 Živilė RANCOVIENĖ
Pavasarį gėlės mieliausios tada, kada vos ima lįsti iš žemės. O tam džiaugsmui gėlynų plotai turi būti itin kruopščiai parengti iš rudens. Šių taisyklių laikosi ir sodybos Dembavoje šeimininkai Vytautas ir Monika Peleckiai.
Jau daug metų Peleckių šeima pavasariais į šalį atideda visus žiemos užsiėmimus ir, anot Monikos Peleckienės, pradeda sveikintis su žaliaisiais draugais, vienas po kito ateinančiais pasitikti pavasario.
Pavasario žaluma pati maloniausia
Nors šeimos želdynuose augalų šimtai, moteris vienodai myli ir puošnias gėles, ir paprastus Lietuvos pievų žolynėlius. Gražiai sukomponuoti puikiai dera įvairūs sedumų pulkeliai, alpinariumų žolynai, retesnių ir aukštesnių augalų grupelės. Skirtinga lapijos spalva, žiedų forma, žydėjimo laikas teikia visas galimybes įdomiai komponuoti nuo balandžio ligi pirmųjų šalnų rudenį. Sodybos šeimininkė sako, kad ir vyšnia gražiausia, kai šakos dar plikos, bet jau skamba bundančiais pumpurėliais.
Gėlininkė pyksta, kai vos prasikalusius daigelius pavasarį būriais pradeda pulti išalkusios sraigės. Ji tarsi šeimyną kiekvieną rytą apeina visus augalus, kad būtų malonu ne tik pačiai pažiūrėti, bet ir kaimynui ar prašalaičiui.
Moteris dėvi patogią avalynę, kad nevaržytų judesių ir neužmintų ant augalo. Ji negalinti išmesti jokio augalėlio, jeigu susikaupė per daug – geriau atiduodanti kitam. Visoje sodyboje nelikę laisvo plotelio.
Šeimininkė džiaugiasi, kad du maišus augalų išsinešusi senolė Danutė Balčiūnienė, kad daug metų jais grožėjosi jau išėjusi anapilin kaimynė Eugenija Ramanauskienė.
Senolės nuomone, žmogus tarsi klevo lapas, pats gražiausias ir spalvingiausias būna savo gyvenimo rudenį, žinoma, jeigu nedejuoja, nekeikia sunkmečio, o turi gražių užsiėmimų.
Gėlininkė prisipažįsta nepasigendanti neįdomių žmonių, ypač nepakelianti verkšlenančiųjų.
Draugus renkasi kruopščiai. Ir dar priduria, kad bendraminčiams visai nesvarbu metai: „Draugė Rima Žostautienė dar visai jaunutė, mano dukterų amžiaus, tačiau su šia kultūros darbuotoja randame labai daug bendrų minčių ir džiaugsmo.“
M. Peleckienė, išauginusi dvi dukteris ir sūnų, džiaugiasi jų pasiekimais, išskirtiniu dukters iš Vilniaus polinkiu fotografuoti motinos gėlynus. Zita, kūrybinga moteris, jau surengusi ne vieną ekspoziciją tėvų namų temomis – tėvukas namų gėlynuose, mama prie dar tik bundančių raktažolių, į kurias nukreiptas žvilgsnis tarsi laukia paskutinio pavasario akordo. Kiekviena dukters nuotrauka kupina gilios minties ir įdomios kompozicijos.
Pats šilčiausias žodis – sesei
Monika prašė išskirtinį žodį būtinai dovanoti seseriai Anelei ir jos vyrui Jonui Malinauskui: „Aš į augalijos pasaulį įklimpau sesės dėka dar 1993 metais. Jos šeima turėjo sodą prie Sanžilės upelio, į jį iš viso svieto tempė įvairiausius augalus: pradedant raktažolėmis, katilėliais, baltaisiais dobiliukais, samanėlėmis ir kitais, kurių pavadinimų net ir pati neatsirinkdavo.“
Ir šaukštas deguto...
Šalia savo nuosavo sklypo prie namo Peleckiai nuo 1993 metų dar dirbo jiems patikėtą žemės plotelį visai netoli namų, kuris šeimai buvo atiduotas neribotam laikui asmeniniam naudojimui.
Sklypo negalėjo privatizuoti tik todėl, kad jis yra žaliojoje zonoje.
Žemė prie pat judrios gatvės buvo itin apleista, prigriozdinta statybininkų paliktų atliekų, sunkių blokelių, plytgalių.
Sutvarkiusi sklypą, šeima mielai žemę nusipirktų arba mokėtų nuomą.
Būgštauta, kad šiais laikais niekuo labai pasitikėti negalima. Deja, įtarimai pasitvirtino: šį pavasarį greta Peleckių dirbamo sklypo pradėtas statyti gyvenamasis namas.
M. Peleckienė guodėsi, kad be jokio raštiško įspėjimo buvo nurėžta dalis jų dirbamo sklypo žemės, sunaikinti brangūs šeimos augalai, sunkusis transportas nuvažinėjo visą pakraštį, dalis žemės atiduota kylančio naujo namo gyventojams.
Pasipiktinusi moteris sakė: „Pinigai kalba, pinigai tyli, pinigai daro sandėrius, tačiau žmogus neturėtų taip barbariškai naikinti augalų. Vaiskrūmiai jau derėjo. Sklypui pagerinti buvome prisivežę žemių.“ Vienu žodžiu, prašalaičiui atrodo, kad konfliktas dar tik prasideda, ir būtų malonu išgirsti, jog jis baigėsi ne per daug skausmingai. | 
