 Živilė RANCOVIENĖ
Šiųmečiuose Lietuvos kaimo šviesuolių rinkimuose „Žaliojo ūkininko – ekologinio ūkio puoselėtojo“ vardą pelnęs Vadaktėlių kaimo gyventojas Vytautas Nefas tikina niekada nesistengęs siekti garbės
Gegužės pabaigoje, kaip ir kasmet, Kaune buvo pagerbti iškiliausi Lietuvos kaimo šviesuoliai.
Ankstyvosios pamokos
„Lietuvos kaimo spindulio“ statulėlės, vadinamos „kaimo „Oskarais“, buvo įteiktos darbščiausiems ūkininkams, stropiausiems kaimo bendruomenių lyderiams. Vienu iš vienuolikos laimėtojų šiemet tapo ir Naujamiesčio krašte nedideliame penkių hektarų ūkelyje ūkininkaujantis Vytautas Nefas.
Vyras sako, kad populiarumas, išgarsėjimas, visuomenės dėmesys – jam svetimi dalykai. Jis gyvenąs savo gyvenimą, tokį, kokiam meilę įskiepijo motulė. Dvasinga ir žmogiškai paprasta kaimo moteris, mokanti vertinti tikrąsias, nepameluotas vertybes.
Ponas Vytautas sako, kad savo ūkelyje užsiaugina ir pasigamina visko, ko reikia sodiečiui. O iš valdžios gauta nuolaida kurui yra ne tiek materialinė, kiek moralinė parama, nes kiekvienam žmogui malonu jausti rūpestį.
„Esu vietinis gyventojas, čia gimęs ir užaugęs – visai netoli esančiame Murmulių kaimelyje, stebuklingo grožio vietovėje“, – prisipažįsta vyras.
Nefų šeimoje augo septyni vaikai: šeši vyrai ir viena sesutė. Kaimo gyvenimas, pasak pono Vytauto, jiems buvo labai mielas, tačiau nelengvas: nebuvo tokių darbų, kokių nebūtų tekę nudirbti dar nedidelėms rankutėms.
„Nuo pat mažens įpratome į gyvenimą kelią skintis patys. Mama visur ir visada reikalavo kruopštumo ir sąžiningumo“, – pasakojo V. Nefas ir sakė ligi šios dienos negalintis pamiršti vieno nutikimo, kai dar būdamas mažas berniūkštis įlindo į kaimyno daržą ir pasirovė morkų. „Jos man pasirodė kitoniškos, – šypsojosi. – Tačiau motulė morkas atpažino, susuko į vinzelį, liepė nunešti atgal kaimynui, gražiai atsiprašyti ir jam pabučiuoti ranką. O kokia buvo gėda – net ir šiandien prisimenu jaudindamasis. Kaimynas nustebęs paklausė, kuo jis esąs nusipelnęs tokio bučinio, o aš sulemenau, kad liepė mama, ir sprukau iš kiemo. Tai buvo pirmoji plyta, ant kurios stačiau viso savo gyvenimo namą.“
Pasakojant vaikystės nuotykius pono Vytauto akyse žybsėjo vylingos lengvo pasididžiavimo ugnelės. Nenuostabu – juk yra daug pavyzdžių, kai žmogaus gyvenimo posūkiai prasideda nuo, atrodo, pačių paprasčiausių dalykų.
Iš valdžios neprašė nieko
V. Nefas, turintis aukštąjį ekonomisto išsilavinimą, pagal specialybę yra prekių žinovas, tačiau per ilgą gyvenimą jam teko dirbti pačius įvairiausius darbus – nuo paprasto krovėjo, šaltkalvio iki kultūros darbuotojo, bibliotekininko, galiausiai prekybininko, kur nuo paprasto pardavėjo pakilo iki aukštų vadovaujamų pareigų.
Būdamas pensininkas, ponas Vytautas vis dar prasimano papildomo darbo – parduoda gėlių ir daržo bei sodo gėrybių perteklių. Rinktinių bulvių sėklomis jis apdalijo visus kaimynus.
