 Živilė Rancovienė
Vienoje iš retai apgyvendintų Sodelių kaimo sodybų tebegyvena senbuviai – Vitoldas ir Angelė Razmislavičiai. Tačiau senokai į užtarnautą poilsį išėję pensininkai ramybės dar neieško – nėra prie jos pratę.
Sodelių gyventojai džiaugiasi, kad čia beveik nebelikę girtuoklių. Žiemą gyvenvietėje palaimingai tyku, vasarą ir rudeniop šurmulio kur kas daugiau, nes suvažiuoja vaikai su šeimomis, skanauja sodų gėrybes, džiaugiasi Pyvesos upelio grožybėmis.
Vietos šviesuoliai
Nedidelėje Panevėžio rajono kaimelio parduotuvėje šurmuliuojančios moterys pasidžiaugė, kad čia ne tik galima apsirūpinti pačiomis būtiniausiomis prekėmis – kai kurių iš jų net galima užsisakyti iš anksto.
Be to, čia galima sužinoti visas gyvenvietės naujoves, nes vietiniai žmonės šnekūs ir geranoriški. Sužinoję, jog Sodelių gyventojais domisi spauda, vienbalsiai patarė užeiti į greta esančią šviesuolių Razmislavičių sodybą ir įspėjo, kad greitai tikrai iš ten neišeisime. Esą ši šeima yra viso kaimo „siela, širdis ir galva“, sugalvojanti visokiausių išmonių, be kurių trys šimtai sodeliečių tiesiog „mirtų iš nuobodulio“.
Pasididžiavimas – vaikai
Vitoldas ir Angelė Razmislavičiai – seni kaimo inteligentai, pedagogai, tautodailininkai – džiaugiasi pragyvenę labai aktyvų gyvenimą. Gyvenimo būdą nulėmė nerami prigimtis, ir, ačiū Dievui, kad ji abiejų sutuoktinių buvo ir lig šios dienos yra vienoda.
Sutampa ir požiūris į vaikus. Jų Razmislavičių šeimoje užaugo trys. Dukterys Rasa ir Laura pasekė tėvų pėdomis – tapo mokytojomis ir menininkėmis. Abi įsikūrė netoliese. Tik sūnus Raimundas pasirinko vyrišką darbą kiek tolėliau nuo namų – Anykščiuose. Buvęs rajono policijos vadovas dabar vadovauja nuosavai apsaugos firmai.
„Kadangi mano gražuolė visą gyvenimą buvo užsiėmusi ne tik darbu, bet ir visokiausiomis saviveiklomis, kol vaikai buvo maži, namo parsivežėme auklę Emiliją Švilponytę. Ji vėliau tapo tikra šeimos nare, mūsų namuose nugyveno visą gyvenimą...“ – pasakoja V.Razmislavičius.
Anot sutuoktinių, vadinamoji „niania“ į vaikus turėjo tokias pačias teises kaip ir tėvai, kartu su šeimyna važiuodavo į teatrą, bažnyčią. Buvusi našlaitė Razmislavičių namuose pragyveno visą gyvenimą, čia mirė, buvo krikščioniškai palaidota. Šeima jai pastatė paminklą. Gyvenusi atskirame kambaryje moteris už darbą atsisakė bet kokio atlyginimo.
„Na, o žmonelė taip įsijautė į pedagogiką, kad mane tebemoko ligi šiandien!“ – šmaikštaudamas patraukia per dantį žmoną V.Razmislavičius.
Užsiėmimų netrūksta
Sutuoktinių veikla yra tokia plati, kad reikėtų gerai pagalvoti, ko jie nėra darę. Ponas Vitoldas mokytojaudamas bendradarbiavo laikraščiuose, dirbo kino mechaniku, vaidino mėgėjų spektakliuose, režisavo. Yra pastatęs Žemaitės „Marčią“, „Petrą Kurmelį“, Juozo Baltušio „Baltuosius gluosnius“, „Gieda gaideliai“ ir daug kitų spektaklių. V.Razmislavičiaus darbų neįmanoma išskaičiuoti – sako, kad ir pats ne visus prisimena. Jeigu vaikai nebūtų liepę eiti į pensiją, trykštantis energija senolis dar tebedirbtų.
Razmislavičių sodyba – viena gražiausių Sodeliuose. Joje šlama tikri Sibiro kedrai, priešais gyvenamąjį namą – tikras medžio skulptūrų parkas, kurio centre – paties pono Vitoldo rankų darbo kryžius. Iš viso V.Razmislavičius jų yra išdrožęs dešimt. Vienas kryžius, darytas padedant kaimynui, iškilo bendruomenės prašymu ir saugojo Sodelius gerą dešimtmetį, kol išvirto neatlaikęs viesulo.
Neatsilieka nuo vyro ir ponia Angelė. Moteris su savo rankdarbiais važinėja į muges, bitininkauja. Prie šio darbo įpratino ir vyrą. Talkininkauja A.Razmislavičienė ir kuriant vietos muziejų.
„Jeigu būtų kitokia, tokio vyro kaip aš tikrai nebūtų gavusi!“ – juokauja V.Razmislavičius.
| 
