 Živilė Rancovienė
Prieš porą savaičių 40-metį atšventęs kunigas Rimantas Visockis mylimas parapijiečių. Kadaise klebono gyvenimą apkartinęs kvailas draugų pokštas seniai nugrimzdo praeitin ir yra nuvalytas naujais prasmingais darbais.
Rimantas Visockis gimė Panevėžio rajone, Ėriškių parapijoje. Tėvelis Antanas ir mama Elvyra iš viso augino tris sūnus. Deja, vienas broliukas žuvo visai mažutis, kada tėvams išėjus į bažnyčią savo žaidimams susirado pragaištingus degtukus.
Kelią pradėjo savuose namuose
Skausmo apimti tėvai, kaltindami tik savo neapdairumą, dar labiau pradėjo glaustis prie Dievo ir paguodos ieškoti bažnyčioje.
Paaugęs Rimantas taip pat vis labiau linko prie Dievo, o nuo pirmos pradinės mokyklos klasės jau patarnavo per mišias Ėriškių bažnyčioje. Šiandien jis negali atsidžiaugti tuo, kad nuo mažens bendravo su puikiais kunigais, kurie visam gyvenimui įžiebė jo širdelėje pareigos supratimo ugnį. Su didele pagarba dabartinis Miežiškių ir Velžio parapijų klebonas prisimena kunigus Alfonsą Breivę ir Kazimierą Baroną. Jie jo jaunoje sieloje paliko neišdildomus pėdsakus. Beje, pastarasis dvasininkas jaunuolį palydėjo į Kauno kunigų seminariją.
Ten R.Visockis sutiko dar vieną globėją – kleboną Algį Joną Narušį. Buvo ir daug kitų, teikusių moralinę paramą studijuojančiam jaunuoliui.
Mokslus Kauno seminarijoje R.Visockis baigė 1995 metais ir 1996-aisiais jau buvo įšventintas į kunigus. Tų metų balandžio 14-oji visiems laikams įsiminė Rimantui kaip naujo kelio pradžia.
Svarbiausia – matyti žmogų
Pirmosios darbo dienos R.Visockiui prasidėjo Pasvalio parapijoje, kur jauną dvasininką pasitiko reto gerumo ir šiltumo žmonės. Vėliau, prisimena klebonas, teko kunigauti Pumpėnuose, ten dirbant buvo prijungta ir Kriklinių parapija.
2000 metais mirus Daujėnų parapijos klebonui, R.Visockis buvo perkeltas tęsti ganytojo veiklos ten. Iš čia 2005 metais gyvenimo kelias dvasininką atvedė į Miežiškių ir Velykių parapijas, o 2007-aisiais – ir į naujai įkurtą Velžio parapiją. Ten R.Visockis pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statybomis.
Dvasininkas sako, kad kunigui svarbiausia yra matyti žmogų, mokantį bendrauti, mylintį Dievą ir kitus žmones, nebijantį sakyti tiesos, nors šiais laikais ne visi išdrįsta tą daryti.
„Savo, kaip dvasininko, keliuose aš sutinku labai daug gerų žmonių“, – tvirtina R.Visockis. Blogų esą daug mažiau, tačiau jie yra labiau pastebimi.
Būna ir keistų nemalonumų, tokių, kaip nelemtas, visoje Lietuvoje išgarsėjęs dvasininko 33-iasis gimtadienis, kai į šventę susirinkusiems draugams šovė į galvą kvaila mintis padaryti solenizantui staigmeną – vidunaktį paskambinti varpais.
Prisiminęs tą nemalonų incidentą R.Visockis prisipažįsta, kad lig šiol kiekvieną asmeninę šventę pasitinka su nerimu. Nors tada buvo daug nemalonių šnekų, dvasininkas ramiai dirba savo darbą, žinodamas, jog tikrasis teisėjas yra Dievas.
Pamiršome meilę
R.Visockis neslepia: deja, šiandien meilė mūsų širdyse yra prigesusi. Jos trūksta visur ir visiems: ir artimam žmogui, ir nelaimėliui, ir Dievui.