Kadangi V. Nefas gyvena uždarame kieme, laiko įspūdingą šunį, tačiau, kaip teigia pats šeimininkas, augintinis yra daugiau džiaugsmui negu sargumui. Vagių, dėkui Dievui, iki šiol dar nepasitaikė. Tai kasdienis draugas, nes ponui Vytautui „vaikščioti pakiemiais paprasčiausiai nelieka laiko“.
„Visada kėpso krūvos nebaigtų darbų, – atsiduso V. Nefas. – Kol laistai gėles, pradeda nerimauti alkanos vištos; pro šalį skubėdamas pamatai, kad kažko „nuliūdę“ pomidorai, o obelis apsėdo karkvabaliai...“
Brangiausias aruodas – žmonės
„Tiesiog likimo dovana, kad, dirbdamas paruošų kontoroje direktoriumi, susipažinau su agronomu Aleksu Speičiumi, sodininkystės ūkio tarnautoju, nes tas žmogus man buvo tarsi atversta knyga, iš kurios žinias sėmiau pilnomis saujomis, – tęsė pasakojimą V. Nefas. – Tik po jo pamokų pradėjau raustis knygų lentynose, skaičiau specialią spaudą, žurnalus, dalijausi žiniomis su praktikais.“
Vėliau į pono Vytauto veiklą įsitraukė sesuo, broliai, brolienės, sūnėnai. Gausėjo augalų asortimentas, bendraminčių būrelis plėtėsi, tačiau jie visi mokėjo būti supratingi ir niekada neužgriūdavo tada, kada soduose prasidėdavo didžiausias darbų pikas. Tiesa, kartais svečiai susirinkdavo, bet, anot pašnekovo, „iki ausų apsiginklavę“ grėbliais ir kastuvais. Tada besišnekučiuodami visi kibdavo į darbą.
Nors darbų apie sodybą begalės, šeimininkui niekada jokių samdomų pagalbininkų neprisireikdavo.
Atpildas buvo džiuginantis
Kai vyro veikla pradėjo domėtis Naujamiesčio seniūnijos valdininkai, rinkę kandidatus „Lietuvos kaimo spindulio“ premijai, jie suprato, jog šis žmogus yra potencialus prizininkas. Po virtinės pasirengimų bei šūsnies procedūrų iš penkių šimtų kandidatų teliko tiktai trisdešimt trys. Galų gale paaiškėjo, kad Panevėžio rajone ponas Vytautas liko vienintelis kandidatas.
Jam įteiktame garbės rašte yra toks įrašas: „Žaliasis ūkininkas – ekologinio ūkio puoselėtojas. Už ekologinės gamybos ir ūkio veiklos puoselėjimą, skatinantį sveikai gyventi ir saugoti aplinką“. Beje, ši nominacija Lietuvos kaimo šviesuolių rinkimuose buvo įsteigta pirmą kartą.
Tokia didelė padėka žmogaus triūsui atėjo visai neplanuotai, nesiekiant nei garbės, nei pripažinimo. Tačiau, neslepia V. Nefas, ir jam pačiam, ir jo bendraminčiams ji brangi ir džiuginanti.
Ūkininkas dar jaunystėje buvo išmokęs dirbti visus ūkio darbus. Gyvenimas nelepino. Teko pačiam užsidirbti ne tik duonutei, bet ir knygoms. Tačiau tai išugdė pareigingumą ir atsakomybę. Vyras dar prisimena ir kupinas išminties motinos pamokas. „Sūnau, niekada nesiskolink ir neprasidėk su bankais. Kada nėra pinigų – mokėk apsieiti“, sakydavo mama, – V. Nefas neslepia, kad šie priesakai jį lydėjo visą gyvenimą. – Ir dar: „Kiekvieną darbą reikia dirbti su meile. O iš gyvenimo imk viską, ką galima išmokti“. |
