    Panevėžio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkas Arūnas Blaževičius pasidžiaugė, kad šiemet rajone ugnis šėlo mažiau, tačiau ragina likti budrius, nes nelaimės ateina neįspėdamos.

  • Po trejų metų darbo – solidus išbandymas

    Po trejų metų darbo – solidus išbandymas

    Vos prieš trejetą metų Bernatoniuose susibūręs dūdų orkestras „Dūdesys“ šiandien jau ruošiasi būsimam Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatui. Jo finalas vyks Panevėžyje pavasarį.

  • Tarnystė Bažnyčiai neatskyrė nuo gyvenimo

    Tarnystė Bažnyčiai neatskyrė nuo gyvenimo

    Vėl po gaisro atgimsta Naujamiesčio bažnyčia. O apie ilgą šių Dievo namų istoriją pasakoja ilgametis šios bažnyčios zakristijonas Juozas Misevičius.

  • Kaimo kapinės – tarsi kultūros veidrodis

    Kaimo kapinės – tarsi kultūros veidrodis

    Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narė Angelė Pranaitytė, besidominti Panevėžio rajono aplinkinių kaimų kapinaitėmis, aptiko jaudinantį paminklą Vadoklių amžinojo poilsio vietoje.

  • Studentas savaitgaliais kalbina medį

    Studentas savaitgaliais kalbina medį

    Krekenavietis Žygimantas Navikas, studijuojantis KTU medienos gaminių dizaino ir technologijos mokslus, iki šiol savaitgaliais važinėja namo į gimtąjį miestelį, nes čia turi daug veiklos ir net užsidirba lėšų studijoms.

Redakcija. El.p. redakcija@panbalsas.lt, tel. 8 45 555556. Reklamos skyrius. El.p. reklama@panbalsas.lt, tel. 8 45 502022
© 2009 UAB „Panevėžio dienraštis“