„Bėdos ir nepritekliai spaudžia žmogaus širdį ir šis pamiršta, kad šalia galbūt yra dar labiau kenčiančiųjų“, – supranta klebonas. Jis įsitikinęs: neretai žmogus klaidas daro iš nevilties, kai tenka sunkiai pakeliami krūviai, pamirštamos svarbiausios tiesos, – net ir ta, kad šalia silpno žmogaus visada yra gailestingasis Dievas.
Deja, per rūpesčius ir kasdienes bėdas Dievas lyg ir neegzistuoja, nesirūpinama savo sielos gyvenimu, pamirštama bažnyčia. Tačiau atėjus bėdai, žmogus retoriškai sukrunta klausti: „O kurgi esi tu, gailestingasis Dieve?“ Dvasininkas sako, kad tada Dievas galėtų paklausti to paties.
Savo sielos gyvenimu žmogus turi rūpintis visada, net ir juodžiausio sunkmečio valandomis. Nūdieną bažnyčiai taip pat sunkmetis. Labiausiai tai jaučiama iš aukų, kurių, anot klebono, labai sumažėjo. Tačiau, sako R.Visockis, kad tai „pareina“ ne iš blogio, o iš neturėjimo. Todėl bažnyčiai yra labai sunku ir kurti, ir įgyvendinti naujus projektus. O tų projektų ir sumanymų kunigo R.Visockio galvoje visada buvo labai daug. Tačiau pakanka dvasininkui ir kasdienės veiklos.
Rūpinasi visais parapijiečiais
Velžio seniūnas Alfonsas Bakšys tvirtina, kad dvasininkas R.Visockis yra be galo gerbiamas ir mylimas savo parapijiečių. Tą patį sako ir Algis Petrošaitis – Velžio seniūnijos bendruomenės tarybos pirmininkas, Velykių bažnyčios bendruomenės narys – vardydamas be galo plačią šio dvasininko veiklą visos apylinkės bendruomenės labui.
Anot seniūno, retas žmogus yra taip mylimas, kaip jų parapijos klebonas. „Velykių ir Velžio tikintieji į jį kreipiasi visais jautriausiais klausimais, – pasakoja A.Bakšys, – jis laukiamas visuose namuose, o jo kalėdojimo dienos padaro tikrą stebuklą visose sodybose: jos švarinamos ir puošiamos taip, kaip ir per didžiausias metų šventes. Tai yra labai mielas ir šiltas žmogus, šventas Mišias aukojantis gražiai ir iškilmingai.“
Parapijiečiai savo dvasininką ne tik myli, bet su juo ir atvirai pasikalba pačiais jautriausiais savo būties klausimais. „Pas mūsų kunigą krikštyti vaikų arba priimti švento santuokos sakramento žmonės veržiasi net iš toliausių apylinkių“, – didžiuojasi A.Bakšys.
Kad bendravimas su klebonu R.Visockiu labai branginamas, pasakoja ir A.Petrošaitis. Jis sako dvasininko lankstumą stebėjęs beveik visuose apylinkėse rengiamuose pasibuvimuose, susirinkimuose, kurie būna ir dvasingi, ir įdomūs.
Kunigo dvasingumo pamokos neretai susijusios su tiesioginėmis dvasininko pareigomis. Taip buvę ir tada, kai R.Visockis kaimų žmonėms dovanojo gėlių sėklų, kad šie pradėtų puošti savo sodybų aplinką.
„Dvasininkas labai myli savo parapijiečius, jiems padeda gyventi dosniai paberdamas šūsnis puikių minčių, kurios yra neįkainojamos“, – pasakoja bendruomenės tarybos pirmininkas. Taigi esą visai nenuostabu, kad parapijiečiai savo kunigą dažnai kviečia į svečius.
Kunigas, organizuojantis visas kaimo šventes, puikiai moka bendrauti su jaunimu, įdomiai bendrauja su ateitininkų klubo lankytojais. Artimiausiu metu kunigas žada pradėti organizuoti Velžio bažnyčios statybas. Tam tikslui jau gautas sklypas ir sudarytas projektas. Kol kas čia pamaldos vyksta bendruomenės namų salėje. Jų kiemelį puošia kunigo rūpesčiu pastatyta skulptoriaus Rimanto Zinkevičiaus skulptūra „Rūpintojėlis“. | 
